Politikai vis kalba, kad Lietuva juda link visuotinio šaukimo. Kodėl tuomet negalime priimti didesnio norinčiųjų tarnauti skaičiaus? Ko trūksta tam? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo buvęs krašto apsaugos ministras, konservatorius Arvydas Anušauskas (toliau – A.A.) bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Tomas Martinaitis (toliau – T.M.).
– Kas lemia tokį savanorių skaičiaus išaugimą šiais metais?
– A.A.: Savanoriškai dalyvauti karo tarnyboje ir anksčiau rinkdavosi nemenkas skaičius jaunuolių, nes tai pagerina tam tikras tarnybos sąlygas, pavyzdžiui, savanoris gali pasirinkti tarnybos vietą. Prieš penkerius metus inicijavome reformą, kad daugiau jaunuolių patektų į karo tarnybą ir diskutavome, kad nėra pakankamai vietų bei instruktorių. Tačiau buvo atsakingai inicijuoti infrastruktūros projektai ir tarnybos vietų padaugėjo penkiais tūkstančiais. Iš tiesų galima priimti 8 tūkstančius, bet tai remiasi į suplanuotus resursus bei karinių dalinių plėtrą. Planuojama karinius dalinius reformuoti į didesnius, nes egzistuoja poreikis didesniam karių skaičiui.
– Tai viena iš priežasčių, kodėl negalime priimti visų savanorių, yra tinkamai neparuošta infrastruktūra?
– A.A.: Taip buvo prieš penkerius metus. Dabar vyksta infrastruktūros vystymo projektai ir karinių miestelių statyba. Vietų skaičius kareivinėse jau yra padidintas. Dabar trukdo kiti organizaciniai dalykai, o ne infrastruktūros trūkumas.
– Pone Martinaiti, ar sutinkate, kad tai ne infrastruktūros, o kitų organizacinių dalykų problema?
– T.M.: Ir taip, ir ne. Noriu pasidžiaugti, kad užaugo pilietiška ir geopolitinę situaciją suprantanti jaunimo karta, pasiryžusi tarnauti dėl mūsų šalies saugumo. Jaunuoliai supranta, kad šią pareigą anksčiau ar vėliau reikės atlikti. Tas neišvengiamumas taip pat skatina jaunuolius po mokyklos rinktis tarnybą, gauti būtinų įgūdžių ir tuomet planuotis karjerą bei mokslus. Infrastruktūra vis dėlto kelia iššūkių, nes instruktorių galimybės nėra pakankamos. Valstybės demografiniai rodikliai bei ilgalaikės sveikatos tendencijos mūsų valstybėje nėra itin įkvepiančios. Jei šiandien užtikrintume tokį poreikį, koks išreiškiamas dabar, ateityje gali nepavykti tos infrastruktūros efektyviai valdyti. Kariuomenė kuria planus trejiems, šešeriems ar dešimčiai metų, kad turėtų kryptingą kovinį pasirengimą.
– Ar sakote, kad, žiūrint į demografinius procesus, neverta plėsti infrastruktūros?
– T.M.: Turime matyti situaciją tokią, kokia ji yra. 90-aisiais kasmet gimdavo 60 tūkstančių kūdikių, o šiandien šis skaičius yra sumažėjęs iki 20 tūkstančių. Taip pat matome sveikatos tendencijas. Kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija (KAM) ieško būdų, kaip suteikti galimybę karo tarnybą atlikti žmonėms, turintiems sveikatos iššūkių. Atsiranda alternatyvios tarnybos formos, tokios kaip karininkų ir puskarininkių mokymai, taip pat galimybės tarnauti krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Atsiranda alternatyvios tarnybos formos, tokios kaip karininkų ir puskarininkių mokymai, taip pat galimybės tarnauti krašto apsaugos savanorių pajėgose.
– Ar nėra taip, kad situacijai buvo nepakankamai pasiruošta?
– A.A.: Sakyčiau, kad reforma turėjo įtakos, nes seniau trečdalis amžiaus grupės, kuri turėjo būti šaukiama, šaukime nedalyvaudavo. Tuo metu buvo taikomos išimtys studijuojantiems, bet reforma sąlygas pakeitė ir dabar akcentuojama, kad tarnybą reikėtų atlikti iškart po mokyklos. Šiandien stengiamasi, kad infrastruktūra būtų pakankamai pajėgi. Jaunuolis tarnyboje mokosi ne tik valdyti ginklą, bet ir tapti organizuoto karinio vieneto dalimi, išmanyti taktikos gudrybes, valdyti dronus bei atpažinti taikinius. Šių dalykų reikia mokytis ir tam reikalingi instruktoriai. Kariuomenė ir KAM gali imtis iniciatyvos ir nepatekusiems į karinius dalinius sudaryti sąlygas ruoštis kitais būdais. Karinė reforma iš esmės baigta, bet reikia judėti toliau ir ieškoti daugiau apmokymo būdų.
– Ar yra galvojama apie platesnę įvairovę ir ar reikėtų jos tikėtis?
– T.M.: Nereikia pamiršti galimų alternatyvų. Šauktinių tarnybos būdas yra gerai išreklamuotas vyresniųjų klasių moksleiviams, kurie vėliau pasirenka tokią galimybę, bet kiti alternatyvos būdai taip pat yra svarbūs ir reikšmingi. Jei kartosis tendencija, kad šauktinių skaičius yra didesnis, nei galimybė juos priimti, tai yra nurodymas kariuomenei ieškoti galimybių priimti daugiau karių. Kariuomenė ieško, kaip prisitraukti trūkstamų kompetencijų specialistų, kad ją stiprintų ne tik kiekis ir masė.
– Iš daugiau nei aštuonių tūkstančių, apie penki tūkstančiai turėtų būti priimami į tarnybą. Ar tai nesumažins likusių trijų tūkstančių savanorių motyvacijos? Ar nėra rizikos, kad, nesutalpinus visų norinčiųjų, gali kilti problemų ateityje?
– A.A.: Aš taip nedramatizuočiau. Kiekvienais metais kariuomenė sulaukia daug paraiškų ir ne visos jos būna patenkinamos. Prieš kelis metus, kalbėdami apie karinės sistemos reformą, sulaukėme daug kritikos dėl to, kad mėginame jaunuoliams pasiūlyti karinės tarnybos įvairovę. Kai kuriais atvejais ji trumpesnė, o kai kuriais – orientuota į trūkstamus specialistus. Dabar matau, jog reikia rimtai pagalvoti ir priimti sprendimus, kad jaunuoliai su savo motyvacija nebūtų palikti šalikelėje. Tikrai galima rasti būdų juos apmokyti taip, kad tai duotų naudos mūsų kariniam pajėgumui.
– Ar tai nėra rimta užuomazga pradėti iš tikrųjų planuoti, kada turėtų būti pradėtas visuotinis šaukimas?
– A.A.: Savu laiku vertinome demografines tendencijas ir gali būti, kad 2030-aisiais aštuoni tūkstančiai šauktinių ir bus visuotinis šaukimas. Demografinės tendencijos rodo, kad jaunuolių skaičius nedidėja, tiesiog mes panaikinome tam tikras išimtis. Reikia geriau pagalvoti, kaip įveiklinti ir apmokyti jaunuolius, kartu neprarandant karinės struktūros suvokimo pagrindų. Karinės struktūros negali plėstis be galo.
– Apie visuotinį šaukimą nėra kalbama Vyriausybės programoje. Galbūt būtų galima nustatyti kokį nors konkretų kontūrą?
– T.M.: Mindaugas Sinkevičius, matydamas, kad kadencija įpusėja, tikriausiai nenori duoti pažadų, kuriems įgyvendinti fiziškai neturėsime laiko. Reformas ar pokyčius krašto apsaugos sistemoje reikia daryti tinkamai pasvėrus, pasitarus su visuomene, kariuomene ir kitomis suinteresuotomis grupėmis. Matome, kad šios Vyriausybės laikotarpiu tai nėra racionalu, bet ateityje apie tai diskutuoti reikės. Taip pat reikia nepamiršti geopolitinės situacijos. Stebėsime, kaip klostosi įvykiai kaimynystėje. Matydami grėsmių lygį, negalime užmerkti akių ir turime dėti visas pastangas, kad užtikrintume savo valstybės saugumą.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)