Jie puikiai žino savo teises. O ir svetima gyvybė jiems yra niekas, svarbesnė jų pačių pramoga ir su ja susijusios aštresnės jausenos, suteikiančios galimybę pakylėti ar sureikšminti save. Herojai.
Lygiai taip prieš daugelį metų jautėsi trys paaugliai, pamatę saulėlydį prie upės tykojusį fotografą. Ypatingo kadro besitikėjęs žmogus net nenutuokė, kuo baigsis toks jo užmojis. Fotografą trise spardė ir daužė tol, kol buvo gyvas. Kai vyras numirė, gyvuliai spardė toliau. Kai galutinai susivokė, kad žmogus nužudytas, lavoną dar ir apšlapino. Juk šiais laikais pramoga ir su ja susiję aštrūs pojūčiai – svarbesni už viską, už kito gyvybę – taip pat. Herojai.
Kuo baigėsi ši tragedija? Beveik niekuo. Gi nepilnamečio, kad ir šis nudaigotų pusę miesto, negalima bausti ilgesne nei dešimties metų nelaisvės bausme. Juk esame beprotiški humanistai. Gal net humaniški bepročiai.
Šiandien tie žmogų užmušę ir apdergę „bachūrai“ jau laisvėje. Už gerą elgesį atsirado humaniška teisė iš belangės išsirangyti anksčiau. Dabar jie džiaugiasi savo niekingais rytais ir vakarais – vėl ieško pramogų bei aštrių pojūčių, nes tebesijaučia itin reikšmingi: „Pasodino, blia, už nieką.“ Herojai.
O kur to seniai palaidoto fotografo teisė į saulėtekius ir saulėlydžius? Kur jo teisė į ramaus saulėlydžio kadrą? Jis tokios teisės nebeturi. Ją iš jo visiems laikams atėmė sugyvulėję „herojai“.
(be temos)