Ypač pakilo dyzelino kainos. 63 proc. registruotų automobilių yra varomi dyzeliu. Ekspertai teigia, kad viena iš svarbiausių kylančių kainų priežasčių yra užsitęsęs Amerikos karas Irane. Donaldas Trumpas sako, kad kita priežastis yra ukrainiečių atakos prieš Rusijos energetikos infrastruktūrą, kurios išmušė pusę Rusijos perdirbimo pajėgumų. O trečioji priežastis yra pajėgumų nepakankamumas.
Apie kylančias kainas bei platesnes to priežastis su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė ir energetikos ekspertas prof. Vidmantas Jankauskas.
– Kaip jums atrodo, kur čia šuo pakastas? Kodėl dyzelino kaina taip pakilo?
– V.J.: Dyzelinas yra ekonomikos arkliukas, varomoji jėga. Jo paklausa yra labai sunkiai reguliuojama. Dyzelinas reikalingas visiems sunkvežimiams, traktoriams ir statybinėms mašinoms. Viskas važiuoja su dyzeliniu kuru ir jo negalima pakeisti kuo nors kitu.
Europa po truputį mažino savo perdirbimo pajėgumus ir naftos perdirbimo gamyklos užsidarinėjo. Antra problema – Europa neturėjo dyzelino ir jį importuodavo. Pagrindinė importo kryptis buvo Rusija. Prieš 2022-uosius Europa importuodavo 30 milijonų tonų dyzelino iš Rusijos. Prasidėjus karui, šis skaičius sumažėjo iki 3 milijonų. Trečia priežastis yra karas, kuris padidino naftos kainas. Įprastai dyzelino kainos sekdavo naftos kainas, o dabar jos auga net dvigubai sparčiau. Naftos kaina nuo 60-70 dolerių paaugo iki 105 dolerių. O dyzelinas pabrango 80 proc. dėl trūkumo, dėl prarastų rinkų ir dėl užsidariusio Hormūzo. Padėtis dar pasunkėjo, nes užsidarė ir kitas kanalas, per kurį buvo plaukiama į Raudonąją jūrą.
– Indre, kas, jūsų nuomone, yra labiausiai kaltas?
– I.G.P.: Reikia akcentuoti, kad naftos rinka yra labai neefektyvi, geopolitiškai nestabili ir kiekvienas karas įneša savo dedamąją, todėl nelengva pamatuoti. Stebint naftos perdirbimo rinką, matomi susikaupę rimti disbalansai. Pasiekti istoriniai perdirbimo maržų rekordai ir tai rodo, kad abu karai turi įtakos. Hormūzo sąsiaurio blokavimas ir kiti sutrikdyti keliai turi įtakos. Rusijos tiekimas susisiekiančių indų sistemą papildydavo ir bendra pasiūla būdavo didesnė. O Ukrainos dronai daro efektyvų darbą, kuris mums kainuoja brangiau.
Signalai, kuriuos mes dešimtmečiais sugėrėme, kad dyzelinas yra pigesnis, formavo mūsų sprendimus įsigyti dyzelinu varomus automobilius. Lietuva vis dar išsiskiria pakankamai senu automobilių parku ir natūralu, kad pokyčiai nevyksta greitai. Įsigyti naują automobilį nėra taip paprasta ir ne kiekvienas namų ūkis gali pribręsti tokiam sprendimui bei reaguoti į staigų energetinės krizės poveikį. Kita vertus, nepalankus poveikis keis mūsų elgseną ir skatins didesnę automobilių parkų transformaciją. Aukštos degalų kainos, skausminga finansinė patirtis katalizuoja inertiškus vartotojų elgsenos prioritetus.
– Ar tokia situacija tęsis ilgai?
– V.J.: Man atrodo, kad į šią problemą įklimpome ilgam laikui. Nors Europos Sąjunga stipriai sumažino dyzelino importą iš Rusijos, mes vis tiek importuojame dyzeliną, pagamintą iš rusiškos naftos. Praėjusiais metais didžiausia rinka, iš kurios buvo importuojamas dyzelinas, buvo Indija. O iš kur Indijoje atsiranda nafta? Iš tos pačios Rusijos. Šiuo atveju D. Trumpas gal ir buvo teisus. Rusišką naftą mes naudodavome, nors ir netiesiogiai.
Vokietija taip pat gaudavo rusišką naftą, kol ukrainiečiai nesusprogdino vamzdžio. Ta nafta tekėjo iki šių metų. Dabar yra priimtas nutarimas nuo kitų metų pabaigos visiškai neimportuoti naftos produktų iš naftos. Amerikiečiai priėmė labai griežtą sprendimą – žiūrėti ir į tai, kas yra tarpininkai. Kas iš to, jei neimportuosime iš Rusijos, bet importuosime per tarpininkus ir dėl to reikės mokėti dar daugiau?
– Tai sakote, kad įklimpome ilgam?
– V.J.: Įklimpome su naftos perdirbimo gamyklomis, kurių greitai atstatyti nepavyks. Per praėjusius 10-15 metų Europos Sąjunga uždarė ne vieną gamyklą, nes pralaimėjo konkurenciją. Mūsų pajėgumų nepakanka. O Saudo Arabijos regiono pajėgumai dėl bombardavimų sumažėjo. Net jei vėl sėkmingai pradėtų tekėti srautai, dyzelino problema išliktų.
– Amerikos naftos pramonės pajėgumai pakilo iki 98 proc. Kai sumažėja pasiūla, pramonės šakos, dirbančios 100 proc., gauna didelį pelną. Tuomet būna labai sunku jas prispausti. Ar taip yra ir šiuo atveju?
Įklimpome su naftos perdirbimo gamyklomis, kurių greitai atstatyti nepavyks.
– V.J.: Tikrai taip ir yra. Amerikiečiai tiesiogiai sako: mes pralaimime, nes vartotojams reikia mokėti brangiau, bet kiek mes uždirbame! Jų produkcija eksportuojama visur, perdirbimo gamyklos dirba pilnu tempu ir naftos eksportuotojai uždirba didžiulius pinigus.
– Indre, ar pritariate, kad įklimpome ilgam ir kad aukštas kainas turėsime ilgą laiką?
– I.G.P.: Nors JAV perdirbimo akceleratorių spaudžia iki dugno, bet gavybos pajėgumai nėra didinami. Tai labai kontrastuoja su ankstesnėmis krizėmis. Pastaraisiais metais, kai energetikos nešėjų kainos buvo pašokusios, verslo investicijų į didesnę gavybą nebuvo, nes kainos buvo nestabilios ir investuotojai nenorėjo rizikuoti. Pasiūla nėra didinama tokiais tempais, kad galėtų prisidėti prie kainų valdymo. Kaina yra pašokusi iki 8 dolerių už galoną. Tokiu politiškai jautriu momentu tai nėra dėkinga situacija JAV.
– Kokiems ekonomikos sektoriams ši situacija atsiliepia labiausiai?
– I.G.P.: Įprastai sakome, kad energetikos nešėjai ir iš jų išplaukiančios išvestinės, tokios kaip šildymas ir transportas, brangsta. Tai veikia labai platų paslaugų teikėjų ir pramonės šakų spektrą. Auga ne tik paslaugų ar žemės ūkio kaštai. 2022-2023 metais Vokietijoje energetiškai imlios chemijos, statybų ir metalų pramonės nugrimzdo labai giliai. Tai paveikė bendrą pramonės rezultatą, kuris iki šiol negeba atsitiesti. Jautrių taškų galime rasti labai daug, bet šiek tiek ramina atsigręžimas į pastaruosius mėnesius. Ne vieną mėnesį vyksta konfliktas Persijos įlankoje ir turime aukštas energetikos nešėjų kainas. Tačiau šis epizodas išsiskyrė tuo, kad ekonominė trajektorija šios krizės akivaizdoje yra gerokai atsparesnė naftos, dujų ir net trąšų kainų šuoliams. Prisiminkime, kaip nerimavome dėl maisto krizės. Išaugus trąšų kainoms, gali ištikti ne tik kainų šokas, bet ir maisto stygius pasaulyje.
Atsiranda alternatyvų, pakaitalų, o kiti rinkos dalyviai didina pasiūlą bei stengiasi atliepti paklausą, kad rinka susibalansuotų. Atsparumas šiam energetikos šokui išties stebina. Turime būti dėkingi pamokoms, kurias išmokome 2022-ųjų metų energetinės krizės akivaizdoje. Tuo metu tiek Europoje, tiek pasaulyje prasidėjo procesai, kurie mažina priklausomybę nuo iškastinio kuro. Augo investicijos į atsinaujinančią energetiką, energetikos išsaugojimą ir taupymą. Šie procesai įsibėgėjo, jau duoda vaisių ir didina ekonomikos atsparumą. Todėl recesinės apraiškos dėl šios krizės neprognozuojamos. Bet, žinoma, atsinaujinę kariniai veiksmai didina neapibrėžtumą ir atnaujina eilę rizikų, apie kurias kalbėjome pavasarį.
Atsparumas šiam energetikos šokui išties stebina. Turime būti dėkingi pamokoms, kurias išmokome 2022-ųjų metų energetinės krizės akivaizdoje.
– Profesoriau, ar judame į platesnę energetinę krizę, kuri gali turėti platesnes pasekmes? Kokia yra tolimesnė prognozė?
– V.J.: Jei pažiūrėtume į naftos kainas, galėtume sakyti, kad čia nėra nieko baisaus. Kažkada naftos kainos siekė ir 120, ir 140 dolerių. Jos laikėsi maždaug 2012-2014 metais. Įvertinus infliaciją, naftos kainos nėra labai didelės. Problema yra būtent su dyzelinu.
Kai kurios šalys labai sureagavo. Kinija per labai trumpą laiką sumažino energijos vartojimą ir dvigubai padidino elektromobilių gamybą. Šalys bando prisitaikyti prie situacijos ir galime matyti daugiau optimizmo.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)