Diskusijų kyla ir švietimo srityje. Siūloma iš rusų tautinės mažumos gimtosios kalbos ir literatūros ugdymo programų išbraukti Michailo Lomonosovo tekstus, šlovinančius Rusijos imperializmą. Tuo metu tautinių mažumų mokyklų 1–4 klasėse ketinama didinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių.
Kokia vieta rusų kalbai ir kultūrai turėtų likti Lietuvoje? Kur baigiasi tautinių mažumų teisės ir prasideda integracijos būtinybė? Ar pavieniai sprendimai padeda spręsti problemą, ar Lietuvai reikia aiškios ir kompleksinės politikos dėl rusakalbių integracijos, tautinių mažumų mokyklų ir rusų kalbos vartojimo? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Laurynas Kasčiūnas (toliau – L. K.), socialdemokratas Ruslanas Baranovas (toliau – R. B.) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Grigorijus Potašenko (toliau – G. P.).
– Tautinių bendrijų departamentas teigia, kad rusai Lietuvoje jaučiasi prastai ir yra išsigandę. Grigorijau, ar situacija iš tiesų yra tokia?
– G. P.: Nesijaučiu kaip rusų bendruomenės atstovas. Mes dažnai matome Lietuvą padalintą į bendruomenes ir aš nežinau, ar rusų bendruomenės vienetas egzistuoja. Rusų bendruomenė yra labai nevieninga. Man tenka tyrinėti šiuos dalykus ir pažvelgti į tai analitiškai, ne vien per asmeninę patirtį.
– Tai Lietuvos rusų bendruomenė yra susiskaldžiusi?
– G. P.: Ji niekada nebuvo vieninga. Šiandien matau bent penkias skirtingas grupes. Lietuvos rusai yra integruota Lietuvos piliečių dalis, kuri nedominuoja ir nekelia šalyje problemų. Ji neturi ir niekada neturėjo politinės įtakos. Buvo kelios nedidelės partijos, savivaldybių lygmenyje rusų reprezentacija egzistuoja.
– Kodėl tautinių bendrijų atstovai kalba apie rusų jaučiamą baimę?
– G. P.: Lietuvoje baimių yra daug. Jų padaugėjo, jei kalbame apie nacionalines, išorines ir vidines grėsmes. Dominuojančios tautinės grupės nacionalizmas radikalėja ir darosi konservatyvesnis. Taip pat keičiasi požiūris į rusus.
Po 90-ųjų dalis rusų prarado dominuojantį statusą Sovietų Sąjungoje, jiems teko rengtis etninės mažumos rūbą ir dalyvauti naujoje pilietinėje visuomenėje. Iš dominuojančios grupės patekti į etninę mažumą yra didelis iššūkis.
Baimių padaugėjo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Pasidarėme griežtesni rusų kalbos ir kultūros atžvilgiu, o kartais net kalbama apie rusų kultūros naikinimą. Totalinio naikinimo Lietuvoje nėra, bet gali kilti įvairios reakcijos. Griežtėja ne tik etninė politika, bet ir visuomenės reakcija. Kasdien išgirstu dalykų, kurių negirdėjau 36 metus. Pavyzdžiui, stotelėje žmogus gali sulaukti pastabos, jei su žmona kalba gimtąja kalba. Tokių dalykų daugėja kasdienybėje, o ne politikoje.
– Grigorijus įvardijo radikalėjantį konservatizmą. Laurynai, ar jūsų partija eina link radikalėjimo?
– L. K.: Norėčiau pradėti nuo šaltinio priežasties, kodėl atsiranda tam tikri klausimai. Vyksta Rusijos agresija prieš Ukrainą. Jei kalbame apie baimę, riziką ir įtampą, nepamirškime, kad lietuvių tauta irgi turi savo jausmus bei vertinimą apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Girdėdami Rusijos vadovus, kurie sako, kad ateis ginti rusakalbių, mes galime sakyti, kad to nenorime. Reikia suprasti, iš kur tai kyla. Visiškai suprantu, kodėl požiūris į rusų kalbą ir kultūrą yra pasikeitęs. Kai atlikėjai, šlovinantys V. Putiną, bando atlikti savo dainas ir uždirbti pinigų Lietuvoje, turime teisę pasakyti, kad mums tai nepatinka ir jų į Lietuvą neįleisti. Deja, taip yra ir tai reikia priimti. Lietuvos rusams reikia suprasti, kaip jaučiasi didžioji Lietuvos dalis, ne tik jie.
Dėl valstybinės kalbos statuso, mano požiūriu, negali būti jokių diskusijų. Tai yra Lietuvos Respublika. Man kyla klausimas, kodėl iki šiol nebuvome priėmę sprendimo, kad aptarnavimas vyktų tik valstybine kalba. Tai nėra Lietuvos rusų klausimas. Mes kalbame apie pagarbą valstybinei kalbai. Jos mokėjimas yra vienas iš pagarbos valstybei ženklų. Be to, matome tautinių mažumų mokyklų vaikų rodiklius. Lietuvių kalbos egzamino reikalavimai jiems yra žemesni nei lietuvių jaunimui. Kyla klausimas, ar tėveliai neužsikonservuos žemesniame socialiniame sluoksnyje. Vaikas turės kurti ateitį ir lipti karjeros laiptais. Valstybinės kalbos mokėjimas yra jo sėkmės Lietuvoje receptas, o ne asimiliacinis reikalavimas.
– Ruslanai, ką jūs manote, šie sprendimai padeda, ar ne?
– R. B.: Yra dvi briaunos. Vyksta civilizacinis, kultūrinis karas iš Rusijos pusės. Kita vertus, egzistuoja ir tos bendruomenės. Man pačiam rusų kalba nėra tik V. Putino ir okupantų kalba. Tai yra kiemo draugų kalba, kuria kalbėjau nuo vaikystės. Klausimas, kaip tai suderinti?
– Ar draugai augdami geriau išmoko lietuvių kalbą?
– R. B.: Kai atvykau į Vilniaus rajoną, visi kalbėjo rusų kalba, bet maždaug 2002–2003 m. lietuvių kalba tapo populiari. Absoliuti dauguma rusų mokyklas baigusių žmonių yra pasiekę tokį lygį, kad galėtų nueiti į savivaldybę.
Neseniai teko dalyvauti vienoje laidoje su vicemeru. Panašu, kad aptarnavimas rusų kalba galės vykti, jei bus žmogus, kuris moka rusiškai ir nebus kito būdo susikalbėti. Rusų kalba pradingo tik iš puslapio ir iš prašymų. Tiek naudos yra iš šio didelio sprendimo.
Man atrodo, kad reikia judėti atsargiai ir po truputį. Situacija gerėja. Mūsų kaip demokratinės respublikos pareiga yra užtikrinti ir mažumų teises. Tai parašyta Konstitucijoje ir visuose įmanomuose tarptautiniuose susitarimuose. Reikia nepamiršti ir to. Mano manymu, lietuvių kalbai šiandien niekas negresia. Ji puikiai veikia, gyvena ir auga.
– Esu matęs, kaip į mokamą Vilniaus paplūdimį atvažiuoja dešimt–penkiolika Lietuvos piliečių, tarpusavyje kalbančių rusiškai. Jie per kolonėlę leidžia rusišką muziką, jų vaikai laksto, spardo kamuolį ir kelia nepatogumus kitiems lankytojams. Ar tai yra rusų kultūros dalis, ar reakcija į tai, kas vyksta?
– G. P.: Tai yra Lietuvos kultūros dalis, nes mes esame Lietuvoje. Tai, kad jie kalbasi ir garsiai klausosi muzikos, yra jų subkultūros klausimas. Paprastas klausimas, o kodėl jūs kenčiate? Mokamas paplūdimys turi taisykles ir triukšmo lygį. Tuomet reikėtų pasakyti apie tai priežiūros komandai. Bet mes nemokame tvarkytis. Mes nepabėgsime nuo to. Jie yra temperamentingesni, labai šnekūs. Man irgi nepatinka, kai atėjus pailsėti kažkas garsiai kalba ir leidžia muziką. Bet tai ne kalbos, o etikos ir kultūros klausimas. Nereikėtų stereotipizuoti.
– Ruslanai, kokia yra mūsų reakcija į tai? Pastebiu, kad kartais su Lietuvos piliečiais rusakalbiais yra kalbama rusiškai, nors būtų galima kalbėtis lietuviškai.
– R. B.: Daugelio mūsų reakcija yra panaši – užsidedame ausines, padidiname garsą ir laukiame, kol problema pradings. Bet pamažu mes mokomės pilietiškumo kasdienybėje.
– Gal kai kurių žmonių nebeišmokysime?
– L. K.: Kai kurių galbūt ir ne, bet reikia kloti pamatus jaunajai kartai. Reikia aiškiai sudėlioti valstybinės kalbos ugdymo planą tautinių mažumų mokyklose. Daugiau dalykų galėtų būti dėstoma valstybine kalba. O kalbant apie kultūrinius, civilizacinius dalykus, tai yra sudėtingas reiškinys. Jūsų patirtis prie ežero gali būti susijusi su tam tikrais reiškiniais Rusijos visuomenėje. Dilema, debatai, ar Rusija galėtų būti demokratinė šalis, skamba filosofiškai, bet tai yra rimtas klausimas. Kiek visuomenė turi laisvos visuomenės tradicijos? Kokia yra pilietybės samprata, koks yra santykis su valdžia ir paklusimas jai? Kai Rusija transformuodavosi, pirmiausia įvykdavo elito skilimas ir tik tada žmonės išeidavo į gatves. Manau, kad turime kaimyną, kurio visuomenė neturi laisvos demokratinės visuomenės tradicijų, todėl pokyčio iš apačios nesitikiu. O tai tam tikra prasme paveikia santykius, kuriuos aptariame dabar.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)