Medus visoje deguto statinėje

Jos neretai galima pasiskaityti ir dienraštyje „Klaipėda“, tačiau šį kartą norėtųsi žengti priešingą žingsnį ir tarti kiek pozityvesnį žodį mūsų sąjungininkų prezidento atžvilgiu.

Reikia prisipažinti, kad tai jam tenka daryti skaudama širdimi, tačiau, žiniasklaidoje visada būtina išklausyti abi puses arba bent jau apžvelgti susidariusią situaciją įvairiais rakursais. Tai būtina tam, kad žiniasklaidos platforma nebūtų panaši į kurios nors partijos rinkimų brošiūrą.

Nėra jokios abejonės, kad D. Trumpas veikiausiai bus prisimenamas kaip vienas prasčiausių visų laikų JAV prezidentų. Jau dabar internete rimtų žmonių sudarytuose prasčiausiųjų „topuose“ galima rasti jo pavardę arba visų prezidentų – nuo geriausių iki blogiausių – katalogų apačioje.

Vis dėlto net ir patys prasčiausi JAV prezidentai per savo valdymo laikus padarydavo ką nors pozityvaus.

Pvz., straipsniuose apie prasčiausius JAV prezidentus bene visada galima aptikti Andrew Johnsono pavardę. A. Johnsonas buvo demokratas, kurį respublikonas Abrahamas Lincolnas paskyrė savo viceprezidentu.

Šiais laikais vyrauja stereotipas, kad JAV demokratų arkliukas yra tolerancija, o respublikonų – tradicinės vertybės, tačiau XIX a. buvo atvirkščiai. Respublikonai stūmė vergovės panaikinimą, o demokratai tam dažniausiai priešinosi.

A. Lincolnui mirus per pasikėsinimą, A. Johnsonas kone automatiškai tapo valstybės vadovu ir jam teko spręsti dvi labai sudėtingas politines užduotis. Pirma užduotis – integruoti į JAV valstybę karo nualintus, už vergovės išsaugojimą kovojusius Pietus. Antra – integruoti į JAV visuomenę laisvę įgijusius juodaodžius.

Tad kamgi pirmenybę teikė „pietietis“ iš Šiaurės Karolinos ir Tenesio, demokratas bei buvęs vergų savininkas? A. Johnsono administracija priešinosi teisiniams projektams, kurie būtų suteikę juodaodžiams pilietybę ir lygias teises pagal įstatymą, leido buvusiems konfederatų lyderiams atgauti valdžią ir pietinėse valstijose priiminėti „Juoduosius kodeksus“, padėjusius pamatus rasinei segregacijai valstijose.

Vis dėlto net ir patys prasčiausi JAV prezidentai per savo valdymo laikus padarydavo ką nors pozityvaus.

Iš to galima iškelti prielaidą, kad didelė dalis JAV juodaodžius alinančių bėdų, pvz., rasizmas, rasinė segregacija, socialinė atskirtis, galimybės įsigyti geresnį išsilavinimą bei gauti geresnį darbą stoka, nusikalstamumas, skurdas ir t. t., didele dalimi yra A. Johnsono politikos padarinys.

Ir vis dėlto A. Johsono administracija padarė vieną gerą darbą – nupirko iš rusų Aliaską. Šis žingsnis praktiniu požiūriu Jungtinėms Valstijoms buvo naudingas tiek dėl Aliaskoje buvusių išteklių, tiek dėl geografinės padėties.

Prieš porą savaičių viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad D. Trumpo administracijai neva pavyko sudaryti sandorį su Venesuela dėl daugiau nei 65 milijardų barelių naftos atsargų. Jeigu šis sumanymas pasiteisins, į D. Trumpą bus galima žiūrėti šiek tiek atlaidžiau, mat ir Europai, ir JAV yra būtina turėti alternatyvų rusiškai naftai tiek dėl ekonominių, tiek dėl politinių priežasčių.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad kol kas nėra jokių garantijų dėl šio sumanymo pasiteisinimo.

Pirmiausia, kairiųjų žargonu kalbant, tai yra kolonializmas ir imperializmas. Esmė yra tai, kad šis sandoris veikiausiai neatneš geresnio gyvenimo Venesuelos žmonėms ir jie neims pozityviau žvelgti nei į demokratiją, nei į laisvosios rinkos ekonomiką, nei į Vakarus. Kitaip tariant, autoritariniams lyderiams palanki dirva Venesueloje gali išlikti.

Tai veda prie antros problemos. Įsivaizduokite, kad esate amerikiečių verslininkas. Kartu su kitais magnatais investuojate dideles sumas į kurios nors Lotynų Amerikos valstybės ekonomiką. Jūsų pinigai leidžia atnaujinti įrangą, išsaugoti darbo vietas bei sukurti naujų. Dar jūs šiek tiek paaukojate tos valstybės labdarai.

Darote tai ne iš krikščioniškos meilės artimui, bet tikėdamasis ateityje gauti grąžos. Ir vis dėlto veikdamas iš savanaudiškų kėslų padarote ir kitiems gerą darbą.

Ir staiga vieną dieną į tos valstybės valdžią ateina koks nors Karlo Marxo knygelių prisiskaitęs Fidelis arba Hugo ir nacionalizuoja visą privatų verslą, įskaitant ir jūsų.

Per pastaruosius septynis dešimtmečius Lotynų Amerikos šalyse, įskaitant ir pačią Venesuelą, taip jau buvo nutikę net keletą kartų, tad vargu, ar jums, amerikiečių ar Europos verslininkui, baisiai norėsis dar kartą rizikuoti. Juolab kad yra ir trečia problema.

Tie kas domisi naftos verslu, laikosi nuomonės, kad Venesuelos nafta yra prastos kokybės ir jos išgavimas bei perdirbimas reikalauja papildomų resursų.

Tai viena priežasčių, kodėl Venesuela, turėdama bene didžiausius pasaulyje naftos telkinius, yra priversta gyventi visiškoje ekonominėje srutų duobėje, nepriklausomai nuo to, kokia valdžia ją valdo ir kokia ideologija vadovaujamasi.

Galiausiai, net jeigu šis D. Trumpo sandoris pasiteisintų, mes jo pozityvius padarinius pajusime tikrai ne iš karto, geriausiu atveju – po kelerių metų.