Kodėl „kapitalizmo Mekoje“, kokios laikytos JAV, žmonės ėmė žavėtis nesuskaičiuojamą skaičių kartų žlugusiomis, šimtus milijonų gyvybių visame pasaulyje nusinešusiomis marksistinėmis doktrinomis? Ką darys Lietuva, jei tokių pažiūrų politikai vieną dieną užims aukščiausio rango pareigas? Apie tai „Kauno diena“ kalbėjosi su Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovu prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu.
– Respublikonai kažkada sukūrė daugelio radikalais vadintą MAGA sparną, o demokratai jiems atsakė dar radikalesniu socialistų bloku? Iš kur atsirado ši Demokratų partijos atšaka?
– Tai lemia „susijaukusi“ padėtis JAV. Į kadencijos vidurio rinkimus šalis eina gana sunkiame politiniame – ekonominiame fone. Žmonės mato, kaip kyla degalų ir maisto produktų kainos, kiek mažai darbo vietų sukuriama. Jie nerimauja. Tokioje situacijoje bet kurioje ant aukščiausių tribūnų lipa ne nuosaikūs politikai, o skambių, radikalių ir labai lengvai suprantamų idėjų skleidėjai. Panašias tendencijas matome Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitose šalyse.
Be to, po D. Trumpo pergalės rinkimuose Demokratų partija stebėtinai ilgai buvo pasyvi, pasijautė lyderystės vakuumas. Kol D. Trumpas siautėjo su muitais, Elono Musko DOGE ir apskritai sėjo chaosą, demokratai iš esmės tylėjo, lyg pasirinkę taktiką išlaukti, kol prezidentas susimaus. Tuo metu D. Trumpas kasdien transliavo šimtus žinučių visomis įmanomomis temomis – nuo migracijos iki abortų. Turbūt vienintelis „tradicinių“ demokratų lyderis, parodęs ambicijas ir nacionalinio lygmens potencialą, buvo Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsome’as. Ir štai visoje šioje betvarkėje savo šansą pamatė demokratai „radikalai“.
– Socialistai rinkėjams žada nemokamą būstą, valstybines pigaus maisto parduotuves ir kitą daug sykių girdėtą „gėrį“. Kodėl pragmatizmu garsėjantys amerikiečiai „perka“ idėjas, kurios „n“ kartų žlugo kitose šalyse, o ir pačiose JAV jau yra nesėkmingų socialistinių eksperimentų pavyzdžių?
– Teisingiau būtų kalbėti ne apie ideologiją, o politinę komunikaciją. Iškilo anksčiau ne itin rimtai vertinti politikai – Alexandra Ocasio Cortes, Zohranas Mamdani. Jie tapo skaitmeninės erdvės demokratų lyderiais, pabrėžiančiais, kad jie yra su „paprastais žmonėmis“ ir tokie patys, kaip „paprasti žmonės“. Esant lyderystės vakuumui, rinkėjai ėmė telktis aplink ryškiausiai matomus, charizmatiškus, itin paprasta kalba savo mintis perteikiančius naujuosius lyderius, kurie iškilo iš partijos socialistiniame sparno. Jie kalba apie mokesčių mažinimą, prieinamą būstą, pigų viešąjį transportą, naujas darbo vietas ir taip toliau. Rinkėjams tai patinka. Beje, tai nėra labai didelė naujovė Demokratų partijoje. Juk socialistų „klasikas“ Bernie Sandersas daug metų skleidė tas pačias idėjas. Mes linkę įsivaizduoti, kad Amerika – liberalizmo ir kapitalizmo bastionas. Iš dalies taip, bet iš tiesų Amerikoje yra visko ir rinkėjų protuose dirvą gali rasti pačios įvairiausios idėjos. Tačiau pasikartosiu, kad šiandien kalbame ne apie ideologijos sklaidą, kiek tiesiog efektyvią politikų taktiką, kaip prisibelsti iki rinkėjo, kaip pelnyti jo simpatijas.
– Demokratai–socialistai mėgsta kalbėti apie „Skandinavišką socializmą“ ir socialdemokratiją, tačiau jei pažvelgsime į jų rėmėjų susirinkimus, pamatysime jaunus žmones, studentus su kūjais ir pjautuvais bei Marxo portretais. Jie svajoja ne apie socialdemokratiją, o apie Leniną, Staliną ir Mao Dzedongą.
– Nelabai mėgstu to termino, bet „leftizmas“ žavi jaunus žmones ir todėl randa sau vietą universitetuose. Lietuviams tai atrodo baisiai keista ir beveik neįmanoma, bet jaunus amerikiečius traukia pasakojimai apie „lygybės utopijas“, apie neva klestinčias šių idėjų valdomas valstybes. Jiems nepasakoja, kad „nuostabiosios“ SSSR ar Kinija buvo pastatytos ant represijų, kraujo ir milijonų lavonų. Nepamirškime, kad ir prieškario Lietuvoje atsirasdavo žmonių, naiviai tikinčių, kad SSSR – tikras rojus. Jie tikrai patikėjo Maskvos propaganda.
Jaunus žmones lengviau suvilioti tokiomis idėjomis. Ir ne tik JAV. Kairioji ideologija dar XX a. viduryje – antroje pusėje masiškai žavėjo Vakarų Europos universitetų studentus.
Beje, todėl nenuostabu, kad kadencijos pradžioje D. Trumpas aršiai puolė kaip tik JAV universitetus, kuriuos laiko Demokratų partijos bastionais, centrais idėjų, kurių D. Trumpo nuomone, JAV apskritai neturėtų būti. Nors jei pažvelgsime atidžiai, pamatysime, kad tai ne kažkokie „komunistų centrai“, o tikras ideologinis kokteilis, kuriame maišosi masė dalykų nuo simpatijų Gazos arabams iki LGBT teisių ir tų pačių marksistinių idėjų. Kartais net sunku suprasti, kaip tokios radikaliai priešingos idėjos sutelpa vienoje galvoje. Tačiau jaunas žmogus nori tikėti, kad dalyvauja „šventoje kovoje už visų engiamųjų teises“ ir, tiesą sakant, nelabai gilinasi į dalykų ištakas esmę ir istorines pamokas.
– Kaip paaiškinti JAV kairiųjų „aljansą“ su Islamu? Keliami kandidatai musulmonai, akcentuojamos musulmonų teisės ir pan? Beje, istorija turi pavyzdžių, kuo baigiasi tokie aljansai: Irano Islamo revoliucijos metu komunistai rėmė ajatolas ir net buvo ginkluotu revoliucijos sparnu. Mažiau nei po metų tie patys komunistai kabėjo ant gatvės žibintų.
– Na, universitetuose keistų ideologinių derinių prisirinkę jaunuoliai išeina į gyvenimą, į realų pasaulį ir vieni jas pamiršta, o kiti nešasi toliau – tampa politikais, naujais lyderiais. Be to, politikoje veikia labai paprasta taisyklė: jei partija mato, kad politikas yra populiarus ir už jį balsuos, tai toks politikas ir „stumiamas“ aktyviausiai. Jei musulmonas Z. Mamdani yra populiarus, partija skiria jėgas ir lėšas kuo labiau didinti jo populiarumą. Galbūt nelabai ir galvojama, kad vienas ar kitas kandidatas ateityje gali pakreipti partiją smarkiai į kairę. Čia ir vėl turime atskirti politinį veiksmą nuo ideologijos.
– Ši socialistinė banga – „greita mada“, ar Demokratų partijos ateitis?
– Neverta piešti scenarijų, neva viskas: dabar jau demokratai taps marksistais ir tokiais visada liks. Taip, tikrai yra bandymų pasukti partiją labiau į kairę. Matysim, kas bus toliau. Gal rinkėjų simpatijos pasikeis. Galų gale, o kas yra MAGA? Trumpalaikis susižavėjimas ar nauja politikos kryptis? Jei rinkėjas mano, kad imigrantai kelia pavojų jam ir šaliai – balsuoja už MAGA. Respublikonai mato, kad dabar tai „veža“ ir duoda rinkėjui tai, kas jam patinka. Lygiai taip pat ir demokratai, matydami, kad jų „tradicinių“ partiečių kalbos mažai kam įdomios, iškelia aukščiau radikalesnius kandidatus. Prieš kurį laiką jie pasinaudojo „Black Lives Matter“ judėjimu, o dabar naudojasi dalies piliečių neapykanta Migracijos tarnybos pareigūnams. Taip daroma politika. Nemanau, kad Demokratų partija visiškai nueis į kraštutinę kairę. Iškils kiti, nuosaikesni politikai ir švytuoklė pasvirs į kitą pusę.
– Tūlam lietuviui tikrai sunku suvokti žavėjimąsi K. Marxu ar Che Guevara. Bet štai jais besižavintys amerikiečiai gali vieną dieną užimti labai aukštus postus. Ir kas tada?
– Na, daug kam ir dabar nepatinka, kad D. Trumpas sveikina AfD su pergale. Atitinkamai, žmogus pasidaro sau išvadą, kad MAGA – blogi. Negalvoja apie tai, kad politikoje nutinka visko ir vieną dieną radikalesnis demokratų politikas ims ir pasakys, kad gana leisti pinigus gynybai, o tuo labiau sąjungininkų gynybai. Gal geriau juos leisti nepasiturinčių amerikiečių reikmėms? Kas bus jei JAV kažkuriuo momentu atsisakys nuo lietuviams beje labai patinkančio „pasaulio policininko“ vaidmens?
Patinka, mums ar nepatinka, kitų šalių rinkėjai demokratiškai išsirenka jiems tinkamais atrodančius politikus ir mums reikėtų mažiau piktintis, o stengtis geriau suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta ir kaip mums kalbėtis su tais partneriais, kuriuos galbūt net laikome problematiškais. Manau, kad Lietuvai reikėtų sukurti du galingus analitinius centrus, kurių vienas studijuotų Rusiją, o kitas – JAV. Kas benutiktų ateityje, gilus abiejų šių šalių supratimas yra mums gyvybiškai svarbus.
(be temos)