Lietuvos prezidento pareigas einantis buvęs banko reklaminis veidas taip pat nepraleido progos priminti apie save ir pareiškė netikintis, kad toks „daiktas“, kaip CŽV kalėjimas Lietuvoje galėjo būti.
Kas gi tie CŽV kalėjimai? Ir ar mūsų gūdi provincija kaip nors galėjo į tai įsivelti?
Esmė yra tokia. Po to, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. buvo įvykdyti teroro aktai Niujorke ir kitose JAV vietovėse, prasidėjo Vakarų karas su islamo fundamentalistų terorizmu. Tai buvo daroma tiek siekiant nubausti jau įvykdytų teroro aktų organizatorius, tiek pagauti tuos, kurie galbūt rengia naujus išpuolius.
JAV yra įstatymo viršenybę ir žmogaus teises formaliai gerbianti valstybė, tačiau kova su terorizmu reikalavo greito veikimo, todėl, kaip spėjama, CŽV sukūrė sulaikymo ir tardymo įstaigų sistemą, leidusią apeiti teisinius bei biurokratinius formalumus.
Kitaip tariant, jeigu JAV pareigūnai sulaiko žmogų, kuris įtariamas teroristine veikla arba turintis ryšių su teroristais, jo apklausa ir svarbios informacijos išgavimas gali ilgam užstrigti biurokratinėse džiunglėse ir tuo sukelti pavojų kitų žmonių gyvybėms. Vadinasi, norint išgauti svarbią informaciją, įtariamąjį būtina nugabenti į kokią nors atokią vietelę ir apklausti jį arba ją, oficialiai nepateikus kaltinimų, neleidus nusisamdyti advokato, jeigu prireiks, taikant fizinį ir psichologinį smurtą.
Kokios galėjo būti tos vietos, kuriose CŽV laikydavo ir apklausdavo įtariamus teroristus bei jų sėbrus? Nors JAV valdžia viską neigė arba pripažino tik iš dalies, susidaro įspūdis, kad šių vietų galėjo būti be galo daug ir jos buvo išsibarsčiusios po visą pasaulį.
Afganistanas, Marokas, Tailandas, Rumunija, Lenkija, Kubos Gvantanamo įlanka tėra tik keli pavadinimai vietovių, kuriose, kaip spėjama, galėjo būti laikomi arba apklausiami ekstremizmu įtariami asmenys.
Ar Lietuva galėjo būti viena jų?
Kodėl gi ne?
Akivaizdu, kad CŽV pareigūnai, norėdami apklausti įtariamuosius, rinkdavosi tokius kraštus, kurie būdavo atokūs ir kuriuose pagarba teisės viršenybei bei žmogaus teisėms neturi tokių gilių tradicijų, kaip pačiose JAV ar Vakarų Europoje.
Lietuva prieš dvidešimt metų gana neblogai atitiko šią kategoriją ir, kaip rodo Seimą krečiantys korupcijos bei finansinių machinacijų skandalai, ji nuo tų laikų mažai kuo pasikeitė.
Taip pat svarbu neužmiršti, kad Lietuva prieš daugiau nei du dešimtmečius žūtbūt siekė įstoti į ES ir NATO. O kokia prasmė tokioms valstybėms, kaip JAV, priimti kažkokią varganą rūpintojėliais apstatytą Lietuvą į NATO? Juk tai automatiškai gali reikšti gresiančią konfrontaciją su Rusija.
Politikoje, kaip ir gyvenime, nieko nebūna nemokamo, o tokios valstybės, kaip Lietuva, norėdamos užsitikrinti didesnių žaidėjų globą, yra priverstos kartais padaryti joms vieną ar kitą paslaugą.
Kitaip tariant, politikoje yra kaip kriminaliniame filme, kuriame smulkus banditėlis, norintis prisijungti prie didelės gaujos, yra priverstas „susitepti rankas“, pvz., nužudyti kitą žmogų.
Pagautas policijos, toks banditėlis yra priverstas laikytis tylos įžado arba „omertos“ tam, kad nenukentėtų jo globėjai bei sėbrai. Mainais į tai nusikaltėlis gauna pažadą, kad juo ir jo artimaisiais bus pasirūpinta arba kad jis už šį pasiaukojimą ir nebendradarbiavimą su teisėsauga gaus kompensaciją.
Slaptas, nelabai legalus leidimas laikyti ir apklausti įtariamąjį arba žmonių krauju susitepusį asmenį atokiame privačiame name, Vilniaus priemiestyje tebuvo minimumas to, ką Lietuvos valdžia galėjo pasiūlyti amerikiečiams, tad kas galėtų paneigti, kad Lietuva to nepadarė?
Kiekvieną kartą, kai būdavo iškeliama ši tema, Lietuvos valdžia įjungdavo režimą „G. Nausėda“ ir imdavo skleisti abejones, ar toks dalykas apskritai egzistavo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas galiausiai nusprendė, kad mūsų valstybė prisidėjo pažeidžiant Abdul Rahimo al-Nashiri ir dar kelių kitų asmenų teises.
Jungtinės Valstijos Abdul Rahimą al-Nashiri kaltino prisidėjus prie išpuolio prieš JAV karinį laivą „USS Cole“ 2000-ųjų spalį ir kitais nusikaltimais, o Lietuva, kaip spėjama, leido jį laikyti keletą mėnesių visiškai izoliuotą savo teritorijoje. Skelbiama, kad jis galėjo būti žiauriai kankintas, tačiau būtina paminėti, kad Lietuva nebuvo vienintelė vieta, kurioje Abdul Rahimas buvo laikomas. Taip pat nėra aišku, ar jis Lietuvoje buvo tik kalinamas ar dar ir „tardomas“.
Šis žmogus veikiausiai nebuvo ne vietoje ir ne laiku pasirodęs Dievo avinėlis, tačiau Lietuva, kaip spėjama, prisidėjo pažeidžiant jo teises ir už tai turės paploninti piniginę.
Kitaip tariant, Lietuva padėjo JAV įvykdyti teisinį ir etinį prasižengimą ir turės už tai prisiimti atsakomybę, tačiau ar ji už šią ir kitas panašias paslaugas galiausiai sulauks paramos, kai jai jos prireiks?
(be temos)