Šios nuostatos nebūtų taikomos tais atvejais, kai ugdymas vykdomas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalba. Tad pokyčiai nepaliestų lenkiškų mokyklų. Labiausiai jie paliestų rusiškas mokyklas ir darželius.
Švietimo įstatymo pataisomis taip pat siūloma nustatyti, kad užsienio valstybių piliečių vaikai būtų ugdomi lietuvių kalba ir lankytų lietuvių ugdomąja kalba veikiančias mokyklas bei darželius, prieš tai užsieniečiams sudarius sąlygas intensyviai mokytis lietuvių kalbos.
Projekto rengėjai argumentuoja, kad tautinėms mažumoms skirtose ugdymo įstaigose turėtų mokytis Lietuvos piliečiai, save priskiriantys tautinėms mažumoms, o pastaraisiais metais į Lietuvą atvykę užsieniečiai neturėtų būti jiems prilyginami.
Pataisomis taip pat būtų sudaryta galimybė tautinių mažumų mokyklose steigti lietuviškas klases, jeigu dėl to nuspręstų mokyklos savininkas arba tokį pageidavimą išreikštų mokinių tėvai, nurodoma, kad tai būtų aktualu savivaldybėms, susiduriančioms su lietuviškų mokyklų ir darželių trūkumu. Analogiškai lietuviškose mokyklose būtų galima steigti tautinių mažumų klases.
Apie tai, kaip reikėtų vertinti šiuos siūlymus, su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo filologas, švietimo ekspertas Arūnas Šileris (toliau – A. Š.) bei Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, socialdemokratė Jurgita Šukevičienė (toliau – J. Š).
– Pone Šileri, ar galima sakyti, kad tikslas yra išstumti rusų kalbą iš tautinių mažumų mokyklų?
– A. Š.: Matau, kad žmonės reaguoja pagal save. Tie, kurie mato tai kaip išstūmimą, traktuos kaip išstūmimą. Aš įžvelgiu čia tris dalykus. Visų pirma, tai yra vaiko interesas. Prieš dvejus metus net 25 proc. tautinių mažumų mokyklas baigusių vaikų neišlaikė lietuvių kalbos egzamino ir dėl to negali stoti į aukštąsias mokyklas. Šiemet ženkli dalis jų pasirinko B lygio egzaminą. Vaikai tik vėliau supranta, kokios galimybės iš jų yra atimamos. Antras aspektas yra tautos integracija. Lietuviai, lenkai ir rusai yra lietuvos piliečiai. Kodėl mes kartu nesimokome ir einame į atskiras mokyklas? O trečias dalykas yra istorinis naratyvas – Rusijos karas prieš Ukrainą ir mūsų istorija, kurioje 200 metų rusų kalba buvo kolonijinių, imperinių struktūrų kanceliarinė kalba. Taip, ja kalba daug žmonių, bet daliai mūsų tai asocijuojasi su tremtimi ir prievarta.
– Ponia Šukevičiene, kaip jūs vertinate visą pluoštą siūlymų?
– J. Š.: Kyla klausimas, kokioms klasėms taikomi šie pakeitimai. 2028-ieji yra visai čia pat, 2030-ieji irgi. Jei mokiniai pradėjo mokytis pagal ankstesnį modelį, kas bus su jais? Kokie reikalavimai būtų taikomi lituanistams, kokių kompetencijų jiems prireiktų? Kita vertus, lietuvių kalbos stiprinimas tautinių mažumų mokyklose yra reikalingas ir žingsniai jau yra žengti, tik šiek tiek nuosaikiau. Nuo šių metų rugsėjo mėnesio tautinių mažumų mokyklose 1–4 klasių mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius yra didinamas nuo penkių iki septynių per savaitę. Tai yra konkretus veiksmas link lietuvių kalbos stiprinimo.
Mūsų tikslas yra užtikrinti, kad visi Lietuvoje gyvenantys mokiniai, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie mokosi, gerai mokėtų valstybinę lietuvių kalbą ir turėtų vienodas galimybes laikyti brandos egzaminą bei studijuoti aukštosiose mokyklose. Tai yra svarbu dėl daugelio aspektų – istorinio, geopolitinio ir integracinio.
Perėjimas prie visuomeninio ugdymo, o vėliau – visų dalykų ugdymo lietuvių kalba turėtų būti grindžiamas pasiekimų duomenimis. Kaip matome, VBE tokie mokiniai laiko prastai. Siūloma, kad už gerų metų dalis visuomeninių pamokų vyktų lietuvių kalba. Mums reikia įvertinti, ar tam yra pasirengta.
– Pone Šileri, ar tai yra realistiška?
– A. Š: Tai yra realistiška, nes su šiuo klausimu dirbu trejus metus. Norėčiau paprašyti atverti kelią svarstymui. Labai panašus projektas buvo teiktas prieš dvejus metus, bet jis nebuvo įleistas net į svarstymo etapą. Labai tikiuosi, kad Seimo salėje bus pravertos durys diskusijoms. Jei tiesiog užtrenkiamos durys, tuomet yra labai sunku.
Sutinku, kad yra reikalingas pereinamasis laikotarpis. Mano manymu, keturių metų pakanka. Europos teisingumo teismas, pasisakydamas apie panašius atvejus Latvijoje, yra pasakęs, kad pereinamasis laikotarpis yra pageidautinas. Mano įsivaizdavimu, mokytojams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir dirba 20–30 metų, dėstyti dalyką rusų kalba neturėtų būti problema. Be to, vadovėliai yra lietuviški, todėl nėra taip, kad yra visiškai nepasiruošta. Kyla retorinis klausimas, o kada žinosime, kad esame pasiruošę? Manau, kad reikia pradėti daryti ir tai padės viskam kitam. 2–3 metai, mano manymu, yra pakankamas laikotarpis, bet Seimo salėje gali būti priimtas kitoks sprendimas.
– Ar Seime bus atvertas kelias svarstyti projektą? Ar socialdemokratai nenorėtų matyti tokio projekto?
– J. Š.: Lietuvių kalba yra stiprinama. Jau šioje Vyriausybėje imamasi konkrečių žingsnių ir sudaroma galimybė nuo ankstyvo amžiaus išmokti kalbos. Siekis daugiau mokomųjų dalykų dėstyti lietuvių kalba yra pamatuotas ir racionalus. Tačiau staigus kalbos pakeitimas laikinai gali pabloginti rezultatus, ypač silpniau lietuviškai kalbantiems vaikams.
Švietimo sistemoje vyksta pakankamai daug reformų. Vadovėlių, metodinių priemonių ir papildomo finansavimo tikrai prireiks. Mokomosios kalbos pakeitimas savaime neužtikrina ir negarantuoja lietuvių kalbos mokėjimo. Reikia nuoseklios pagalbos mokiniams.
Pirmame etape reikėtų galvoti apie diskusijos rėmus. Nustatyti griežtą terminą iki 2030 m., neturint pirmojo etapo rezultatų, poveikio ir mokinių pasiekimų vertinimo, atrodytų drąsu.
– Kokią datą matytumėte jūs?
– J. Š.: Sakyti, kad būtent X metais būsime pasirengę, įvardinti konkrečias datas ir riboženklius, net neužregistravus projekto, nėra taip paprasta. Kaip minėjau, jau yra imamasi priemonių. Šiuo keliu einame nuosekliai ir užtikrintai.
– A. Š.: Svarbiausia, kad diskusija prasidėtų ir būtų atvertas kelias svarstymui Seime. Reikia pasakyti, kad dabartinis padidinimas nuo penkių lietuvių kalbos pamokų iki septynių buvo pasiektas tik teisminiu būdu. Lietuvių kalbos kelias nėra toks lengvas ir mes turime atsakingai apie tai galvoti. Jei galvojame apie vaikus, turime suprasti, kad po dvejų metų valdžia gali keistis. Manau, kad geriau pradėti ruoštis dabar, nei dar kartą užblokuoti kelią ir laukti, kol pasikeis politinė realybė. Tada viskas tikrai bus daroma labai intensyviai ir greitai.
– Yra dvišaliai Europos Sąjungos susitarimai dėl lenkiškų mokyklų, tačiau mokinių rezultatai neblizga.
– A. Š.: Mano manymu, lenkakalbių mokyklų mokiniai yra tapę tam tikro polonistinio naratyvo įkaitais. Jei kas nors ką nors siūlo, iškart yra kreipiamasi į Lenkijos prezidentą, įsitraukia Užsienio reikalų ministerija ir ambasada. Nors dabar lenkų spaudoje randu nuosaikesnių pasisakymų apie tai, kad tai yra Lietuvos piliečiai, todėl Lietuva gali spręsti pati.
Ilgus metus Vilniaus rajone pasiekimai buvo tragiški ir situacija negerėjo. Duomenys rodo, kad lenkų kalba besimokantys vaikai visus dalykus išlaiko 80 balų mažiau nei lietuviakalbiai ir 40–60 mažiau nei rusakalbiai. Lenkų švietimas nusivažiavo. Dar noriu pabrėžti, kad egzaminus jie laiko gimtąja kalba.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)