Džiaugsmo po ką tik paskelbto naujausio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vykdomo PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimo nebuvo niekur. Prestižiškiausiame tarptautiniame tyrime švietimo klausimais, vertinančiame penkiolikmečių gebėjimus, užfiksuoti prasčiausi rezultatai nuo stebėjimų pradžios. Kai kuriose valstybėse skubos tvarka surengti susitikimai ieškoti būdų švietimo situacijai gerinti.
Lietuvai pirmąkart pavyko nedaug, bet pranokti tiriamų šalių vidurkį. Europoje pagal matematinį ir gamtamokslinį raštingumą esame vienuolikti, pagal skaitymo gebėjimus – keturiolikti. Pagal visus tris šiuos vertinimus per trejus metus nuo ankstesnio tyrimo pakilome iš dvidešimtos į dvyliktą vietą. Tačiau įvertinimo taškų, išskyrus gamtos mokslus, pelnėme mažiau, tik kitų šalių rezultatai sumenko dar labiau.
Ko verta pasimokyti iš pasaulio švietimo lyderių ir kokių smunkančių šioje srityje šalių klaidų nekartoti, „Kauno diena“ aiškinasi su „Švietimas #1“ – organizacijos, telkiančios ir skatinančios verslo, švietimo ir visuomenės lyderius kartu kurti pirmaujančią Lietuvos švietimo sistemą Europoje, vadove Laura Tilvyte.
Prasčiausi rezultatai
– Kaip vertinti Lietuvos rezultatus naujausiame PISA tyrime – kaip sėkmę ar kaip įstrigimą tarp vidutiniokų?
– Realybė tokia, kad per dvidešimt metų nesame padarę jokio proveržio, mūsų rezultatas nuo Lietuvos švietimo stebėjimo pradžios PISA tyrime 2006 m. realiai nepasikeitęs. Palyginti su praeitu tyrimu 2022-aisiais, labai nežymiai keletu taškų pagerėjo gamtos mokslų rezultatai, tačiau matematikos ir skaitymo gebėjimai sumenko, ypač skaitymo, o tai kelia didžiausią nerimą.
Taip, pirmąkart viršijome EBPO šalių vidurkį visose trijose tiriamose srityse, tačiau tik todėl, kad kitos šalys nukrito labiau – naujausiame tyrime užfiksuoti prasčiausi mokinių rezultatai, ypač skaitymo gebėjimų, nuo stebėsenos PISA tyrime pradžios. Tad čia kaip bėgimo varžybose: jei bėgi lėtai, bet kiti pradeda bėgti dar lėčiau, dar nereiškia, kad bėgi greičiau.
Pagrindinis naujausio PISA tyrimo signalas Lietuvai toks: jei lyginame save su savimi, per du dešimtmečius nuo stebėsenos pradžios pažangos nėra – gamtos mokslų rezultatas iš esmės yra tas pats, skaitymo net šiek tiek prastesnis, o matematikos srityje kritimas dar ryškesnis.
– Šįsyk SOS skelbiamas dėl skaitymo (jis vertinamas kaip gebėjimas tekstą suprasti, jį interpretuoti, kritiškai vertinti) rezultatų daugelyje šalių sumažėjimo. Ką airiai daro kitaip, kad jų vaikų pasiekimai šioje srityje geriausi?
– PISA tyrimas rodo, kad skaitymo gebėjimai suprastėję labiausiai daugelyje šalių, nes vaikai dabar vartoja daug skaitmeninių technologijų, skaito nesusikaupę, praleidžia dalį informacijos, neįeina į gilųjį skaitymą, kuris ir padeda įsigilinti į tekstą, jį suprasti iš esmės.
Lietuvos vaikai skaito prasčiau, palyginti net su 2006 m. Dabar beveik kas ketvirtas penkiolikmetis nepasiekia bazinio lygio, vadinasi, jiems sunku suprasti informaciją, ją įvertinti. Skaitymo gebėjimai itin svarbūs, nes, jei mokinys negeba susikaupti ir perskaityti užduotį bei ją suprasti, natūralu, kad jis jos negali ir tinkamai išspręsti.
Airiai taikė įvairių priemonių, pvz., nuo 2011 m. skirtos papildomos pamokos raštingumui didinti, įvesta daugiau standartizuoto mokinių skaitymo vertinimo, čia renkama daug duomenų, kad būtų galima stebėti, kaip keičiasi rezultatai, daug dėmesio skiriama tekstui aptarti, nes svarbu ne tik jį perskaityti, bet ir suprasti.
Tačiau Airijos pasiekimai – ne kokių nors pastarųjų pritaikytų priemonių rezultatas, nes skaitymo gebėjimas nesivysto taip greitai. Ten į skaitymą labai daug investuojama nuo vaiko mažų dienų, tai dešimtmečių įdirbio rezultatas. Airiai labai didžiuojasi savo istorijų pasakojimo gebėjimais, tuo, kad skaito daug knygų, ir tai svarbu, nes didelę įtaką turi aplinka, kurioje gyvename.
Atotrūkis – didelis
– Lietuvoje atotrūkis tarp vaikų iš palankios socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos ir nepalankios gamtos mokslų srityje sumažėjo iki trejų metų. Kodėl nesumažėjo kitose srityse?
– Nuo 2006 m. šis atotrūkis sumažėjęs, vaikų rezultatus mažiau lemia, iš kokios jie aplinkos, ir ne tik gamtos mokslų srityje. Atotrūkio sumažinimas vienais metais yra tikrai daug ir tuo galime pasidžiaugti. Svarbu, kad jį lėmė ne suprastėję palankios aplinkos vaikų rezultatai, o labai pakilę vaikų iš nepalankios aplinkos.
Tačiau jei norime, kad kiekvienas, baigęs mokyklą, turėtų bent bazinius gebėjimus, turime susirūpinti, nes beveik iki 40 proc. vaikų iš nepalankios aplinkos nepasiekia bazinių gebėjimų.
– Vis dėlto Lietuvoje atotrūkis tarp kaimo, mažų miestelių ir didmiesčių mokyklų didelis. Kaip kitur užtikrinamas kokybiško ugdymo prieinamumas?
– PISA tyrime atotrūkis tarp vaikų iš palankios ir nepalankios aplinkos šeimų Lietuvoje vienas mažesnių. Tačiau didžiulių skirtumų būna net tarp gretimų savivaldybių. Pvz., 2025 m. pagrindinių ugdymo pasiekimų patikrinimą dešimtoje klasėje Ignalinoje įveikė 92 proc. mokinių, o Zarasuose – tik 53 proc., nors tai kaimyninės savivaldybės, kuriose mokytojai ruošiami tuose pačiuose universitetuose, programos tos pačios.
Visų pirma turime labiau susirūpinti švietimo duomenimis ir jų kokybe, nes tai gali padėti atsakyti į klausimus, kodėl tie atotrūkiai susidaro, laiku priimti sprendimus, o pastebėjus, kad suprastėja ar reikšmingai keičiasi rezultatai, suteikti tinkamą pagalbą. Šiandien bet kurią priemonę, kurią taikome Lietuvoje, taikome visiems, tad ji vienur perteklinė, o kitur nepakankama.
Kokybiškas švietimas Lietuvoje yra šiek tiek loterija. Jei vaikui pavyko ateiti į mokyklą, kurioje dirba pažangus vadovas, subūręs pažangią mokytojų komandą, kurioje, pasitelkus technologijas ar kitus būdus, stebimas kiekvienas vaikas, ieškoma, kaip jam padėti, kurioje pozityvi mokymosi aplinka, ten ir geri rezultatai. Tačiau jei vaikas patenka į mokyklą, kur to nėra, gali būti, kad gerų rezultatų sunku pasiekti.
Vienas didžiausių iššūkių yra ir tai, kad pas mus iki 30 proc. mokytojų teigia patyrę patyčių iš kitų mokytojų arba mokyklos administracijos, vadinasi, mokytojai dirba nepalankioje darbo aplinkoje. EBPO užfiksavo vėl didėjančius patyčių skaičius Lietuvos mokyklose. Kol neturime geros, palankios mokymuisi aplinkos, natūralu, kad sunku sutelkti dėmesį į akademinius pasiekimus, į kokią nors kitą pažangą.
Kol neturėsime patikimų duomenų, kol nepakeisime vaikų tikėjimo savimi ir patys jiems nekelsime aukštų lūkesčių, proveržio nebus.
– Ne tik auga nepasiekiančių net bazinio lygio, bet mažėja ir pasiekiančių aukščiausius rezultatus moksleivių dalis. Ar mūsų mokykla – vidutinybių kalvė?
– EBPO tyrime užfiksuota, kad dešimties geriausių rezultatų pasiekiančių pasaulio valstybių, kurios pasižymi stipria švietimo sistema, vienas skiriamųjų bruožų yra aukštų pasiekimų kultūra. Tačiau Lietuvoje tik penki iš dešimties vaikų tiki, kad įdėję pastangų jie gali vystyti savo gebėjimus ir pasiekti rezultatų, o EBPO šalyse tokių vidutiniškai yra septyni, Estijoje – net aštuoni iš dešimties. Tyrime analizuojama, kad vaikas, kuris mažiau tiki savo gebėjimais, susidūręs su sunkesnėmis užduotimis, jų tiesiog nesprendžia, nes netiki, kad jas gali išspręsti.
Kol neišugdysime vaikų tikėjimo savimi ir kol jiems nekelsime aukštų lūkesčių, proveržio nebus. Deja, pastaruoju metu Lietuvoje matome ne lūkestį kelti pasiekimus ir skatinimą siekti daugiau, o ieškojimą būdų, kaip pažeminti kartelę ar visiems pridėti balų.
Čia vienas esminių dalykų, kurį turime keisti Lietuvoje visais lygmenimis – tiek nacionaliniu, tiek kiekvienoje mokykloje. Kitu atveju tauta bus tokia, kuri mano, kad niekas nepriklauso nuo mūsų ir kad negalime pasiekti daugiau. Tai labai pavojinga tiek ekonomikos augimui, tiek demokratijai.
Sėkmės formulė
– Europos švietimo viršūnėje pagal tris tirtas sritis – Estija, Jungtinė Karalystė, Airija, Lenkija, Šveicarija. Ar yra bendra jų sėkmės formulė?
– Visų pirma, tai aukštų lūkesčių kiekvienam vaikui kultūra. Antra, stiprūs mokytojai. Technologijos gali padėti, bet negali pakeisti mokytojo. Labai svarbu, kad jų resursai būtų tinkamai nukreipiami ir naudojami, vadinasi, stipresnius mokytojus reikėtų siųsti ten, kur sunkiai sekasi, kad jie galėtų padėti kitiems mokytojams, ir tada šie galėtų padėti vaikams pasiekti rezultatų.
Trečia, kas išskiriama tyrime, geriau mažiau temų, bet giliau, su galimybe įsigilinti ir ugdyti kritinį mąstymą, sprendimų ieškojimą ir kitus gebėjimus.
Dar vienas bendras pirmaujančių švietimo srityje šalių bruožas – duomenų naudojimas. Ir Estijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, ir Airijoje yra vaiko asmeninės stebėsenos sistemos, kuriose vaiko pažanga stebima visą ugdymo laikotarpį, fiksuojama informacija apie jo gebėjimus, sunkumus, suteiktą jam pagalbą.
Tai panašu kaip mūsų e. sveikatos sistemoje, kur yra visa mūsų sveikatos istorija ir bet kuris gydytojas gali ją pasižiūrėti ir pritaikyti mums tinkamą gydymą. Deja, šiandien tokios nacionalinės sistemos švietimo srityje neturime ir taikome priemones, kurios ne visai tikslios, todėl sunku padėti kiekvienam vaikui pasiekti maksimalų potencialą.
Labai svarbu, kad įsitrauktų tėvai. EBPO aiškina, kad toks rezultatų PISA tyrime kritimas visose srityse yra ir dėl mažėjančio tėvų įsitraukimo, o jei jie nors vieną kartą per savaitę paklausia vaiko, kaip jam sekasi mokykloje, tai mokymosi atotrūkį gali sumažinti iki vienų metų.
– Estija tarp švietimo lyderių Europoje laikosi jau daugiau kaip dešimtmetį. Kur jos fenomenas?
– Estai jau 2006-aisiais PISA tyrime buvo treti Europoje ir paskui visą laiką kilo. Naujausiame tyrime jų rezultatai, kaip ir kitų šalių, irgi šiek tiek krito, bet labai nežymiai.
Visų pirma, estai vaikus stebi nuo ankstyvojo ugdymo iki pat jų karjeros ir šiuos duomenis plačiai naudoja. Estijoje vyrauja aukštų pasiekimų kultūra, tai pabrėžiama ir pagrindiniuose švietimo srities dokumentuose.
Be to, Estijos mokytojai turi daug autonomijos: valstybė labai aiškiai nustato, ko vaikas turi išmokti, vadovaujasi principu – mažiau temų, daugiau gylio, tačiau nesikiša į patį ugdymo procesą. Daug laisvės turi mokyklų vadovai, pasitikima, kad jie patys gali nuspręsti, kaip geriausiai mokyti vaiką.
Estai pirmauja inovacijų srityje. 1990-aisiais jie nusprendė, kad visi vaikai turi būti apmokyti dirbti kompiuteriais, nes tai ateitis, o šiandien jie yra absoliutūs pionieriai naudojant dirbtinį intelektą (DI) mokyklose.
Kitos valstybės dėl jo dar svarsto, o Estija jau yra priėmusi aiškią strategiją, kad iki šeštos klasės – jokių technologijų, nes tuo laikotarpiu vystosi vaiko baziniai gebėjimai ir, paprastai tariant, jei nemoki daugybos lentelės, negalėsi naudoti ir DI, nes negali kritiškai vertinti informacijos. Tačiau nuo vyresnių klasių šiandien visi mokomi naudotis DI, pasirašyti susitarimai su „OpenAI“, „ChatGPT“ platforma, suteiktos individualizuotos licencijos, o uždavus klausimą ne tiesiog pateikiamas atsakymas, bet skatinama galvoti.
Lietuvoje dėl DI naudojimo mokyklose teturime pavienes gaires, kurios neturi nieko bendra su strategija, ši sritis vystoma tik dėl privačių iniciatyvų. Pvz., Dubysos aukštupio mokykloje Šiaulių rajone jau naudojamas DI, juo remdamiesi mokytojai dėliojasi planus, stebi vaiko pažangą, pritaiko užduotis pagal kiekvieno gebėjimus, nes technologijos tai leidžia padaryti daug greičiau.
Tačiau tam visų pirma reikia tvarkingų ir gerai stebimų duomenų. Jei neturime jų bazės, ir DI nepadės. Jei nesikeis situacija dėl jo naudojimo, ateityje didės socialinė atskirtis, nes pažangias mokyklas baigę vaikai gebės juo naudotis, o kiti – ne.
– Pasaulio švietimo pirmaujančių šalių penketuke dominuoja Azijos švietimo sistemos, Europos lyderė Estija – tik septinta. Ar jų patirtis europiečiams netinka, nes, paplitęs toks stereotipas, kad ten mokomasi iki išsekimo?
– Iš tikrųjų atsargiai žiūrime į Azijos šalių švietimo sistemas, nes kultūriškai esame skirtingi. Tačiau, kaip ir Europos lyderių šalyse, ten naudojama daug duomenų, yra aukštų pasiekimų kultūra, stiprūs mokytojai.
Azijos švietimo sistemų savybė – lankstus resursų skyrimas. Jie daug investuoja į mokytojus. Jie turi labai geras duomenų bazes ir, jei mato, kad kurioje nors mokykloje jau kuris laikas stagnacija, siunčia ten geriausius mokytojus, kad jie padėtų rasti priemonių pagerinti rezultatus, kad mokytojai mokytųsi iš kitų mokytojų.
Lietuvoje realiai stebime pasiekimus tik per nacionalinius patikrinimus, o išorinis vertinimas vyksta gana retai, tad net sunku objektyviai pasakyti, kuri mokykla ar savivaldybė švietimo srityje gera, nes nelabai yra tam duomenų. Tad šiandien tikslinės pagalbos mokyklai suteikimas priklauso nuo savivaldybės ir mero. Jei jam švietimas yra prioritetas, ieško būdų, kaip silpnai mokyklai padėti: keičia vadovą, skiria skatinimo priemonių mokytojams pritraukti ar ieško kitų būdų. Tačiau vieni merai investuoja į ugdymo kokybę, vaiko stebėseną, o kiti – tik į trinkeles ir gražias sienas. Pas mus mažai resursų nukreipimo ir pagalbos, dalijimosi gerosiomis praktikomis kultūros.
Spėti su laiku
– Reikia ne tik analizuoti, kodėl šalių rezultatai gerėja, bet ir kodėl blogėja, kad mokytumėmės iš svetimų klaidų. Tad kas nutiko ilgus metus Europos švietimo švyturiu buvusiai Suomijai?
– Suomijos rezultatai jau ne pirmą ciklą krinta dėl įvairių priežasčių. Remiantis EBPO tyrimu, kelia iššūkių ir migracijos klausimai, ir pasauliniu mastu silpnėja vaikų gebėjimas susikaupti dėl technologijų naudojimo, motyvacija giliau domėtis, nes yra DI, kuris pateikia atsakymą čia ir dabar.
Suomija imasi įvairių priemonių. Neseniai nusprendė vienodinti vertinimo supratimą visoje šalyje: anksčiau čia eita į decentralizaciją, o dabar ieškoma būdų, kaip tai daugiau standartizuoti.
Šis iššūkis yra ir Lietuvoje: vienoje mokykloje aštuonetas reiškia ne tą patį, ką kitoje. Tada vaikui sunku žinoti, kaip jis pasiruošęs nacionaliniams patikrinimams ir egzaminams, o jiems suteikiame labai didelę reikšmę, nes tai vienintelis nacionalinis įrankis pasižiūrėti, kaip vaikams sekasi. Iš nepasitikėjimo, ar tavo pažymys atitinka rezultatą, atsiranda korepetitorių poreikis. Jei suvienodintume vertinimą, gal būtų daugiau pasitikėjimo pažymiais, o egzaminų įtaka galėtų mažėti.
Manau, Suomijoje bus labai įdomių priemonių ir ateityje, nes jie labai susirūpinę savo švietimo rezultatais. Bus labai įdomu stebėti ir kitas Europos šalis, nes naujausiais PISA tyrimo rezultatais niekur nebuvo džiaugiamasi, kai kuriose valstybėse skubos tvarka buvo kviečiami susitikimai ieškoti būdų, kaip gerinti švietimo situaciją.
– PISA tyrimo rengėjų nuomone, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Ispanijos rezultatai krito, nes nesugebėta laiku adaptuoti švietimo programų prie kintančių poreikių. Ar mes spėjame su laiku?
– Jei pažiūrėtume dar iš toliau, privalomo švietimo sistema buvo sukurta Prūsijoje siekiant apmokyti kuo daugiau žmonių, kad jie galėtų skaityti ir suprastų fabriko vadovo nurodymus, t. y. tikslas buvo, kad kuo greičiau žmonės galėtų dirbti fabrike. Tas modelis, kai sėdžiu klasėje ir klausau mokytojo, iki dabar dar ne visur pasikeitęs. Tačiau natūralu, kad, keičiantis ir aplinkai, ir žinioms, ir įgūdžiams, kurių mums reikia, ir technologijoms, turi keistis ir mokykla.
Tyrime užfiksuota, kad pažangiosiose valstybėse, kuriose švietimo rezultatai gerėja, mokytojai ruošiami dirbti nuolatinių pokyčių salygomis, nes pažangią švietimo sistemą gali išlaikyti tik tada, jei nuolat inovuoji, ieškai sprendimų, kurie gali padėti gerinti mokymo ir mokymosi kokybę.
Pvz., Singapūre mokytojams skiriama papildomų valandų gilintis į tam tikras inovacijas, dirbama komandose su duomenų analitikais siekiant pagerinti vieną ar kitą ugdymosi procesą, mokytojai stebi vieni kitų pamokas ir išbando naujas priemones, mato, kas veikia, kas ne, tobulina ir tada iš karto taiko. Estijoje mokytojai taip pat daug dirba komandomis, greitai išbando mažos imties dalykus, tobulina ir tada diegia nacionaliniu mastu.
Lietuvoje nėra iš pradžių mažos imties bandymų kultūros, kad susėstume visa komanda, žiūrėtume, kas veikia, kas ne, ieškotume būdų, kaip pagerinti, kartu nebijotume bandyti ir inovuoti. Gebėjimas adaptuotis yra labai svarbu, nes reikia suprasti, kad kitaip nespėsime atnaujinti programų ar ruoštis dirbti su naujais technologiniais įrankiais, o pasaulis keičiasi greitai, kiekviena į mokyklą ateinanti vaikų karta kitokia.
Tos švietimo sistemos, kurios geba inovuoti, dirbti komandomis, greitai priimti sprendimus, juos bandyti, tobulinti ir pritaikyti platesniu mastu, yra žingsniu priekyje. Deja, tokios kultūros šiandien Lietuvoje neturime.
(be temos)
(be temos)