Plačiau apie tai pasakojo vaikų raidos ir mokymosi erdvės „Vyšnių žiedai“ bendraįkūrėjė Medeina Andriulienė.
– Kodėl svarbu vaikams skaityti pasakas? Ką tai duoda jų emocinei ir intelektualinei raidai?
– Aš sakyčiau, ne tik pasakas. Visų pirma, svarbiausia vaikams skaityti, nes taip vaikų žodynas plečiasi.
Žmonės kartais sako, jog labai daug kalba, tad gal to užtenka. Iš tikrųjų neužtenka, nes knygose žodynas yra visai kitoks. Kai mes skaitome, vaikų žodynas plečiasi trigubai, keturgubai.
– Kada pati pradėjote skaityti savo dukroms? Nuo ko pradėjote?
– Visiems rekomenduoju skaityti nuo gimimo, nes tai yra be galo svarbu.
Dėl, pavyzdžiui, baisių pasakų reikia žiūrėti pagal vaiką. Kas vienam vaikui yra baisu, kitam vaikui tikrai nebūtinai bus baisu. Jei vaikas nenori grįžti prie tos pasakos, tuomet vertėtų sustoti. Jei vaikui įdomu ir šiurpu, jis prisiglaudžia arčiau, prašo daugiau, tuomet viskas priklauso nuo to, kaip mes skaitome. Jei tą pasaką palinksminame, neskaitome taip baisiai, tuomet viskas gerai.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar galime sakyti, kad pasakos padeda vaikams suprasti baimę, gėrį, blogį, draugystę ir kitus vaikui sudėtingus jausmus?
– Žinoma, esminis dalykas yra tai, kaip mes tai paaiškiname ir ar kalbamės su vaiku.
Jei mes jį paliekame su pasaka – tai yra viena. Vaikas tiesiog nežino, ką daryti su ta informacija, nes pasakos yra senovinės, jose yra daug senovinės kalbos, baisių ir keistų vietų, daug dalykų, kurie šiandieniniame pasaulyje jau vyksta kitaip.
Jei mes apie tai kalbamės, tuomet vaikas auga, bet jei nieko apie tai nesakome, tuomet gali būti įvairių pasekmių.
– Kaip pasirinkti tinkamas pasakas?
– Kol vaikas labai mažas, skaitome tai, kas mums patinka ir yra smagu. Galime skaityti ir savo knygas garsiai, nes vaikui svarbu girdėti mūsų balsą, skaitymo ritmą, jausti prisiglaudimą. Mūsų abiejų širdies ritmas susireguliuoja, o tai yra terapinis procesas. Mes atsipalaiduojame, kai skaitome vaikui.
Tiesa, vaikui augant, vertėtų atsižvelgti į tai, ką jis mėgsta. Jei vaikui patinka dinozaurai, skaitome apie dinozaurus. Mūsų tikslas yra padaryti taip, kad vaikas pamiltų skaitymą. Jei skaitysime tik tai, kas mums įdomu, vaikas kentės. Reikia ieškoti to, kas jį įtraukia į skaitymą. Kartu nusivesti į knygyną, biblioteką, pasišnekėti apie tai, ką pasirenkame, leisti vaikui pasirinkti. Kai vaikas dalyvauja tame procese, auga ir jo motyvacija.
– Ar šiuolaikinės pasakos turėtų būti kitokios, ar vis dar reikalingos klasikinės istorijos su pabaisomis, pavojais, bet laiminga pabaiga?
– Laiminga pabaiga vaikams yra ganėtinai svarbi. Jei turime pabaigą, kurioje vaikas, pavyzdžiui, yra paliktas ar pamestas, vaikui tai gali būti labai šiurpu. Gali būti tikrai kokia nors baisi pabaiga, o „Eglė žalčių karalienė“ yra puikus pavyzdys.
Kitas variantas – pasaką šiek tiek suminkštinti. Tėvams visada rekomenduoju iš anksto perskaityti, kas yra toje knygoje, kad po to nebūtų netikėtumų beskaitant.
Tuomet galime šiek tiek adaptuoti, kaip žmonės ir darydavo visą laiką istorijoje. Mums kažkaip atrodo, kad Grimų pasakas žmonės pasakodavo vaikams, tačiau jos buvo parašytos suaugusiesiems. Tai buvo tyrėjų darbas.
Mes iš tikrųjų žiūrime, kaip tas pasakas galime adaptuoti. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau tos adaptacijos gali reikėti. Visada lieka ir tėvų pasirinkimas jų neskaityti, nes tai nėra privaloma. Šiais laikais yra daugybė knygų.
Tiesa, tuomet atplėšiame vaiką nuo kultūrinio konteksto. Kai jis užaugęs su kažkuo diskutuos ir kažkas žinos apie Snieguolę, „Eglę žalčių karalienę“, Sigutę, jis jau iškris iš to pokalbio ir galbūt nesupras tam tikro kultūrinio konteksto. Tai yra visai svarbu, bet tai nėra esminis dalykas pasaulyje. Jei vaikui tikrai baisu ir matome, kad jis negali per tai perlipti, sutrinka jo miegas, jis nerimauja, nebenori tos knygutės ir prašo, kad jos nebūtų kambaryje, tuomet tai yra signalai, kad reikėtų arba atidėti skaitymą.
(be temos)