Specialistai pastebi, kad tai gali turėti teigiamą poveikį jaunimo domėjimuisi savo emocine sveikata. Tačiau psichiatrai vieningai įspėja: trumpi vaizdo įrašai neturėtų tapti patikima savidiagnostikos priemone. Juose kasdieniai paauglystės išgyvenimai – išsiblaškymas, laikinas liūdesys ar jaudulys prieš svarbius atsiskaitymus – dažnai nepagrįstai prilyginami tokioms medicininėms diagnozėms, kaip dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas ar depresija.
Į kabinetą – su išankstine diagnoze ir vaistų prašymais
Vaikų ir paauglių psichiatrai savo praktikoje vis dažniau susiduria su atvejais, kai paaugliai ir jaunimas į pirmąją konsultaciją atvyksta jau tvirtai įsitikinę savo diagnoze, kurią patys nustatė padedami socialinių tinklų. „Pastebėjau tendenciją, kad padažnėjo jaunuolių, kurie ateina į konsultaciją įsitikinę, kad turi ADHD ar autizmo spektro sutrikimą, ir tikisi patvirtinimo. Neretai jiems būna sunku priimti kitokią specialisto nuomonę, ypač jei žmogus jau yra stipriai susitapatinęs su konkrečia diagnoze ir pagal ją paaiškina savo patirtis bei patiriamus sunkumus“, – teigė suaugusiųjų psichiatrė Milda Musneckytė.
Su šiais iššūkiais kasdien susiduria ir vaikų bei paauglių psichiatrė Austė Janušauskaitė. Ji tai įvardija kaip itin didelę šių dienų problemą. Gydytojos teigimu, savidiagnostika, remiantis nepatikima socialinių tinklų informacija ir siekiant atrasti save, paaugliams dažnai tampa pabėgimu nuo realaus pasaulio bei sukelia dar didesnį nerimą.
„Dažnai ateina ir su konkrečių vaistų prašymu ar prognozėmis. Internete išties yra daug naudingos informacijos, netgi puikių būdų padėti sau sunkiu periodu, tačiau savęs diagnozavimas yra itin neobjektyvus. Žmogus, išgyvenantis sunkų laikotarpį, vadinamąją krizę, nėra objektyvus savo atžvilgiu – jis dažnai fiksuoja dėmesį tik į dalį simptomų arba hiperbolizuoja kitus”, – savo patirtimi dalijosi A. Janušauskaitė.
Tuo tarpu vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, atkreipdamas dėmesį į šią problemą, akcentavo ir dirbtinio intelekto keliamą pavojų: „Labai daug pacientų ateina pateikę visą diagnozę iš DI. Kai kurie paaugliai netgi paaiškina, ką reikia vartoti, kaip reikia gydyti ir kaip tvarkyti sveikatą. Tai tikrai glumina.“
Visgi psichiatras įžvelgė ir teigiamą pusę: kartais būtent po tokių paieškų jaunuolis pareikalauja tėvų užregistruoti jį pas specialistą.
Paauglio savidiagnozė – būdas išvengti atsakomybės?
Psichikos sveikatos specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad rimtų sutrikimų paieškos socialiniuose tinkluose neretai tampa paauglišku būdu maištauti bei patogia priedanga siekiant išvengti kasdienių įsipareigojimų ir atsakomybių. Psichiatrės A. Janušauskaitės vertinimu, kasdienes problemas paversdamas diagnozėmis, paauglys įstumia save į aukos poziciją.
„Deja, diagnozė tikrai dažnai tampa jaunimui validžia priežastimi nusimesti atsakomybę. Ironiška, kad tėvai, globėjai ir patys vaikai, ieškodami diagnozės, pamiršta, jog diagnozė tėra pradžia. Svarbiausia – ieškoti galimybių, kaip toliau gyventi įvairiapusį, kiek įmanoma pilnavertį gyvenimą. Kasdienių problemų, įvairių jausmų pavertimas diagnozėmis įstumia paauglį į aukos poziciją, kuri yra patogi, validuojanti rankų nuleidimą susidūrus net su minimaliomis problemomis. O juk būtent susidūrimas su iššūkiais ir išėjimas iš komforto zonos labiausiai ugdo sveiką asmenybę“, – teigė ji.
Paklausta, kokie pavojai kyla jaunam žmogui, atsakymų ieškančiam socialiniuose tinkluose, psichiatrė M. Musneckytė pabrėžė daugybę iš to kylančių pavojų: „Tai gali apsunkinti gebėjimą atskirti natūralias emocines būsenas nuo tikrų psichikos sveikatos sunkumų. Liūdesys, nuovargis, pyktis ar jaudulys yra įprasta mūsų emocinio gyvenimo dalis. Psichikos sutrikimams nustatyti taikomi aiškūs diagnostiniai kriterijai, todėl vienas ar keli atskiri požymiai savaime dar nereiškia ligos. Savidiagnostika gali didinti nerimą, mažinti pasitikėjimą savo galimybėmis ir trukdyti geriau suprasti tikrąsias sunkumų priežastis bei ieškoti tinkamų sprendimų.“
Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys taip pat išskyrė gąsdinančią tendenciją: padedami socialinių tinklų jaunuoliai ne tik nustato sau diagnozes, bet ir dalija patarimus vieni kitiems. „Tai yra pavojinga, nes nebūtinai tai, kuo vienas su kitu dalijasi jaunuoliai, yra tiesa. Pavyzdžiui, savižalos atvejais mes turime itin didelių bėdų, kai jie ima pasakoti, neva tai numalšins nerimą ar stresą. Tokiais atvejais mes, specialistai, esame strese, nes mums su tuo labai sunku kovoti“, – atkreipė dėmesį L. Slušnys.
Kaip atpažinti tikruosius signalus ir ko imtis tėvams?
Psichiatrės M. Musneckytė ir A. Janušauskaitė vieningai sutarė: bandant įsivertinti, ar patiriami išgyvenimai iš tiesų reikalauja medicininės diagnozės bei specialistų įsikišimo, itin svarbu atkreipti dėmesį į simptomų trukmę ir intensyvumą.
„Svarbu įvertinti, kaip stipriai simptomai išreikšti, kaip jie trukdo kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, žmogui darosi sunku atsikelti iš lovos, jis ima atsiriboti nuo draugų, nebedomina anksčiau džiuginusi veikla, sunku mokytis ar atlikti įprastus darbus, savijauta pailsėjus nepagerėja, tuomet laikas pokalbiui su specialistu“, – teigė M. Musneckytė.
Pasak A. Janušauskaitės, pavojaus signalus pastebėti padeda elgesio pokyčiai: „Pirmiausiai paauglys praranda susidomėjimą veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą, kardinaliai pasikeičia jo charakterio bruožai ir nuotaika. Tai trunka savaites ir nėra susiję tik su kažkokiu vienu išgyvenimu. Iš esmės, tokio žmogaus gyvenimas tampa tik egzistavimu. Dažniausiai būtent tokie paaugliai rečiausiai ieško informacijos internete – jie tiesiog panyra į savo būseną, tuštumos jausmą.“
Su paauglių polinkiu nustatyti sau diagnozes susiduria ne tik specialistai, bet ir paauglių tėvai. Jie dažniausiai būna pirmieji suaugusieji, išgirstantys apie su socialinių tinklų pagalba vaiko sau nusistatytą sutrikimą, o specialistai tokiais atvejais ragina nenuvertinti vaiko jausmų ir skirti laiko nuoširdžiam pokalbiui.
Svarbiausia skirti laiko atviram, nuoširdžiam pokalbiui, išsiaiškinti, kokius sunkumus jaunuolis patiria ir kiek jie trukdo kasdieniam gyvenimui.
„Svarbiausia skirti laiko atviram, nuoširdžiam pokalbiui, išsiaiškinti, kokius sunkumus jaunuolis patiria ir kiek jie trukdo kasdieniam gyvenimui. Tėvams svarbu parodyti, kad jie girdi ir rimtai vertina vaiko savijautą”, – teigė psichiatrė M. Musneckytė.
Kartu vaikų ir paauglių psichiatrė A. Janušauskaitė įspėja neskubėti imtis drastiškų veiksmų: „Labai dažnas reiškinys, jog tėvai, išgirdę apie galimas vaiko psichikos problemas, iškart kreipiasi į skubios pagalbos skyrių, užuot kreipęsi į vaikų ir paauglių psichiatrą psichikos sveikatos centre ar ambulatorijoje. Vaiko pristatymas į skubios pagalbos skyrių nėra problemos sprendimas. Psichikos sutrikimai atsiranda ne per dieną, todėl nėra ir magiškos tabletės, galinčios viską sutvarkyti iškart. Dažnai toks skubėjimas tik pablogina situaciją – vaikas atvykimą į skubios pagalbos skyrių interpretuoja kaip patvirtinimą, kad jis išties serga psichikos liga ir kad tėvai patys nebenori su juo susitvarkyti.”
(be temos)