Tačiau kasdien dirbant kartu paaiškėja, kad skirtumai tarp kartų nėra kliūtis. Kartais būtent skirtingas požiūris leidžia rasti geresnį sprendimą. Apie tai kalbamės su trimis skirtingų kartų AB „Kauno tiltai“ darbuotojais.
26 m. Lukas: geriausias klausimas – „Parodyk, noriu suprasti“
Nors Lukas Bulota dirba informacinių sistemų konsultantu, jo darbas prasideda ne nuo technologijų. Jis prasideda nuo žmonių.
„Telefonas dažniausiai suskamba tada, kai kažkas nebeveikia. Niekas neskambina pasakyti, kad viskas puiku“, – juokėsi jis.
Vienam nepavyksta prisijungti prie sistemos, kitam neįsikelia dokumentas, trečias neranda projekto duomenų. Kartais problemą pavyksta išspręsti per minutę, kartais tenka ieškoti giliau, įtraukti kitus kolegas ar net kurti naują sprendimą, kad ta pati situacija daugiau nepasikartotų.
„Stengiuosi ne tik sutvarkyti problemą, bet ir suprasti, kodėl ji apskritai atsirado. Jei matau, kad žmonės nuolat stringa toje pačioje vietoje, vadinasi, reikia mokyti ne žmogų, o keisti pačią sistemą.“
Į „Kauno tiltus“ Lukas atėjo 2021-aisiais – pačiame pandemijos įkarštyje. Net darbo pokalbis vyko nuotoliu. Pradėjo IT skyriuje, o po kelių mėnesių prisijungė prie naujai kuriamo Statybos skaitmenizavimo skyriaus. Kartu su juo augo ir pats skyrius. „Mes visi mokėmės. Aš atėjau iš IT pusės, kolegos – iš inžinerijos. Pamažu viskas susidėliojo.“
Prieš pradėdamas dirbti buvo girdėjęs visokių istorijų. „Juokais gąsdino – pasiruošk, dirbsi su kelininkais, vyresniais, neretai grubokais žmonėmis. Realybė pasirodė gerokai paprastesnė. Taip, charakterių visokių yra. Bet kone visi mano kolegos yra draugiški, geranoriški ir paprasti bendrauti. Gal tai ir dėl to, kad anksčiau esu dirbęs vyresnių žmonių kolektyvuose, o galbūt tai lemia ir mano paties būdas – ramiai reaguoju į emocijas, nekonfliktuoju, ieškau būdų pagelbėti“.
Per dieną Lukas bendrauja su kone visais – darbų vadovais, projektų vadovais, buhalterijos kolegėmis ir kt. Kai kuriuos puikiai pažįsta iš balso, nors gyvai nėra nė karto sutikęs. „Būna įmonės renginyje žmogus prieina pasisveikinti, o aš suprantu, kad pirmą kartą matau jo veidą. Iki tol pažinojau tik balsą. Neformalioje aplinkoje, įmonės išvykose juo labiau neskirstome vyresnis ar jaunas. Dirbant susiklostęs geras santykis, humoras niekur nedingsta ir pramogaujant“.
Kasdienis darbas išmokė dar vieno dalyko – kartų skirtumai dažniausiai neturi nieko bendra su gimimo metais. „Man atrodo, čia labiau žmogaus charakterio klausimas. Gali būti dvidešimties ir nenorėti nieko naujo. Gali būti šešiasdešimties ir domėtis visomis naujovėmis.“
Jo nuomone, svarbiausia ne tai, kiek žmogui metų, o ar jis pasiruošęs pasakyti: „Parodyk, noriu suprasti.“ Būtent tokios akimirkos Lukui labiausiai įstringa. „Ypač smagu, kai vyresnis kolega pats ateina ir sako: „Lukai, paaiškink, noriu išmokti, kad kitą kartą pats susitvarkyčiau.“ Tada suprantu, kad padėjau ne tik išspręsti vieną problemą.“
Jis pastebi, kad vyresni kolegos kartais pernelyg ilgai bando susitvarkyti vieni. „Kartais žmogus pusvalandį kankinasi, nors užtektų dviejų minučių pokalbio. Jie labiau linkę kentėti, o man visada norisi parodyti paprastesnį kelią.“
Pats Lukas pripažįsta esantis drąsesnis technologijų srityje. Nebijo bandyti, testuoti, ieškoti naujų sprendimų. „Aš žinau, kad beveik viską galima pataisyti. Todėl nebijau eksperimentuoti. Blogiausia klaida yra ta, kurios nebandoma ištaisyti.“
Vis dėlto jis sako nemažai išmokęs ir iš vyresnių kolegų. Ne tik apie informacines sistemas ar projektų valdymą. „Kai pradėjau dirbti, apie statybas žinojau tiek, kiek eilinis žmogus. Dabar jau žinau daugiau apie įmonės veiklos specifiką. Ir visa tai todėl, kad kolegos noriai dalijasi savo patirtimi.“
Didelę reikšmę jis skiria ir žmonėms, kurie buvo šalia pirmosiomis darbo dienomis. „Man labai pasisekė su vadovais. Visada žinojau, kad galiu paklausti, jei kažko nežinau. Turėti tokį užnugarį karjeros pradžioje yra didžiulė vertė.“
Paklaustas, ar amžius lemia, kaip sekasi dirbti komandoje, Lukas tik papurto galvą. „Jeigu visi siekiame to paties tikslo ir norime padaryti darbą geriau, amžius tampa visiškai antraeilis dalykas. Tada lieka tik žmonės, kurie nori judėti į priekį. O su tokiais dirbti lengva.“
Martynas: svarbu, kad žmonės „susidirbtų“
Kai 41-erių Martynas Sturonas prieš penkerius metus atėjo dirbti į „Kauno tiltus“, pirmasis jo objektas buvo Kleboniškio tilto statyba. Pradėjęs nuo meistro pareigų, šiandien jis pats jau vadovauja darbams. Paklaustas, kas labiausiai prisidėjo prie šio kelio, ilgai negalvoja.
„Jeigu tiek užaugau, tai pirmiausia kolegos Dariaus ir vadovo Kęstučio dėka.“
Vienas buvo kasdien šalia objekte, kitas padėjo matyti platesnį vaizdą. Iš jų Martynas išmoko ne tik statybų technologijų, bet ir to, ko vadovėliuose nerasi – kada verta paspartinti procesą, o kada geriau stabtelėti ir dar kartą viską įvertinti.
„Jaunas žmogus dažnai galvoja – dabar greitai padarysiu. Patyręs kolega jau žino, kad kartais verta sustoti ir pagalvoti. Tas skirtumas ateina tik su patirtimi.“
Tačiau, jo įsitikinimu, vien patirties neužtenka. Ji turi būti perduodama. „Yra žmonių, kurie viską žino, bet nieko neparodo. O yra tokių, kurie noriai paaiškina, nukreipia, leidžia pačiam pabandyti. Su tokiais jaunas žmogus daug greičiau tampa savarankiškas.“
Šiemet į objektą Kudirkos Naumiestyje, kuriame dirba Martynas, atėjo nemažai jaunų darbuotojų. Vieni grįžę iš Vokietijos ar Olandijos, kiti dar tik pradeda savo kelią statybose. Ir nors kiekvienas atsineša skirtingą patirtį, pirmosios dienos beveik visada atrodo panašiai.
„Pradžioje reikia daugiau dėmesio. Pavaikštai kartu, supažindini su žmonėmis, kartais net pakeiti brigadą, kol pamatai, kur žmogus geriausiai pritampa.“ Jis sako, kad gerą komandą sudaro ne vien profesiniai įgūdžiai.
„Svarbu, kad žmonės susidirbtų. Jeigu matau, kad brigada gerai dirba ir sutaria tarpusavyje, tada prie jos prijungiu naujoką. Pirmos dienos kartais būna nedrąsios, pasitaiko – ir nedarnios, bet po savaitės jau žiūrėk – kartu kavą geria.“
Vadovui tenka rūpintis ne tik darbais. „Kartais esi ir patarėjas. Jaunesni žmonės šiandien jautresni, jiems ne visada lengva priimti tiesesnį bendravimą, kuris statybose dar pasitaiko. Tenka ieškoti būdų, kaip visus sujungti į vieną komandą.“
Martyną stebina ne vieno jauno darbuotojo darbo tempas. „Turime vaikinų, grįžusių iš užsienio. Jie dirbo prie pastolių, todėl darbų sauga, tempas, disciplina jiems yra visiškai natūralūs dalykai. Užduotį baigia ir nelaukia, kol kas nors pasakys, ką veikti toliau – patys ieško, kuo dar gali būti naudingi.“
Jo akimis, būtent tokie žmonės greitai tampa pastebimi. „Yra darbuotojų, kuriems nereikia nuolat priminti. Jie patys mato, kas vyksta objekte, patys imasi darbo. Tokius žmones norisi išlaikyti.“
Nors statybose technologijų kasmet daugėja, Martynas sako, kad didžiausias pokytis įvyko ne technikoje, o informacijoje: „Anksčiau gaudavai matmenis ir dirbdavai. Dabar bet kurią detalę galime iškart atsiversti kompiuteryje, priartinti, išsinagrinėti, atsispausdinti. Atsakymus rasti daug paprasčiau.“
Vis dėlto, anot jo, ne visi pokyčiai priimami vienodai lengvai. Didžiausias iššūkis kartais kyla ne dėl amžiaus skirtumo, o dėl požiūrio – pasitaiko, kad labiau patyrę kolegos naujoves vertina atsargiai ir net nenori jų išbandyti. O juk jos diegiamos tam, kad darbą būtų galima atlikti kokybiškiau, greičiau ir lengvesniu būdu.
Tačiau ekranas, anot jo, nepakeis vieno dalyko. „Kol pats nepaimsi į rankas įrankių ir nepabandysi, tol visko neišmoksi.“
Būtent todėl kiekvienam naujam darbuotojui jis pirmiausia stengiasi parodyti ne tik kaip atlikti užduotį, bet ir kodėl ji daroma būtent taip. „Svarbu išmokti matyti ne tik tai, ką darai dabar. Reikia galvoti nuosekliai ir keliais žingsniais į priekį. Statybose juk niekas neprasideda nuo stogo – viskas prasideda nuo pamatų.“
Jo nuomone, tas pats galioja ir žmonėms. Patirtis, pasitikėjimas ir komanda taip pat statomi sluoksnis po sluoksnio. Greitai jų nepastatysi.
Edmundas: jaunas žmogus nėra menkesnis specialistas. Jis tiesiog dar neturi patirties
Per keletą dešimtmečių 60-metis Edmundas Montvilas, Energetikos statinių projektų vadovas, matė ne vieną besikeičiančią darbuotojų kartą. Vieni sako, kad šiandieninis jaunimas kitoks. Jis tam neprieštarauja. Tik nemano, kad tai problema. „Šiandien jaunas žmogus ateina daug drąsesnis negu mes ateidavome. Mano karta žinojo viena – baigei mokslus, vadinasi, dabar prasideda tikrasis mokymasis. Teorijos turi, o praktikos – ne. Dabar jauni žmonės savimi pasitiki labiau. Ir, tiesą sakant, mūsų darbe tos drąsos reikia.“ Tačiau jis greitai priduria, jog drąsa neturi nieko bendra su lengvabūdiškumu.
Energetikos statiniuose sprendimai kainuoja daug daugiau nei sugaištą laiką. Čia svarbi darbo drausmė, kokybės suvokimas, atsakomybė ir gebėjimas įvertinti riziką. Visa kita ateina su patirtimi.
Būtent todėl Edmundas jau seniai pasirinko kitą kelią – ne ieškoti patyrusių specialistų rinkoje, o auginti savus. „Žmogų gali nusivilioti iš kitos įmonės. Bet lygiai taip pat kažkas gali nusivilioti jį iš tavęs. O kai pats investuoji į žmogų, jį mokai, pasitiki juo, augi kartu.“
Jo požiūris paprastas: jaunas darbuotojas nėra „vaikas“, kuriam reikia nuolat priminti jo vietą: „Jis yra mano bendradarbis. Ne mažiau svarbus vien dėl to, kad jaunesnis.“
Patirties neturintis žmogus Edmundui yra tarsi švarus lapas. Nesvarbu, kiek jam metų – jį reikia ugdyti, rodyti, leisti bandyti ir pamažu perduoti atsakomybę.
Tai reiškia ir dar vieną dalyką – reikia priimti, kad vieną dieną tas žmogus gali išeiti. „Žinoma, skaudu, kai užaugintas specialistas pasirenka kitą kelią. Bet tai natūralu. Jeigu žmogus užaugo tiek, kad jam čia pasidarė ankšta, vadinasi, kažką padarėme gerai.“
Per daugelį metų Edmundas pastebėjo vieną ryškų skirtumą tarp kartų. Jaunų specialistų beveik nereikia įkalbinėti siekti daugiau. „Pakanka pasakyti, kad reikia. Jie patys ieško kursų, stoja mokytis, kelia kvalifikaciją. O štai vyresni kartais dar klausia – ar tikrai man to reikia?“
Statybų ir energetikos sektoriuje vien diplomo jau seniai nebeužtenka. Norint prisiimti daugiau atsakomybės, reikia papildomų studijų, atestatų, kompetencijų. Todėl Edmundui svarbu ne tik paraginti žmogų tobulintis, bet ir parodyti, kur tai nuves. „Jeigu matau, kad žmogus gali augti, turiu jam parodyti perspektyvą. Kitaip mokslai lieka tik dar vienu diplomu stalčiuje.“
Tam padeda ir įmonės požiūris – galimybė derinti studijas su darbu, kolegų palaikymas, finansuojama didelė studijų kainos dalis.
Kalbėdamas apie kartas Edmundas apskritai vengia didelių etikečių. Jo akimis, skirtumą neretai sukuria ne amžius, o penkeri ar šešeri papildomi darbo metai.
Jaunas specialistas vienas dar negali priimti visų sprendimų. Tam reikia žmogaus, kuris jau yra suklydęs, išmokęs ir sukaupęs patirties. Tačiau lygybė čia abipusė. „Patyręs žmogus perduoda patirtį. Jaunas žmogus atneša energiją ir klausimą: o gal pabandom kitaip?“
Didžiausia klaida, jo nuomone, prasideda tada, kai patirtis tampa stabdžiu. „Jeigu vyresnis kolega jaunam sako: ko čia plėšaisi, vadinasi, kažkas negerai. Tokios pozicijos netoleruoju. Entuziazmo gesinti negalima.“
Jo įsitikinimu, geriausios komandos yra tos, kuriose abi pusės viena kitą papildo. Jaunesni skatina judėti pirmyn, vyresni padeda nepadaryti brangių klaidų.
Kalbėdamas apie kolegas Edmundas ne kartą mini žmones, kurie šiandien vadovauja sudėtingiems projektams, nors kadaise pradėjo nuo pačių paprasčiausių darbų. „Turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus atėjo dirbti paprastų darbų, o šiandien vadovauja dideliems projektams. Potencialą kartais pamatai anksčiau, nei pats žmogus jį savyje mato.“
Jis įsitikinęs, kad vien talento neužtenka. Reikia ir geros aplinkos. Stiprus mentorius, komanda, galimybė dirbti sudėtinguose objektuose iš arti stebint, kaip priimami sprendimai – tai dalykai, kurių nepakeis jokie vadovėliai.
Tuo pačiu ir vyresni kolegos turi ko pasisemti „Jauni specialistai šiandien puikiai jaučiasi tarptautiniuose projektuose. Greitai komunikuoja, drąsiai diskutuoja su užsienio partneriais, gerai valdo technologijas. Ir čia jau mes galime mokytis iš jų.“
Per kelis dešimtmečius pasikeitė technika, informacinės technologijos, elektrotechnikos sprendimai. Nepasikeitė tik vienas dalykas: „Darbų sauga buvo bekompromisė anksčiau ir tokia turi likti dabar. Čia negali būti nuolaidų.“
O kokį patarimą jis duotų žmogui, kuris šiandien pirmą kartą ateina į statybų aikštelę? Edmundo atsakymas trumpas. „Kantrybės. Darbe, šeimoje, gyvenime. Niekas neatsiranda per vieną dieną. Reikia dirbti, mokytis ir po truputį augti. Kito kelio nėra.“
Ir dar vienas dalykas, kuriuo jis nė kiek neabejoja. Technologijos gali pakeisti darbo būdus, pagreitinti procesus, padėti priimti sprendimus. Tačiau vieno jos nepakeis – gyvo pasitikėjimo ir bendravimo tarp žmonių. Komandos, kurioje vieni kitais tiki.
(be temos)