Prie šeimynos žygio netikėtai prisijungė ir jų mišrūnė kalytė Pupa. Tačiau, kaip mergina pasakoja, grybavimas greitai pasisuko netikėta linkme ir šeimynai teko sukti galvą ne kaip rasti grybų, o ieškoti dingusios keturkojės.
Mėgsta plaukti valtimi
„Ji iškart, kai pamato, kad imame valties raktą, netveria savo kailyje. Negali būti net minties, kad ją paliksime namie, nes Pupa pasileidžia tekina. Kažkada seniau paprašiau mamos, kad ją palaikytų kambaryje, kol mes ramiai nueisime prie Nemuno ir susėsime į valtį, nes tąkart nutarėme plaukti be jos.
Ir ką jūs manote, mes jau atsistūmėme nuo kranto, atsisukame, o tolumoje lekia mūsų Pupa. Ji net sekundę nesuabejojusi šoko į vandenį ir pasileido paskui mus. Ji išsyk suprato, kad mes išėjome pasiplaukioti be jos. Palaukėme, kol ji priplauks, ir įkėlėme į valtį“, – apie savo augintinės aistrą vandeniui pasakoja Milda.
Dingo iš akių
Taip nutiko ir pastarąjį kartą. Ant žemės pasidėjus pintines, Pupa suprato, kad pakvipo išvyka. Nors iš pradžių šeima nenorėjo jos imti, ši tiesiog spirgėjo iš nekantrumo, visai nenorėjo būti užrakinta viena namuose. Šeimininkai pagailėjo ir nutarė pasiimti į mišką ir ją. Tiesa, kad patektum į mišką, pirmiausia reikėjo perplaukti Nemuną.
Pupa, vizgindama uodegą, tipeno šeimininkams iš paskos, įšoko į medinę valtį. Prisišvartavus kitame krante, kompanija su šuniuku patraukė Užgirėlio miškų link.
Milda pasakoja, kad Pupa visada ėjo šalia jos, per daug nedingdavo iš akiračio. Bet po akimirkos pamatė, kad ji kažkur pasileido bėgti. „Pupa net ir mūsų žygių metu nelabai ilgam dingdavo mums iš akių. Ją pašaukdavau ir visada parbėgdavo. Bet tąkart viskas buvo kitaip. Aš ją šaukiau, kol užkimau. Pradėjau labai nerimauti, skambinau namiškiams, klausiau, gal ji nubėgo pas juos, nes mes buvome pasiskirstę miške“, – su jauduliu balse pasakoja prieniškė.
Iššukavo mišką, kaimus
Tačiau Pupos niekas nematė. Atrodė, kad ji tiesiog pradingo.
„Jau man nebe grybai buvo galvoje, supratau, kad turiu skubėti jos ieškoti. Juk apylinkės Pupai buvo naujos, ten ji dar nė karto nesilankė. Akyse jau kaupėsi ašaros. Išėjus iš miško pamačiau sodybas, ten pradėjau klausinėti, ar niekas nematė nedidelio juodo šuniuko. Niekas jos nematė. Puoliau į ašaras, toliau šaukiau ją vardu tikėdamasi, kad ji išgirs“, – ir dabar graudinasi pašnekovė.
Dar kartą pereitas nemažas miško kvartalas, iššukuoti keli aplinkiniai kaimai. Tačiau Pupos – nė kvapo. Kadangi jau ėmė temti, šeima nusprendė paieškas pratęsti kitą dieną.
„Taip ir yrėmės tylėdami, visi jautėm vidinį nesmagumo jausmą. Pupa visada mėgdavo atsistoti ant priekinės sėdynės ir lyg kapitonė stebėti viską pati. O dabar plaukėme liūdni, be jos ir net nesuprasdami, kaip viskas atsitiko“, – tęsia Milda.
Rado gulinčią kieme
Grybautojai parėjo namo. Jų sodyba nuo Nemuno nutolusi maždaug kilometrą. Ir kieme – netikėtas vaizdas – kiaurai peršlapusi guli Pupa.
„Ji guli pavėsyje ir lekuoja. Aš tiesiog negalėjau patikėti savo akimis. Pirma mintis – nejau ji pati perplaukė skersai Nemuną? Juk Nemuno plotis ten siekia apie 200 metrų, o srovė gana stipri. Kaip ši mažylė, nesverianti nei 30 kg, jį įveikė?
Ji buvo visa šlapia, tik galvos kailis buvo sausesnis. Neturiu jokio kito logiško paaiškinimo, kaip ji pati galėjo grįžti namo. Aš ją tiesiog apkabinau ir negalėjau nebučiuoti ir nepasakyti, kokia ji šaunuolė. Širdis atrodė iššoks iš krūtinės“, – laimingai pasibaigusia istorija dalijasi Prienų krašte gyvenanti Milda.
Ji priduria, kad Pupa gyvena kaime, tad ji daug juda, o jos fizinė būklė yra itin gera. Nesvarbu, ar Milda eina su draugėmis pasivaikščioti, ar važinėtis dviračiais – šunytė leidžiasi į visus nuotykius. Būtent dėl to ji mano, kad Pupa galėjo pati įveikti Nemuną.
„Ji tikrai geros fizinės formos, kaip mes juokiamės – pasportavusi mergina“, – nusijuokia jos šeimininkė.
Ne visi plaukikai iš prigimties
Daugeliui gali atrodyti, kad visi šunys, nepriklausomai nuo jų veislės, yra geri plaukikai. Tačiau tai ne tiesa. Dalis šunų moka plaukti, o kai kurių veislių šunys tam yra ypač prisitaikę dėl kūno sudėjimo, stiprių galūnių, vandeniui atsparaus kailio ar istorinio darbo vandenyje.
Puikiai plaukikais yra laikomi labradorai, auksaspalviai retriveriai, niufaundlendai, portugalų vandens šunys, airių vandens spanieliai.
Tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad ne visų veislių šunims lemta būti gerais plaukikais. Štai prancūzų, anglų buldogai, mopsai, taksai (jų ilgas kūnas ir trumpos kojos) dėl kūno sandaros ar kvėpavimo ypatumų dažniau pavargsta vandenyje ir juos reikėtų ypač prižiūrėti.
Svarbu prisiminti, kad net ir puikūs plaukikai gali pavargti ar patekti į pavojingą situaciją. Pirmąsias pažintis su vandeniu verta pradėti ramioje vietoje, niekada neverskite šuns plaukti per prievartą, o plaukiojant ežere ar jūroje ilgesnį laiką, naudinga naudoti šunims skirtą gelbėjimosi liemenę.
(be temos)
(be temos)
(be temos)