Carnegie fondo vyresnysis mokslinis bendradarbis – vienas geriausių karo ekspertų, apie Rusijos gebėjimus žinantis ne iš nuogirdų: Ukrainoje gimęs, JAV gyvenantis analitikas nuolat lankosi fronto zonoje. Kalbėdamas apie situaciją Ukrainoje, M. Kofmanas niekada nesileidžia į emocijas, nebando įpūsti perdėto optimizmo. Tai jo žodžiui suteikia svorio.
Praėjusią savaitę Carnegie fondo surengtoje diskusijoje M. Kofmanas pasidalijo mintimis apie galimą NATO ir Maskvos karinį susidūrimą. Apie tai kalbama naujausiame žurnale „Foreign Affairs“ publikuojamame jo straipsnyje ir kartu su buvusiu JAV žvalgybos pareigūnu Gregu Whisleriu portale warontherocks.com paskelbtoje publikacijoje.
Griebtis ribotos grėsmės scenarijaus Maskva galėtų ir gerokai anksčiau, priimdama veikiau politinį nei karinį sprendimą, nepaisydama tikrosios savo kariuomenės būklės.
Atsigavimo kriterijai
M. Kofmanas neskuba įvardyti konkrečių metų, kada Rusija galėtų imti kelti grėsmę NATO. Tai įvyksią anksčiau, nei buvo manoma 2022 m., bet ir ne taip bauginamai greitai, kaip NATO minimi 2030-ieji. Penkerius–septynerius metus reikia skaičiuoti ne nuo šiandien, bet nuo dabartinio karo pabaigos. Gynybos planavimo mastu tai nėra ilgas laikas.
Rusijos kariuomenė atsigaus toli gražu ne taip lėtai, kaip daugeliui atrodo. Išaugo beveik visų šaudmenų rūšių gamyba, įskaitant vienkartinius tolimojo nuotolio smogiamuosius dronus. Vien pastarųjų Ukrainoje rusai paleidžia vidutiniškai po 6,5 tūkst. per mėnesį, o 2025 m. jų pagaminta per 70 tūkst. Sunkiosios sausumos technikos gamyba augo mažiau, nors šarvuotosios technikos pastaruoju metu ir naudojama rečiau – klasikiniai mechanizuoti šturmai Rusijai nesiseka. Vis dėlto ir čia tempai nemenki: kasmet pagaminama daugiau nei 200 moderniausių Rusijos arsenale tankų T-90M, – per septynerius ar aštuonerius metus jie galėtų sudaryti pusę tankų parko, mano M. Kofmanas.
Griebtis ribotos grėsmės scenarijaus Maskva galėtų ir gerokai anksčiau, priimdama veikiau politinį nei karinį sprendimą, nepaisydama tikrosios savo kariuomenės būklės.
Vis dėlto esminis veiksnys – kaip pasibaigs karas Ukrainoje. „Jei Rusija laikys šimtus tūkstančių karių prie skiriamosios linijos Ukrainoje, tai smarkiai paveiks būsimą jos kariuomenės pavidalą ir struktūrą“, – diskusijoje sakė M. Kofmanas.
Rusijos karinę galią jis siūlo apibrėžti gebėjimu grįžti prie plataus masto karo veiksmų ir kelti grėsmę NATO teritoriniam vientisumui.
„Rusijos sausumos pajėgos per šį karą pagausėjo – tikriausiai daugiau nei 200 proc. Grupuotė Ukrainoje ir aplink ją išaugo iki maždaug 600–700 tūkst. žmonių, o visa kariuomenė dabar – apie 1,3 mln., kai iki karo buvo 850 tūkst. Ar Rusija pajėgs išlaikyti tokio dydžio kariuomenę – atviras klausimas, turint galvoje ekonominę ir demografinę naštą, tačiau atgal iki prieškarinio lygio ji jau nebesusitrauks“, – teigia M. Kofmanas.
Šimtus tūkstančių Ukrainoje žuvusių Rusijos karių (gegužės pabaigoje paskelbta britų žvalgybos ataskaita nurodo beveik 500 tūkst.), dar 600–800 tūkst. sužeistųjų bando atstoti naujokų konvejeris. Nuo 2023 m. kontraktus kasmet pasirašo daugiau kaip 400 tūkst. karių. Tačiau kad šiandienė degradavusi šturmo kariuomenė virstų jėga, gebančia vykdyti tikrą strateginį puolimą sausumoje, prireiks daug laiko. Nauji kariai į mūšį dažniausiai siunčiami vos po dviejų savaičių mokymų, o šturmo grupės susitraukė nuo šešių–aštuonių karių iki vieno ar dviejų. Tokios kariuomenės veiksnumas labiausiai priklausys nuo to, kaip seksis atkurti jaunesniosios vadovybės grandį.
Kariauti tektų kitaip
Tuo pat metu Rusijos kariuomenė įrodė gebanti mokytis: adaptacijos ciklai šiame kare paprastai trunka tris keturis mėnesius; anot analitikės Daros Massicot, Maskva sukūrė sudėtingą mokymosi ekosistemą, apimančią gynybos pramonę, universitetus ir visą vadovavimo kariuomenei grandinę.
„Vienas kariuomenės komponentas pastebimai patobulėjo – tikslieji smūgiai ir ugnies priemonės. Rusija persitvarkė taip, kad dronų padalinių būtų kiekviename manevriniame junginyje, Ukrainos pavyzdžiu sukūrė atskiras bepiločių sistemų pajėgas ir į mūšio lauką išvedė milijonus taktinių dronų. Vien vienkartinio naudojimo tolimojo nuotolio smogiamųjų dronų šiems metams užsakyta per 100 tūkst., auga sparnuotųjų ir balistinių raketų gamyba. Pagrindinė Ukrainos problema dabar – jau nebe pati fronto linija, o Rusijos tolimųjų smūgių kampanija ir vis didėjanti žala kritinei infrastruktūrai“, – aiškina M. Kofmanas.
Jo teigimu, reikia paisyti šio karo pamokų apie ištisinį stebėjimą (kai mūšio laukas stebimas nuolat, nepaliekant aklųjų zonų: dronai, jutikliai, palydovai dengia viską realiuoju laiku – red. past.), masines tikslias atakas, smūgius į gilumą ir peržiūrėti, kaip mūsų pačių kariuomenės planuoja kariauti, kol dar yra laiko ir kol pati NATO persiginkluoja.
Tačiau esą klaidinga manyti, kad galimas naujas karas būtų analogiškas dabartiniam.
„Esame linkę daryti išvadas iš vėlyvųjų stebimo karo fazių ir pagal jas projektuoti kito karo pradinį laikotarpį. Tačiau užsitęsę konvenciniai karai turi savą ciklą – atsikūrimą, adaptaciją, parengtą gynybą, pozicines ir alinamąsias fazes, kol abi pusės bando susigrąžinti manevro galimybę. Verta remtis prielaida, kad Rusija nekariaus taip pat, kaip Ukrainoje. Ji paisys šio karo pamokų, bet kartu potencialiam konfliktui su NATO ruošis kur kas stropiau, nei kada nors ruošėsi karui su Ukraina“, – analizuoja ekspertas.
Tradicinis argumentas skamba taip: NATO nekariaus kaip Ukraina. NATO aviacija 40 metų treniravosi slopinti Rusijos artileriją ir šiuos įgūdžius pritaikys prieš Rusijos dronų ir FPV įgulas; NATO tolimais smūgiais sunaikins Rusijos vienkartinių smogiamųjų dronų gamybą. Esą Rusija gal ir norės kariauti taip pat, bet NATO to neleis. Ar tai skamba ne per daug optimistiškai?
„Sąžiningas atsakymas – mes to nežinome. Daugelis Ukrainoje naudojamų vakarietiškų sistemų – ATACMS, HIMARS, „Storm Shadow“ – nuo pat pradžių buvo kuriamos būtent kaip priemonės atremti Rusijos kariuomenę Europos žemyne. Jos atliko savo darbą. Tačiau kartu parodė, kad dauguma sistemų efektyviausios iš pradžių, kol priešininkas nerado atsakomųjų priemonių. Nė viena jų pati savaime netapo lemiama, net ten, kur lėmė atskirų operacijų baigtį“, – sako M. Kofmanas.
„Gali būti, kad bus pasiektas pranašumas ore, bet tai netaps stebuklingu atsakymu viskam, nes priešininkas vis tiek gali dronais užsitikrinti tam tikrą ugnies kontrolę. Ukraina dabar naudoja smogiamuosius dronus 150–200 km nuotoliu ir jais sprendžia užduotis prieš Rusijos logistiką ir kelius, kurioms kitomis aplinkybėmis prireiktų būtent pranašumo ore. Šiandienė aviacija prastai pritaikyta atremti sotinamuosius vienkartinių dronų smūgius ar milijonus taktinių dronų mūšio lauke. Vakarų oro gynyba – taip pat: net ten, kur ji pritaikyta konkrečiai užduočiai, pvz., perimti balistines raketas, jos atsargas galima paprasčiausiai išsemti. Ukraina dabar patiria sunkumų būtent todėl, kad trūksta perėmėjų PAC-3 baterijoms“, – įsitikinęs ekspertas.
Svarbu nepasiduoti išgyvenusiojo klaidai – žiūrėti, kaip gerai adaptavosi Ukraina, ir manyti, kad kitos šalys sugebės tą patį.
Pasirengimo mastas
Ar realu, kad po penkerių–septynerių metų NATO susidurs su Rusija, kuri, panašiai kaip dabar Ukrainoje, per Baltijos šalių miškus brausis dviejų–trijų žmonių grupėmis?
M. Kofmano manymu, taip Rusija, siekdama išlaikyti frontą, bet stokodama žmonių, prisitaikė prie ukrainietiškos „dronų sienos“ taktikos. Tačiau Rusija bandys grįžti prie plataus masto kovinių operacijų – tokių, kokiomis kariavo 2022–2023 m., bet tam prireiks nemažai laiko.
„Šiandien man mažiausiai nerimo kelia klasikinis strateginis puolimas sausumoje prieš NATO šalį. Kur kas atidžiau verta sekti, kaip dronų padaliniai skverbiasi į visas manevrinių pajėgų grandis ir aukštesnius vadovavimo lygmenis, kaip įsisavinami smogiamieji pajėgumai. Svarbiausia, kad Rusijos kariuomenė išmoko dideliu mastu vykdyti žvalgybinius ugnies ir žvalgybinius smogiamuosius veiksmus, o kartu rengti strategines smūgių kampanijas prieš kritinę infrastruktūrą“, – sako M. Kofmanas.
Tačiau daugelis Europos šalių – ne Ukraina: neprilygsta jai dydžiu, gyventojų skaičiumi, infrastruktūra, gebėjimu masiškai naudoti oro gynybą. „Jos neturi tokios teritorinės gilumos, kuri leistų prisitaikyti tiesiog karo metu. Protinga kariuomenė mokosi iš svetimų karų, o ne laukia, kol karas ateis į jos pačios teritoriją. Svarbu nepasiduoti išgyvenusiojo klaidai – žiūrėti, kaip gerai adaptavosi Ukraina, ir manyti, kad kitos šalys sugebės tą patį“, – mano jis.
„Europos kariuomenės nedidelės, su šaudmenų atsargomis joms taip pat striuka. NATO labai kliaujasi aviacija ir tiksliaisiais smūgiais, bet dar toli iki pasirengimo tokio masto užsitęsusiam konvenciniam karui, kokio gali prireikti prieš Rusiją“, – teigia M. Kofmanas.
Esą Rusijos kariuomenė taktiniu lygmeniu paprastai pasirodo prasčiau, nei iš jos tikimasi. Tačiau ta pati kariuomenė ir jos politinė vadovybė pasirengusios patirti milžiniškų nuostolių. "Reikia suderinti Rusijos taktinį neįgalumą ir faktą, kad priešininkas pasirengęs patirti milžiniškų nuostolių ir jų daryti bet kuriai šaliai, kurią puola“, – pabrėžia ekspertas.
Karas Ukrainoje atskleidė ne tik silpnąsias, bet ir stipriąsias Maskvos karinės sistemos puses. Per trejus karo metus Rusija beveik tris kartus padidino tankų batalionų skaičių ir net penkis kartus išplėtė fronte veikiančius pėstininkų batalionus. Tai pasiekta be visuotinės mobilizacijos. Nuo 2022 m. Rusija pritraukė apie 1,3 mln. kontraktininkų, o tai yra gerokai daugiau nei 300 tūkst. mobilizuotų rezervistų.
Vis dėlto didesnė kariuomenė automatiškai nereiškė didesnės sėkmės. Nors Rusija sugebėjo išlaikyti intensyvų puolimą, jai nepavyko pasiekti strateginių proveržių. Ukraina prisitaikė prie besikeičiančių kovos sąlygų, o dronai, minų laukai ir artilerija smarkiai apribojo tradicinį skaitinės persvaros pranašumą.
„Rusijos problema buvo ne logistika ar karių trūkumas, o nesugebėjimas paversti kiekybinės persvaros lemiamais proveržiais mūšio lauke“, – teigiama bendroje M. Kofmano ir G. Whislerio publikacijoje.
Tačiau ilgalaikė Rusijos strategija turi ir akivaizdžių trūkumų. Nuolatinis puolimas pareikalavo milžiniškų nuostolių, kariuomenės kokybė prastėjo, o regionams tampa vis brangiau pritraukti naujų karių. Dabartinis pajėgų formavimo modelis jau rodo išsekimo požymių, todėl Rusijos puolamasis potencialas gali būti pasiekęs aukščiausią tašką.
Galutinė išvada – Maskva klaidingai tikėjo, kad vien karių skaičius leis palaužti Ukrainą. Praktika parodė priešingai: net ir nuolat auganti kariuomenė negalėjo kompensuoti taktinių problemų, Ukrainos gebėjimo prisitaikyti ir Vakarų teikiamos paramos. Būtent tai, o ne pajėgų stoka, tapo pagrindine kliūtimi Rusijai pasiekti savo tikslus.
Europiečiams reikia labiau koordinuoti savo sprendimus, nesileisti į kraštutinumus, kai perdėtai pabrėžiama kurios nors rūšies ginkluotės svarba.
Saugotųsi kraštutinumų
Ką jis patartų NATO štabų vadams, kur nukreiptų paskutinį likusį eurą?
Europos kariuomenės labai skiriasi tarpusavyje, o JAV atlieka pagrindinės organizatorės ir plataus masto pajėgų aprūpinimo grandies vaidmenį. „To neišsprendžia nei dideli biudžetai, nei nauji pirkimai. Klausimas, kaip apskritai sutvarkytas saugumas žemyne“, – sako M. Kofmanas.
Kita vertus, NATO europiečiams reikia labiau koordinuoti savo sprendimus, nesileisti į kraštutinumus, kai perdėtai pabrėžiama kurios nors rūšies ginkluotės svarba.
„Manau, kad tradiciniai NATO pranašumai išlieka. Neraginu atsisakyti tankų, šarvuotosios technikos ar lėktuvų. Antras klausimas – kaip juos adaptuoti. Dabar per daug kariuomenių siūlo paprastus sprendimus: nusipirkti kokią nors techniką ir tiesiog priderinti ją prie to, kas jau yra. Tačiau norint iš tikrųjų integruoti dronus, reikia investuoti į pajėgų struktūrą, organizacinius pajėgumus ir aprūpinančias technologijas. Negalima turėti dronų kariuomenėje be dronų padalinių, o jei nusprendžiate juos kurti, teks apsispręsti, ko tenka dėl to atsisakyti“, – teigia jis.
„NATO išlieka gerokai stipresnė už Rusijos kariuomenę ir kokybiškai, ir kiekybiškai, bet pati karo veiksmų forma, ypač pradiniu laikotarpiu, gali atrodyti kitaip, ir būtent tai mums reikia išsinagrinėti“, – mano ekspertas.
Branduolinį ginklą, kuriuo Kremlius periodiškai grasina Vakarų šalims, analitikas vadina šio karo fonu. Situacija pasikeitė labiau, nei mano daugelis.
„Sutartis START III, reguliavusi JAV ir Rusijos strateginius arsenalus, šiemet baigė galioti. Praradome tradicinę ginkluotės kontrolę tarp dviejų valstybių, kurioms priklauso per 90 proc. pasaulio branduolinio arsenalo. Rusijos kariniai ir politiniai vadovai seniai svarsto branduolinio ginklo panaudojimo galimybę. Maža to, JAV ir NATO dabar veikiau vejasi – ypač Europoje, – branduoliniam ginklui grįžtant į darbotvarkę. Klausimas – kaip branduolinį ginklą turinčios šalys balansuos tarp išlaidų savo arsenalui ir konvencinių pajėgų modernizavimo bei perginklavimo kainos. Tai reali dilema ir Didžiajai Britanijai, ir Prancūzijai“, – neabejoja M. Kofmanas.
Istoriniai prioritetai
Ar Rusija apskritai pajėgi išlaikyti tokią gynybos naštą? Juk Rusijos centrinio banko ir finansų ministerijos atstovai jau skambina pavojaus varpais. Gynybai skiriama apie 40 proc. biudžeto ir 8–10 proc. BVP – labai daug, nors ir mažiau, nei taikos metu išleisdavo Sovietų Sąjunga. M. Kofmanas linkęs vertinti perkamosios galios paritetą: žiūrėti, kas realiai nuperkama už rublius. Pagal tokią metodiką, Rusijos karinės išlaidos yra gerokai didesnės – apie 400 mlrd. dolerių.
Kur Rusija pirmiausia taupys? Istorija rodo, kad ji aukos kovinę parengtį. Rusija paprastai renkasi laikyti dideles technikos atsargas ir stambius junginius, likdama su dalinės mobilizacijos kariuomene, kurioje dalis junginių parengti mūšiui, o visa sudėtis apskritai nesukomplektuota.
Rusijos prioritetas – branduolinis ginklas, oro ir priešraketinė gynyba, tolimojo nuotolio tikslieji smūgiai, esminiai oro ir kosmoso pajėgų komponentai, karinio jūrų laivyno povandeniniai laivai su balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis, taip pat – vis aktyviau – dronai ir vienkartinio naudojimo priemonės.
Tad vienas rodiklių, kurį verta sekti, – investuos Rusija ar ne į žmones, štabus, būtinus tokio masto operacijoms valdyti.
„Nepaisant visų šių investicijų, Rusijos kariuomenė Ukrainoje metų metus taip ir nesugebėjo paversti jų operatyviai reikšmingais proveržiais. Ji gali vėl atsitrenkti į tą pačią sieną. Tačiau tai žinant, nevertėtų ir pernelyg lengvabūdiškai numoti ranka. Verta atsargiai žiūrėti į prielaidą, neva jei neaiškūs Rusijos gebėjimai, tai ji nesanti pajėgi ir po nesėkmingo pirmo bandymo jie tiesiog atsitrauks“, – sako M. Kofmanas.
Pastebėjęs, kad ir pats prieš kelerius metus būtų nepatikėjęs, jog vieną dieną Europoje, Kursko srityje, pasirodys Šiaurės Korėjos kariai, ekspertas pabrėžia: reikia išlikti budriems, įveiklinti savo vaizduotę.
„Mūsų ekspertų bendruomenė nuolat siūbuoja švytuoklę – tai Rusija „apgailėtinas nykštukas“, tai „nenugalimas milžinas“. Baiminuosi, kad matant dabartinius prastus jos rezultatus diskusija pasisuks atgal prie pozicijos „nykštukas, ruoštis nėra kam“. Gynybos planavimo požiūriu dešimt metų yra nedaug, daugelio dabar perkamų sistemų reikia laukti nuo penkerių iki septynerių metų. Tad net jei manysime, kad atsigauti Rusijai prireiks viso dešimtmečio, investuoti reikia jau šiandien.
Svarbu esą ne tai, kad Rusijos kariuomenė galės paimti viršų prieš NATO. „Esmė, kad vadovybė gali laikyti save pakankamai atsigavusia, kad pabandytų. Prisiminus, kaip ji vertino invazijos į Ukrainą perspektyvas, visai tikėtina, kad ji vėl pervertins savo šansus pradiniu laikotarpiu. Tai veikiau politinis sprendimas, o ne karinis“, – sako M. Kofmanas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)