Apie ekonomikos prognozes su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis (toliau – N.M.) ir Seimo Ekonomikos ir inovacijų komiteto pirmininkė, demokratė Jekaterina Rojaka (toliau – J.R.).
– Ar jus paveikė energijos krizė?
– N.M.: Labai stipriai nepaveikė. Daugelio lietuvių tai nepaveikė taip, kaip buvo galima baimintis. Palyginus su praėjusiais metais, vidutinį darbo užmokestį gaunančio lietuvio perkamoji galia beveik nesumažėjo. Degalų kaina kai kam yra nemaloni, bet pirmojo šių metų pusmečio statistika rodo, kad gyventojų elgsena nepasikeitė ir vartojimas nesumažėjo.
– Jekaterina, kaip jūs matote šią situaciją?
– J.R.: Infliacija gyventojams visada yra jautri tema, esanti grėsmių ir rizikų trejetuke. Mes visada labiau koncentruojamės į kainų, o ne atlyginimų augimą ar į tai, kaip juos padidinti. Nesutinku, kad gyventojai keičia elgseną ir renkasi važiuoti dviračiais dėl pakilusių degalų kainų. Poveikis iš tiesų yra gan ribotas, bet jis yra. Ženklai matomi ne vien degalų, bet ir paslaugų rinkoje. Žmonės pradeda taupyti, bet išlaidos degalams yra vienos svarbiausių, kurių atsisakyti gyventojai nenori ar negali. Pradeda smukti šalutinių paslaugų vartojimas ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose.
Infliacijos poveikis Europai ir pasauliui nebuvo toks didelis, koks buvo prognozuojamas iš pradžių. Infliacija pamažu įsisuka, bet kol kas didelio poveikio ekonomikai ji nepadarys.
– Nerijau, pastebiu, kad jūs neprarandate optimizmo ir akcentuojate, kad Lietuva gyvena vis geriau. Dėl kokios priežasties taip manote?
– N.M.: Nesutinku, kad kalbu optimistiškai, aš kalbu realistiškai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo tik viena krizė. 2008-2009 pasaulinė finansų krizė itin skaudžiai paveikė Lietuvą. Nuo to laiko ne tik didėja gyventojų pajamos ir jų perkamoji galia, bet tas augimas yra kone sparčiausias Europos Sąjungoje.
– Kodėl mes tokie išskirtiniai?
– N.M.: Per 6–7 metus vidutinis darbo užmokestis padvigubėjo, o senatvės pensijos padidėjo daugiau nei dvigubai. Tačiau grįžkime prie infliacijos. Dažnai kalbos apie infliaciją iškart pereina prie to, kaip ją suvaldyti. Bet priežastinis ryšys yra sumaišytas. Lietuvoje infliacija yra antra pagal dydį Europos Sąjungoje ne todėl, kad užsidarė Hormūzo sąsiauris. Tai panašiai paveikė visas Europos valstybes ir prie infliacijos prisidėjo 1,5–2 proc. Turime dar 2,5 proc. infliacijos dėl mokestinių pakeitimų, didesnių akcizų bei panaikintos PVM lengvatos. Dar 2 proc. infliacijos priežastis yra kone sparčiausiai Europos Sąjungoje augančios darbo sąnaudos. Šis augimas yra spartesnis, nei produktyvumo augimas, o tai pavirsta į didesnę infliaciją. Valdžia ima svarstyti, galbūt pasiskolinti dar pinigų ir įlieti juos į ekonomiką arba laikinai sumažinti kokį nors mokestį. Tokios priemonės yra populiarios ir trumpuoju laikotarpiu pagerina optinį fasadą, bet išlieka pasekmės – įlieti pinigai, bet nesukurta pridėtinė vertė. Reikia, kad valdžios sektorius nedarytų sprendimų, kurie sukelia perteklinę infliaciją. Geriausia priemonė yra nebandyti suvaldyti to, kas jau padaryta, o tiesiog išvengti tokių ekonominės politikos klaidų ateityje.
– Jekaterina, ar prasideda pažadų laikotarpis?
– J.R.: Mes pastoviai gyvename šiame cikle ir pažadų visada yra daug. Pažadai turi būti pagrįsti ekonominiais skaičiavimais, tačiau to trūksta. Gyventi tik iš vartojimo yra labai rizikinga, tai nėra stabilus modelis ir turėtume jį keisti. Šie metai gali būti paženklinti kaip vartojimo metai, bet 2027-ieji galėtų tapti produktyvumo metais. Manau, kad ekonomikos ir inovacijų komiteto darbas turėtų būti orientuotas ne į tai, kaip galima išleisti pinigus, bet į tai, kaip galima didinti Lietuvos produktyvumą bei uždirbti daugiau pinigų ateityje.
– Yra lengvatų verslui, saulės elektrinėms ar elektromobiliams. Galbūt reikėtų peržiūrėti šiuos dalykus? Keista, kad įmonės lengvatomis nesinaudoja, bet darbuotojus atleidinėja.
– N.M.: Nedarbo lygis antrąjį metų ketvirtį nukrito iki 6 proc. Šis rodiklis yra mažiausias nuo 2022-ųjų metų. Reikia mentalinės gimnastikos, kad rastum prie ko prisikabinti, žiūrint į trumpalaikius ekonominius rodiklius. Visiškai pritariu Jekaterinai. Mes negalime ekonomikos konkurencingumo ir progreso matuoti pagal vartojimą. Vartojimas mažojoje ekonomikoje yra pasekmė to, kas jau yra sukurta.
Šie metai Lietuvai yra gana išskirtiniai dėl pramonės augimo. Dirbamosios gamybos augimas jau antrą ketvirtį yra vienas sparčiausių Europos Sąjungoje. Didėja beveik visų pramonės šakų gamyba ir eksportas. Infliacija kyla dėl didelio biudžeto deficito, tam tikrų ekonomikos perkaitimo elementų ir dėl to, kad išleidžiame daugiau pinigų, nei sukuriame pridėtinės vertės. Turime neįprastą pernelyg gero gyvenimo krizę.
Turime neįprastą pernelyg gero gyvenimo krizę.
– Viešasis sektorius – sudėtingas klausimas, nes ten dirba ne robotai, o žmonės.
– N.M.: Bet robotai gali padėti žmonėms. Skaitmenizacija Lietuvoje yra pasistūmėjusi, bet duomenų tvarkymas, įdarbinimas, sinchronizavimas ir panaudojimas viešųjų paslaugų teikimui vis dar yra kūdikystės stadijoje. Išleidžiama daug pinigų viešiesiems pirkimams. Taip yra todėl, kad nėra aiškios, centralizuotos vizijos.
– J.R.: Robotizacija, automatizacija ir dirbtinis intelektas dėl demografinių problemų Lietuvai yra ne prabanga, o būtinybė. Mums nėra svarbu apsaugoti senas darbo vietas nuo algoritmų ar papildomo poveikio. Mes turime padėti žmonėms su jų pagalba dirbti kitaip ir sukurti daugiau vertės. Tai yra natūralu, bet mes smarkiai atsiliekame.
– Ką apie tai kalbate Seime?
Robotizacija, automatizacija ir dirbtinis intelektas dėl demografinių problemų Lietuvai yra ne prabanga, o būtinybė.
– J.R.: Kalbame ne tik apie viešąjį sektorių. Produktyvumas turi augti visuose sektoriuose. Privačiame sektoriuje be inovacijų niekaip nepavyks konkuruoti su kitomis aplinkybėmis. Matome, kad aplinka šiandien nėra palanki.
– O gal to nenorima? Galbūt labai gerai, kad daug žmonių sėdi, dirba, tarpusavyje kalbasi ir kelia vizualinį algos įvaizdį?
– J.R.: Viešajame sektoriuje pridėtinė vertė skaičiuojama labai akivaizdžiai. Darbo užmokestis yra padauginamas iš žmonių skaičiaus. Kitokio apskaičiavimo nėra, nes, dažnu atveju, nėra būdo įvertinti produkto. Svarbu mažinti biurokratiją visuose lygmenyse, ypač viešajame sektoriuje. Jis dažnai kuria papildomus barjerus ar niekam nereikalingą darbą. Pagrindinė idėja yra tokia, kad viešasis sektorius turėtų mažinti stresą privačiam sektoriui ir gerinti visų gyventojų nervinę sistemą.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)