„Žinių radijo“ laidoje ji dalijosi kitų šalių pavyzdžiais, kaip vyresni žmonės skatinami sugrįžti į darbo rinką ir kaip darbdaviai mokosi geriau suprasti jų poreikius. Pokalbyje – ir apie jaunystės kultą, kartų atskirtį, sovietmečio palikimą bei tai, kodėl dirbtinio intelekto laikais patirtis, intuicija ir išmintis gali tapti dar svarbesnės.
– Nuo ko reikėtų pradėti spręsti šiandienines problemas?
– Kiekvienas žmogus neišvengiamai ateis iki 45-ių ar 60-ies metų ribos ir susidurs su tokiomis problemomis, jei jų nesiimsime dabar ir neišspręsime per artimiausią penkmetį. Todėl tai yra labai aktualu.
– Kaip žmogui išlikti ne tik patyrusiu, bet ir tokiu, šalia kurio norisi būti?
– Labiausiai vertinu žmogaus gebėjimą džiaugtis savo amžiumi. Nereikėtų siekti būti tokiais, kokie buvome prieš 20 metų. Žmogus turėtų džiaugtis tuo, ką turi ir ko yra pasiekęs šiandien. Sveikam ilgaamžiškumui daugiausia įtakos turi emocinė būsena. Sąnarius skaudės neišvengiamai, bus ir kitų sveikatos problemų, bet medicina gali padėti jas išgydyti. Tai, kas vyksta mūsų galvoje, yra nepaprastai svarbu savijautai. Kaip mes jausimės emociškai, tokius mus matys aplinkiniai.
Nereikėtų siekti būti tokiais, kokie buvome prieš 20 metų.
– Net nuo 40-ies žmogus gali būti nebepageidaujamas darbo rinkoje. Kaip mums suvienyti darbdavių poreikį ir žmonių gebėjimą, troškimą prisidėti?
– Prieš 30 metų gyvenome kitomis sąlygomis ir žinios buvo labai svarbios. Mes įsivaizdavome, kad technologinė pažanga bus sąlyginai lėta ir žmogus norės išlikti toje pačioje darbo vietoje. Per dešimt metų viskas pasikeitė, o šiandien keičiasi dar greičiau. Žinios, kurios atrodė pačios svarbiausios, vis labiau pinga. Kartu su dirbtiniu intelektu atsirado kita vertybė – patirties kapitalas.
– Patirtis kartais gali būti lydima nemalonių charakterio savybių, sovietmečio žaizdų arba didelės puikybės. Tačiau mokytis reikia visada, o atėjus į naują organizaciją – prisitaikyti. Kaip iš naujo atrasti nuolankumą ir jaunatviškumą?
– Negali paversti savęs jaunesniu ar modeliuoti savęs pagal kažkokią amžiaus grupę. Per 20 metų organizacijų kultūra visiškai pasikeitė ir prisitaikė tik prie jaunų žmonių. Vyresnių žmonių poreikiai buvo išstumti. Net aukšto lygio profesionalui gali būti sunku prisitaikyti. Jis yra išsivystęs kitokią elgesio kultūrą ir, pavyzdžiui, žaisti stalo futbolą per pertrauką jam gali būti nepriimtina. Dėl to jis gali būti palaikytas nedraugišku. Mes turime prisitaikyti prie vyresnio žmogaus poreikio būti vertingu organizacijoje. Patirties kapitalas duoda vertę. Mes turime formuoti patirties rinką, nes poreikis yra. Darbdaviai kalba apie tai, kad reikia patyrusių specialistų.
– Mūsų teisinė bazė nėra labai palanki vyresnių žmonių įdarbinimui. Kokios problemos yra opiausios?
– Nesu itin įsigilinusi į teisinę bazę, bet žinau, kad likus penkeriems metams iki pensijos negalima atleisti darbuotojo. Esu girdėjusi komentarą iš vadovo, kad jis vengdavo samdyti vyresnius žmones, nes jų sunku atsikratyti. Bet manau, kad tai yra pasiteisinimas. Problema yra gilesnė, susijusi su stereotipais, kurie susiformavo per žinių ekonomikos laikotarpį. Tada visi laukė jaunų, naujuose, o ne sovietiniuose universitetuose baigusių specialistų, kurie turi stebuklingų receptų ir gali atnešti finansinę vertę.
– Girdžiu, kad atskirtis kyla ne tiek dėl amžiaus, kiek dėl to, kad vyresni žmonės yra senosios sistemos produktas su savo specifika.
– Matau labai daug sovietmečio bruožų jaunų žmonių elgsenoje ir korporatyvinėje kultūroje. Egzistuoja baimė atvirai pasakyti savo nuomonę, kritikuoti vadovą, prieštarauti, remtis intuicija ar oponuoti. Tai yra sovietmečiui būdinga savybė, kai žmogus nesijaučia saugus. Vyresniems žmonėms nebėra baisu, jie pragyveno sovietmetį ir tikisi, kad šiais laikais jiems bus leista atvirai pasakyti, ką galvoja. Deja, tuomet vyresniems žmonėms uždedama sovietmečio palikimo etiketė, jie kaltinami neprisitaikymu, kai mato, kad kažkas eina absoliučiai neteisinga linkme. Savo aplinkoje nuolat girdžiu tokius dalykus.
– Kaip vyresniems žmonėms panaudoti savo išmintį, patirtį ir intuiciją dirbtinio intelekto laikais?
– Dabar yra nuostabus laikas visoms amžiaus grupėms. Prisimenu, kai prieš daugiau nei 20 metų atsirado pirmieji kompiuteriai ir mes visi pradėjome nuo nulio. Tada visi buvome lygūs, bet vyresni žmonės kūrė valstybę, vystė verslus ir ieškojo būdų užsidirbti pinigų. Galbūt tuomet jie neturėjo daug laiko mokytis dirbti kompiuteriu. Dabar yra galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir daugelis žmonių moka tai daryti. Esame panašiame lygyje ir galime įsisavinti naują technologiją. Jauni žmonės turi poreikį naujovėms, bet ir vyresni žmonės turi atrasti prasmę naudotis dirbtiniu intelektu. Tai yra labai paprasta. Problema ta, kad mokymasis jauniems ir vyresniems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Mūsų kartai tai yra sėdėjimas auditorijoje klausantis nuobodaus lektoriaus, kurio nesupranti, bet turėsi laikyti egzaminą. Tokią traumą turi daug kas. Reikia, kad mokymasis nevirstų siaubu. Reikia kviesti įsisavinti naują įrankį. Tyrimai rodo, kad vyresni žmonės kartais įsisavina naujus dalykus greičiau nei jaunesni.
– Ar manote, kad vyresni žmonės, įvaldę dirbtinio intelekto įrankius, gali iškart grįžti į darbo rinką?
– Žinoma. Svarbiausia, kad mus pamatytų ir gebėtų įvertinti. Mes norime jaustis reikalingi ir vertinami pagal tai, ką mes sugebame, o ne tai, ko nesugebame. Svarbu mūsų neišskirti ir nesegreguoti. Patirties rinka, patirties ekonomika ir patirties kapitalas Lietuvoje gali sukurti dar vieną konkurencingumo rodiklį. Tuomet visuomenės senėjimas nebus toks baisus.
– Vyresni žmonės gali būti labai reikalingi vaikų priežiūros rinkoje. Ar daug yra tokių pavyzdžių?
– Daug tėvų nori jaunų auklėtojų, kad vaikai bendrautų su jaunais žmonėmis. Jaunystės kultas egzistavo visada, bet jį perėmę marketingistai nebemato, kur yra pinigai. O pinigai yra vyresnių žmonių rankose. Taip pat noriu pasakyti, kad aš nematau savęs sėdinčios namuose su anūkais ir daugelis mano amžiaus žmonių to nemato. Mes norime keliauti po pasaulį, ilsėtis ir turėti savo laisvalaikį. Tačiau su anūke mielai praleisčiau laiką bandydama įsisavinti technologijas.
– Ar manote, kad brandūs žmonės nėra vertinami kaip vartotojai?
– Taip. Reklaminėse kolonose beveik nėra vyresnių žmonių. Žiniasklaidoje prie straipsnio apie pensijų fondus visada pateikiamos senukų su lazdele nuotraukos. Tokių straipsnių aš niekada neatsidarau. Kalbėdama apie pensijų fondą matau save po palme, su taure, besidžiaugiančią gyvenimu. Tai traukia mano dėmesį. O tapatinti senus, ligotus žmones su pensija ir tokiu būdu kalbėtis su 60-mečiais yra tiesiog neprotinga.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)