Kaip privatus turtas atsiduria valstybės rankose? Kodėl valstybei tenka perimti net apleistas fermas, ūkinius pastatus ar šulinius? Ir kas nutinka tokiam turtui po to? Atsakymų tenka ieškoti ne tik dokumentuose, bet ir vietoje. Valstybei paveldėjus turtą pirmiausia reikia atsakyti į visą virtinę klausimų: kas tiksliai paveldėta, kam priklauso žemė, ar yra kitų statinių, kokia objekto būklė ir ką su juo galima daryti toliau. Būtent taip prasideda ne viena Turto banko Valstybei perduotino turto skyriaus specialistų byla.
Kai paveldėtojo nėra
Turto kelias į valstybės rankas dažniausiai prasideda nuo vieno žmogaus istorijos pabaigos – jo mirties. Kai nėra įpėdinių arba jie atsisako paveldėjimo, turtas negali tiesiog likti be šeimininko. Pagal įstatymą tokį turtą perima valstybė.
„Valstybė turtą paveldi įstatymų nustatyta tvarka, kai nėra įpėdinių arba jie atsisako paveldėjimo“, – sakė Turto banko Valstybei perduotino turto skyriaus vadovė Julanta Poškutė.
Taip valstybės žinioje gali atsidurti labai skirtingi objektai. Kartais tai būna butas ar kitas gyvenamasis turtas, tačiau pasitaiko ir fermų, ūkinių pastatų, žemės sklypų. O kartais paveldima tik dalis statinio, inžinerinis įrenginys – gal net tiesiog šulinys.
Kiekvienas toks objektas – atskira byla. O prieš nusprendžiant jo likimą, pirmiausia reikia surinkti faktus.
Pirmiausia – popieriai, paskui kelias į vietą
Dokumentuose viskas gali atrodyti gana paprastai. Tačiau vien jų nepakanka. Turto banko specialistai vyksta į vietą, apžiūri turtą, įvertina jo faktinę būklę ir specifiką. Reikia išsiaiškinti, kas tiksliai paveldėta, ar kartu nepaveldėta kitų objektų ar žemės ir kokios yra turto panaudojimo galimybės.
Prieš pardavimą atliekamas ir nepriklausomas turto vertinimas. Nustačius vertę ir sutvarkius reikalingus dokumentus, objektas gali būti ruošiamas viešam aukcionui.
Valstybė renkasi ne visada
Galbūt kyla klausimas – jeigu turtas yra prastos būklės, gal valstybė gali jo tiesiog nepriimti? Šiuo atveju pasirinkimo nėra. Valstybė paveldi turtą pagal įstatymą, todėl kartu su vertingais ar lengvai realizuojamais objektais jai tenka ir tie, kuriems reikia daugiau dėmesio, laiko ar išlaidų.
Čia ir yra svarbus skirtumas tarp paveldėto turto ir įprasto valstybės administracinio turto. Pastarasis dažniausiai naudojamas valstybės institucijų veiklai, o jo pardavimo pajamos tam tikrais atvejais gali būti skiriamos valstybės turto modernizavimui. Paveldėto turto realizavimo lėšos patenka į valstybės biudžetą. Tačiau abiem atvejais galioja viena paprasta taisyklė – turtas neturėtų ilgai likti nenaudojamas.
Kiek kainuoja laukti?
Apleistas pastatas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tiesiog stovintis ir nieko nedarantis. Tačiau valstybei jis nėra „nemokamas“. Kiekvieno turto išlaikymas kainuoja. Todėl kuo ilgiau jis lieka nenaudojamas, tuo ilgiau valstybė turi juo rūpintis ir patirti su jo valdymu susijusias išlaidas.
Dėl to Turto banko tikslas – ne laikyti tokį turtą, o kuo greičiau tinkamai parengti jį pardavimui. Kai dokumentai sutvarkyti, nustatyta vertė ir atliktos kitos reikalingos procedūros, turto pardavimas skelbiamas viešame aukcione. Tuomet gali prasidėti nauja statinio istorija.
Aukcione gali dalyvauti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Visa pirkėjui svarbi informacija – kokia objekto būklė, ar parduodamas visas statinys, ar tik jo dalis, – nurodoma aukciono sąlygose. Objektą galima apžiūrėti ir vietoje.
Kartais istorija prasideda nuo nesutvarkytų dokumentų
Byla prasidėjo nuo koordinačių ir vienišos fermos. Toliau sekė dokumentai, nuosavybės istorija, turto vertinimas ir klausimas, ką su šiuo objektu daryti toliau.
Tokios istorijos Turto banke – ne išimtis. Kartais prieš parduodant seną statinį pirmiausia tenka išsiaiškinti visą jo praeitį.
Sirvydiškių fermos istorijoje slypi ir kur kas asmeniškesnė pamoka. Turtas valstybei atitenka ne tik dėl sudėtingų teisinių aplinkybių – kartais visa grandinė prasideda gerokai anksčiau, nuo laiku nesutvarkytų nuosavybės ar paveldėjimo klausimų.
J. Poškutė pasakoja, kad pasitaiko situacijų, kai du žmonės ilgus metus gyvena kartu, tačiau teisiškai nėra nei turto bendrasavininkiai, nei vienas kito turto paveldėtojai. Kol abu gyvi, tai gali atrodyti tik formalumas. Tačiau vienam jų mirus paaiškėja, kad kartu gyvenęs žmogus nebūtinai turi teisę paveldėti turtą. Jei nėra kitų teisėtų įpėdinių arba jie palikimo atsisako, turtas galiausiai atitenka valstybei.
Todėl Sirvydiškių ferma – ne tik senas statinys kažkur Nemenčinės seniūnijoje. Jo istorijoje – žmonių gyvenimai, nesutvarkyti teisiniai klausimai, valstybės pareiga perimti turtą ir Turto banko pareiga išsiaiškinti jo būklę bei tolesnes galimybes.
O kai visi faktai surinkti ir dokumentai sutvarkyti, prasideda paskutinis šios bylos etapas – naujo šeimininko paieška.
(be temos)
(be temos)
(be temos)