Dalis politikų teigia, kad vienas testas negali nulemti vaiko ateities, o nustatyta kartelė nepagrįstai riboja mokinių galimybes rinktis profesinio mokymo programas. Ar atsisakius PUPP kartelės bus sudarytos didesnės galimybės mokiniams, ar vis dėlto nukentės ugdymo kokybė? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo viešosios įstaigos „Švietimas numeris vienas“ vadovė Laura Masiliauskaitė (toliau – L. M.), Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas (toliau – A. N.), Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius (toliau – S. J.) ir žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas (toliau – G. S.).
– Laura, kaip vertinate prezidento sprendimą? Ką jis gina?
– L. M.: Baziniai gebėjimai yra vaiko interesų dalis, nes be jų sunkiai sekasi kasdieniame gyvenime. 10 klasės patikrinimo metu tikriname tik bazinius gebėjimus – skaičiavimą ir skaitymą, kas yra reikalinga nepaisant to, ar tęsiame kelią profesiniame, ar aukštąjame moksle, gimnazijoje ar tiesiog darbo rinkoje. Džiaugiamės, kad prezidentas išgirdo švietimo profesionalų bendruomenės ir kitų sektorių argumentus. Manome, kad šis sprendimas yra racionalus. Sistema turi pakankamai laiko tinkamai pasirengti kartelės įsigaliojimui. Svarbu tą laiką išnaudoti prasmingai, užtikrinti, jog laiku būtų pastebimos vaikų spragos ir įvesti sistemas, kurios padėtų tą padaryti, kad dešimt metų mokykloje praleidęs vaikas galėtų gauti ketvertą ir toliau keliauti savo pasirinktu keliu.
– Andriau, ar sutinkate su nuomone, kad šios pataisos neišsprendžia sisteminių problemų?
– A. N.: Pasigendame rimtų diskusijų apie tai, kaip sistemiškai spręsti ugdymo kokybės klausimus ir užtikrinti vaikų interesus. Matau šią situaciją kaip politikavimą, kuris esmės nekeičia. Juk vaikai, kurie mokosi prastai, iki šiol galėjo gauti neigiamą įvertinimą, kuris neleistų jiems keliauti į vienuoliktą klasę. Taip buvo sprendžiama problema. O dabar tai tėra noras stoti į vieną ar kitą politinį lauką, bet vaiko interesų ir kokybiško ugdymo klausimų tai nesprendžia.
– Laura, ką jūs manote apie tai?
– L. M.: Testas savaime nėra joks tikslas ir ne į jį reikėtų koncentruotis. Antrus metus iš eilės diskutuojame apie dalykus, kurie švietimo bendruomenėje buvo seniai sutarti. Vietoje to galėtume kalbėti apie inovacijas ir žingsnius, kurie padėtų mums priartėti prie geresnės švietimo sistemos. Noriu atkreipti dėmesį, kad dešimtos klasės patikrinimas matuoja ne potencialą ar aukštesnius gebėjimus, o tik bazines žinias, be kurių negalime judėti toliau. Jei nepavyksta pasiekti reikiamo rezultato, galima kartoti kursą, pagilinti žinias ir bandyti darkart. Taip mes užtikriname, kad kiekvienas mūsų pilietis turės reikiamus gebėjimus.
– Klausytojai svarsto, ar, spausdami mokslams negabius vaikus, nestabdome jų vystymosi kitose srityse?
– A. N.: Taip, ir švietimo bendruomenėje yra tokių argumentų. Yra vaikų, kuriems sekasi sporte ar menuose, bet jiems nesiseka matematika. Jie gali būti labai kūrybiški ir duoti didelę pridėtinę vertę visuomenei. Dažnai jie turi dar didesnį potencialą, nei matematikai.
– Laura, ar tikrai reikia spausti, kad visi išeitų iš mokyklos kuo labiau išsilavinę?
– L. M.: Mes kalbame ne apie mokslinį lygį, o apie ketvertą dešimtoje klasėje. Bazinės žinios padeda suprasti informaciją, palyginti kainas, nuspręsti, kokią paskolą geriau pasiimti, atskirti melą nuo tiesos ar atpažinti dezinformaciją. 44 proc. suaugusiųjų Lietuvoje pasiekia tik žemiausią lygį ir daryti šiuos dalykus jiems yra sunku. Bazinės žinios yra reikalingos ir profesiniame mokyme, ir sporte, ir užsiimant menais. Patys moksleiviai sako, kad pasiekimų patikrinimas yra lengvas ir įveikiamas. Mes kalbame apie elementarų bazinį lygį, reikalingą, kad piliečiai pasitikėtų valstybės institucijomis ir ateitų balsuoti.
Bazinės žinios padeda suprasti informaciją, palyginti kainas, nuspręsti, kokią paskolą geriau pasiimti, atskirti melą nuo tiesos ar atpažinti dezinformaciją.
– Ar yra konkretūs sprendimai, kurie padėtų užtikrinti kokybišką išsilavinimą?
– L. M.: Siūlėme kurti nacionalinę spragų stebėsenos sistemą, kuri užtikrintų, kad mokytojų komandos ir mokyklos vadovas būtų laiku informuoti apie besikeičiančius vaiko pažymius bei tarpinius patikrinimus. Tai leistų iškart imtis veiksmų, o ne dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, kai tai jau pervėlu. Tokią sistemą turi estai, kurie vaiką stebi nuo darželio iki pirmųjų karjeros žingsnių. Mes taip pat turime pažangių mokyklų, bet tai vykdoma ne visur, nes nėra nacionalinės sistemos. Buvo pasirodę duomenys, kad kai kuriose savivaldybėse net 40 proc. vaikų gali neišlaikyti PUPP, o kitose – tik 7 proc. Tai rodo, kad šalyje turime nestabilumą.
– Gintarai, ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti?
– G. S.: Vaikų spragos pasirodo ir po ketvirtos, ir po aštuntos klasės. Egzistuoja pagalbos sistema, konsultacijos, bet valstybė į tai nesikiša ir sako, kad tai mokyklų reikalas. Mokyklos sako, kad vaikai neina į konsultacijas ir taip sukasi uždari ratai. Vaikai nemotyvuoti, tačiau bręsti jie pradeda dešimtoje ar dvyliktoje klasėje, kai mes jau būname juos toli nurašę. Konstatuojame, kad yra dvi lygos – besimokantys ir nesimokantys. O aš žinau daug istorijų, kai nebrandūs ir nesimokantys žmonės vėliau sugebėjo baigti universitetus ir sukurti sėkmingus verslus. Negalima žaisti su bendrais vardikliais. Yra žmonių, kurie yra kitokie.
– Politikai nenori daryti to, ką siūlo Gintaras. Sauliau, kaip jūs vertinate šias mintis?
– S. J.: Mes apskritai nieko nebenorime daryti. Akivaizdžiai pozicionuojama bendra nesimokymo linija. Mes kalbame apie slenkstį, apie ketvertuką, kurį gauti nesudėtinga. Didžioji mūsų paslaptis yra kas vyksta Lietuvos švietimo sistemoje. Slenksčio peržengimas turėtų būti, be to, tai yra minimaliausias reikalavimas. Problema ta, kad nenorime nieko daryti ir atidedame problemą vis kitiems laikams. Mes nenorime pasižiūrėti realybei į akis ir išsiaiškinti, kodėl mokinys, mokykloje praleidęs dešimt metų, nesugeba padaryti elementarių dalykų. Jei eini į mokyklą ir dalyvauji pamokose, net daug nesimokant galima pasiekti tą ribą.
– Gintarai, kodėl Lietuvoje penki tūkstančiai vaikų neperšoka ketverto slenksčio?
– G. S.: Metų metais kalbame apie tai, kad drąstiškai skiriasi mokyklų lygis. Kai kuriais atvejais 5-6 kartus. Skirtingi regionai skirtingas požiūris į švietimą mokytojų trūkumas susideda daug dalykų. Jei kiekvieną interesų grupę pradedi kalbinti atskirai visi ieško pasiteisinimų. Jei klausi gimnazijų jos sako kad kaltos progimnazijos nes atėjo vaikai su didelėmis spragomis. Progimnazijos sako kad mes dirbame aukštumoje prašome ieškoti šaknų ugdymo programose.
– Klausytojai sako, kad ne visi tėvai turi pinigų privačioms mokykloms, korepetitoriams ir tai sukuria atskirtį. Sauliau, ar sutiktumėte?
– S. J.: Privačios mokyklos yra ryškesnės didžiuosiuose miestuose. Žmonės į jas veda savo vaikus ne tik dėl mokymosi pasiekimų, bet ir dėl socialinės aplinkos. Vis tik manau, kad šis aspektas yra sureikšmintas. Problema yra kitur. Kai nesiaiškiname situacijos, kodėl vaikai negali pasiekti slenksčio, ir bandome užmerkti akis, tai atrodo apgailėtinai. Pabrėžiu, kad kalbame tik apie slenkstį, kurį turi pasiekti kiekvienas.
– Kur veda sprendimo atidėjimas?
– G. S.: Reikia rimtai susėsti ir spręsti, nes dabar esame palikti tarp dangaus ir žemės. Nenuspręsta, kaip elgtis su vaikais, kurie dešimtoje klasėje nepasiekė ketverto kartelės. Kur jie laikys pataisas? Turi įsitraukti švietimo ministerija, kuri mato kiekvieno vaiko lygį. Raginu, kad mokyklose konsultacijų lankymas taptų privalomas. Tada neišlaikiusių PUPP vaikų būtų ne 4800, o 800. Nėra daug vaikų, kurių negalima išmokinti. Dalis jų yra nemotyvuoti. Seniau mokyklos galėdavo išskaidyti klases, kad motyvuotiems mokiniams nebūtų trukdoma siekti mokslo aukštumų. Dabar tai yra uždrausta dėl diskriminacijos, bet kenčia visi. Yra priemonių kaip padėti ir talentingiems, ir vidutiniams, ir nemotyvuotiems mokiniams, bet pas mus nedaroma nieko.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)