Šias tris situacijas sieja viena tema: taisyklės.
Sunkiausias pasirodė esąs Halės atvejis. Nors savivaldybė pareikalavo draudimą atšaukti, paplūdimio vadovybė nesutinka dėl jai tenkančios teisinės atsakomybės. Gyvybė svarbesnė nei politkorektiškumas, sako gelbėtojai, pasiryžę bylinėtis su politikais.
Kauno mečetės atstovų kreipimasis taip pat galėjo pasirodyti kaip eilinis prašymas laikytis tvarkos. Tik kokios? Juk intymumas, kurio paraginta vengti Ramybės parke, – tai Europoje įprasti pasisveikinimo bučiniai, palaikymas už rankos, kai norima pasidžiaugti ar paguosti. Senajame pasaulyje rodyti jausmus – kasdienės kultūros, žmogiškojo ryšio dalis. Naktinis seksas ant suoliuko, apie kurį, paprašyti detalizuoti pretenziją, užsiminė mečetės atstovai, – viešosios tvarkos, saugumo, o ne padorumo klausimas. Lietuvoje tai reguliuoja įstatymai, rūpinasi teisėtvarkos institucijos.
Atskirų religinių, tautinių, kultūrinių bendruomenių moraliniai lūkesčiai negali pakeisti teisės normų.
Europa nuo pat Apšvietos stengiasi laikytis esminio principo: viešoji erdvė turi išlikti neutrali, atskirų religinių, tautinių, kultūrinių bendruomenių moraliniai lūkesčiai negali pakeisti teisės normų. Tas pats principas galioja ir Ramybės parke, ir už jo ribų: įstatymai, pareigos prieš valstybę vienodai saisto visus, gyvenančius konkrečioje teritorijoje. Kai šios bendro gyvenimo taisyklės ignoruojamos, kyla chaosas. Švedijai perdėto liberalumo eksperimentai baigėsi nevaldomu nusikalstamumu. Todėl šiandien net ir ji sako: galimybė gyventi Europoje ir mėgautis Europos vertybėmis nėra besąlygiška dovana.
(be temos)
(be temos)