Žuvo beveik visa šeima
Nuo Lietuvos okupacijos pradžios sovietai ėmėsi naikinti itin gausią inteligentijos dalį – pirmu kąsniu 1941 m. prarijo mokytojus ir jų šeimas. Viena tokių stalinizmo aukų buvo mokytojos Onos Sirutienės šeima. Pedagogės atsiminimai apie gyvenimą šalčio kamerose tremtyje išliko, pavyzdžiui, knygoje „Leiskit į Tėvynę“ ir profesoriaus Liudo Mažylio išsaugotuose jos laiškuose, rašytuose profesoriaus močiutei Antaninai Mažylienei. Jos bendravo, nes O. Sirutienė buvo ištekėjusi už A. Mažylienės sūnėno Jono Siručio. 1941 m. ši Siručių šeima buvo išskirta: jos galva agronomas Jonas pateko į lagerį ir ten netrukus žuvo, o O. Sirutienė atsidūrė prie Laptevų jūros, kur 1942 m. spalį mirė ir ten buvo palaidotas jos trimetis sūnelis Jonukas.
Jonuko mama, iškentusi pragarišką būtį ir buitį Šiaurėje, 1955 m. grįžo į Lietuvą, kur po 40 metų mirė, likusi ištikima trėmimo metu geležinkelio stotyje vyrui duotam pažadui „Aš niekada tavęs neužmiršiu“. Gyvendama viena, ši moteris stebino aplinkinius vidine šviesa.
Lyg ir niekuo neišsiskiriantis nuo kitų lapteviečių Siručių šeimos likimas, tačiau veik pusę amžiaus lede pragulėjusio trimečio Jonuko sugrįžimas į Lietuvą stulbina neįtikima sutapimų grandine. Šis sugrįžimas – tai dar vienas ryškus liudijimas apie sovietų nukankintų lietuvių Golgotą Arktyje.
Keliautojas nustėro
Kelionių mėgėjas charkovietis Kimas Šusteris vieną 1982 m. vasaros dieną plaukdamas Lenos deltoje Bykovo kyšulio (Jakutijos šiaurė) link, Laptevų jūros pakrantės vandenyse išvydo kažką panašaus į plūduriuojančią valtelę. Priplaukęs arčiau nustėro – vandenyje plaukiojo karstas su ant jo užvirtusiu kryžiumi. Prie jo buvo pririštas grubios medžiagos gabalas. Tame audekle nežinoma keliautojui kalba buvo kažkas įrašyta. Išlikusios gimimo ir mirimo datos leido suvokti, jog tai galėjo būti epitafija (užrašas ant antkapio, kartais eiliuotas, skirtas atminti mirusį žmogų, – red. past.).
Keliautojas atvilko į krantą karstą ir kryžių, nuo kurio nurišo audeklo su tekstu gabalą ir pasiėmė jį atminčiai. Kalbindamas vietos gyventojus sužinojo, kad į čia baržomis XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje buvo atgabenti tremtiniai (tarp jų – daug lietuvių) savo mirusiuosius laidojo Bykovo iškyšulio krante, kad pusė kapinyno per beveik pusę amžiaus nuslinko jį skalaujančios jūros link – pakrantėje bolavo žmonių kaulai ir kaukolės.
Sutapimų grandinė
Po poros metų K. Šusteris atvažiavo į Lietuvą, kur Vilniuje aplankė savo draugą Leonardą Karmanovą. Prieš išvykdamas gyventi į Izraelį, K. Šusteris paliko parsivežtą iš Bykovo kyšulio relikviją L. Karmanovui. Atsitiko taip, kad pastarojo sūnus Tomas 1989 m. laimėjo moksleivių skaitovų konkursą ir gavo dovanų tremtinių atsiminimų knygą „Leiskit į Tėvynę“.
Tą knygą skaitė visa šeima, kurią sukrėtė joje išspausdinti mokytojos Onutės Sirutienės prisiminimai. Mat tremtinė rašė, kad prieš iškeliant ją 1947 m. iš Bykovo kyšulio į Jakutską, ji aplankė trimečio sūnelio Jonuko kapą, pastatė kryžių ir užrišo ant jo storos drobės gabalą. Jame buvo nupieštos gėlytės, užrašyta sūnelio gimimo ir mirties data ir toks tekstas: „Ilsėkis ramybėje, brangus sūneli, palikęs svetimoj žemėj kūdikio dienas“. Tai atitiko K. Šusterio Karmanovų šeimai paliktoje relikvijos iš Bykovo kyšulio tekstą. Dabar šis unikalus drobės gabalėlis saugomas Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje. Bet ši istorija, kurią prieš 20 metų papasakojo kaunietis menotyrininkas ir publicistas Arūnas Vyžintas, turi tęsinį.
Šis sugrįžimas – tai dar vienas ryškus liudijimas apie sovietų nukankintų lietuvių Golgotą Arktyje.
Kapavietė ant skardžio
A. Vyžintas 1989 m. savanoriškai talkino tremtiniams, atvykusiems į Bykovo kyšulį parsivežti artimųjų palaikų iš amžinojo įšalo žemės. Pasak A. Vyžinto, atkasti tas kapų duobes buvo labai sunku, nes net ir vidurvasaryje 30 cm nuo žemės paviršiaus pasirodydavo įšalas. Iškirtę jame duobę, vyrai iškeldavo iš jos sveikutėlius karstus, kuriuose gulėjo, rodos, visai neseniai palaidoti žmonės.
Toje ekspedicijoje A. Vyžintas susipažino su kauniete Natalija Aldona Karatajūte, kuri buvo atvykusi parsivežti brolio palaikų. Būtent ji ir parodė Jonuko Siručio kapavietę, buvusią šalia įsimintino kito kapo, pažymėto šaulių ženklu. Tą kartą Jonuko palaikai nebuvo atkasti, nes tai nebuvo numatyta ekspedicijos planuose. Tačiau prieš išvykdamas iš Bykovo kyšulio, A. Vyžintas atidžiai nufotografavo Jonuko Siručio palaidojimo vietą, kuri buvo visiškai priartėjusi prie skardžio.
Jonuko metaformozė
Anot A. Vyžinto, Kaune gyvenusi O. Sirutienė teigė jam vis sapnuojanti Jonuką, kuris skundžiasi, kad jam šalta, kad jis vis prašosi namo... Tad A. Vyžintas po metų su dviem draugais vėl išvyko prie vadinamojo ledjūrio – Laptevų jūros. Ir nors žemės paviršiuje Jonuko kapavietės nebesimatė (jos likučius, matyt, nugremžė pavasarį į jūrą šlaitu nuslinkę ledai), pagal turimas kapinių nuotraukas, laimė, pavyko sėkmingai rasti pačią laidojimo vietą. Berniukas buvo palaidotas vos kokių 60 cm gylyje. Gal būtent todėl, kad Jonuko karstelis buvo apiręs, jis nenuslydo į vandenį Laptevų jūros paplautu Bykovo kyšulio šlaitu. Į jūrą nuslinko ne Jonuko, o šalia buvęs karstelis. Kartu su juo į vandenį nugarmėjo, matyt, ir Jonuko kapą (to meto sąlygomis į duobę dažnai buvo dedami net keli karstai) ženklinęs ir ant kito karsto nuvirtęs kryžius.
Iš ledo iškirstame apirusiame karste, sukaltame iš lentelių, trys vyrai išvydo trejų metukų Jonuką. Kūnelis buvo gerai išsilaikęs, tačiau saulėje jis pradėjo greitai keistis – iš pradžių pagelto, paskui parudavo. Tapo panašus į mumiją. Palaikų ekshumaciją A. Vyžintas nuosekliai užfiksavo nuotraukose, kurių viena dabar yra Rumšiškių etnografijos muziejaus Tremtinių vagono ekspozicijoje, dar kita – išspausdinta ant 2000 m. išleisto albumo „Lietuviai Arktyje“ viršelio.
„Mes Jonuko kūnelį suvyniojome į polietileną, įdėjome į cinkuotos skardos karstelį, užlydėme jo siūles ir patalpinome į brezentinį apvalkalą su rankenomis – bagažas atrodė tarsi įrankių dėžė. Kadangi neturėjome jokių specialių leidimų, labai nervinomės, kad kam nors neužkliūtų mūsų nešulys. Po daugybės nesklandumų ilgoje kelionėje visgi laimingai pasiekėme Lietuvą ir atidavėme brangų bagažą Onutei Sirutienei“, – prisiminė A. Vyžintas.
Jonuko motina, pamačiusi nešulio turinį, anuomet, 1990 m., tyliai ištarė: „Pagaliau atėjo palaima“. Baigėsi ją kankinę naktiniai košmarai. Jonuką ji palaidojo greta savo tėvų Virbalio kapinėse. Ten pat 1995 m. atgulė ir straipsnyje mažai aprašyta sovietų sadizmą prie ledjūrio patyrusi O. Sirutienė.
Gal būtent todėl, kad Jonuko karstelis buvo apiręs, jis nenuslydo į vandenį Laptevų jūros paplautu Bykovo kyšulio šlaitu.
Tremiamieji buvo apgauti
Tremtinių prisiminimų knygoje „Leiskit į Tėvynę“ buvusi mokytoja O. Sirutienė rašo, kad su vyru ir dvejų metukų Jonuku buvo ištremta iš Lazdijų į Sibirą beveik sūnelio gimimo dieną – Birželio 14-ąją. Kadangi kareiviai, atvažiavę tremti šeimą, sakė, kad po poros dienų visus parveš namo, Ona su vyru apsirengė vasariškai ir į kelionę sunkvežimiu pasiėmė tik pieno butelį, kelias bandeles, kilogramą cukraus ir duonos.
Kai traukinys, į kurį tremtiniai buvo persodinti iš sunkvežimių, pasiekė Naująją Vilnią, Siručių šeimos galvą išlaipino iš vagono. Siručiai daugiau nepasimatė. Jonuko tėvas po pusmečio mirė viename iš Rešiotų lagerių, o Onutė su sūneliu pateko į Bykovo kyšulį prie Laptevų jūros. Apsigyveno tremtinių pastatytoje jurtoje. Baisus badas, sekinantis darbas ir šaltis pradėjo savo juodą darbą – tremtiniai ėmė sunkiai sirgti. Ypač jų vaikai. Toks likimas neaplenkė ir Jonuko – po kelių dienų sunkios ligos jis mirė. Paskutinis jo žodis buvo „Mamyte“. Sūnelio kapas prie Laptevų jūros motinai atstodavo bažnyčią – dažnai jį lankydavo šiltesniu metų laiku. Paskui visą gyvenimą mintimis grįždavo prie Jonuko.
Tai neturi pasikartoti
Ypač dabar, žvėriško karo Ukrainoje akivaizdoje, būtina viešinti iki šiol pasauliniu mastu nepasmerkto stalininio režimo padarytus nusikaltimus, jo paliktas žaizdas. Būtina apie tai kalbėti, nes istorinės atminties praradimas kelia didžiulį pavojų kiekvienai tautai.
Anot XX a. vokiečių filosofo Karlo Jasperso, negalime leisti užmiršti praeities košmarų. Reikia nuolat prisiminti tą siaubą, kuris, deja, įmanomas ir šiais laikais. Tik istorijos žinojimas gali užkirsti jai kelią. Tačiau pavojų kelia pastebimas dalies piliečių nenoras žinoti, noras pamiršti arba netikėti, kad visa tai iš tiesų vyko.
J. Siručio istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip intriguojanti tremties istorija. Iš tiesų tai yra dar vienas antipaminklas stalininiam GULAG’ui, kuriame viešpatavo prievarta, melas, pažeminimas, sovietų siekis sunaikinti tautą. Sovietams tai nepavyko, nes lietuvių moralinis stuburas buvo tvirtesnis. Tikėkimės, kad tokį turime ir dabar, kad nepasikartos tremtys, nebus tokių akimirkų, kokia yra įamžinta vienoje istorinių nuotraukų: kapinyne prie Laptevų jūros 1989 m. prie ką tik iškasto ir atidengto karsto palinkusi žilagalvė dukra žvelgia į, rodos, tik vakar mirusią savo 40-ies metų mamą, stalinizmo pražudytą už poliarinio rato…
Atidengs atminimo lentą
Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“ tarptautinę Mokytojų dieną, spalio 5 d., 15 val. kviečia į Atminimo lentos atidengimo ceremoniją prie Kauno sporto halės (Perkūno alėja 5, Kaunas).
Taip bus įamžintas sporto halėje 1940 m. rugpjūčio 14 d. vykęs Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kuriame buvo giedama Tautiška giesmė, parodant pasipriešinimą okupacijai. Lapteviečiai prašo atsiliepti tuos, kurių artimieji buvo minėto suvažiavimo dalyviai. Skambinkite telefonu 0 682 13751 arba rašykite laptevieciai@gmail.com.
(be temos)
(be temos)
(be temos)