Reitingo patikimumas
Kasmečiame Šveicarijoje įsikūrusio Tarptautinio vadybos plėtros instituto (IMD) konkurencingumo reitinge, kuriame vertinamos 70 valstybių, Lietuva šiemet atsidūrė 34 vietoje. Šalis per metus nukrito 13 pozicijų. Tai – prasčiausias Lietuvos rezultatas per penkerius metus.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorius Rytis Krušinskas pasakoja, kad tarptautiniu mastu šis reitingas turi didelį pripažinimą vien todėl, kad yra nuosekliai daug metų atliekamas. Taip pat svarbu, kad jį sudarant dalyvauja ne viena organizacija, bet ir kitos agentūros, tarptautiniai ekspertai – kitaip tariant, partnerių institucijos, kurios į vertinimo procesus įneša nepriklausomumo.
„Metodologiniu požiūriu, tai gana sudėtingas reitingas. Yra 172 vadinamieji kietieji rodikliai, kurie matuoja statistinius duomenis, pasitelkiami ir dar 92 ekspertų vertinimų rodikliai. Tai labai kompleksinis, per 260 įvairių tiek kietųjų, tiek minkštųjų rodiklių turintis reitingas. Todėl ir vertinama, kad jis yra vienas iš taiklesnių“, – teigia prof. R. Krušinskas.
Lietuvos inovacijų agentūra yra atsakinga institucija, kuri bendradarbiauja su šio reitingo rengėjais, teikia jiems reikiamus šalies duomenis.
100 balų šiemet surinko Singapūras, esantis pirmoje vietoje, o Lietuva surinko 67,3 balo. „Mes trečdaliu atsiliekame nuo aukščiausios pozicijos, kuri yra įvertinta 100 balų“, – pažymi prof. R. Krušinskas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomistė dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė sako, kad IMD konkurencingumo reitingas atspindi realias tendencijas. „Jo ypatybė yra ta, kad apie trečdalį visų vertinimų sudaro pasaulio lyderių nuomonių apklausa apie šalį, tam tikrus jos parametrus. Dėl to svyravimai kartais gana dideli. Kita vertus, tai ir parodo, kad per pastaruosius metus pasaulio verslo lyderių nuomonė apie Lietuvos konkurencingumą ar didžiąją dalį parametrų yra smarkiai pablogėjusi“, – teigia ji.
Ar kalti tik mokesčiai?
Finansų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų (EIM) atstovai tokio Lietuvos kritimo žemyn nesieja su pernai priimta mokesčių reforma. Kaip žinia, buvo pakeltas pelno mokestis, pakeistas nekilnojamojo turto, gyventojų pajamų apmokestinimas, įvesti nauji mokesčiai, pajamas nukreipiant gynybai.
Vis dėlto, dr. Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės manymu, kategoriškai teigti, kad mokesčių reforma neturėjo jokios įtakos, negalima: „Bet kokiu atveju pati mokesčių reforma, tokia forma, kokia ji yra, gal ir nėra kritimo priežastis, tačiau mokesčių nestabilumas prisideda prie tokių dalykų kaip verslo lūkesčių blogėjimas, investicijų neapibrėžtumas. Apskritai konkurencingumo reitingą lemia mokesčių stabilumas, mokestinės aplinkos, reguliavimo kokybė. Pagrindinė problema turbūt yra dažni pokyčiai. Mes kalbame apie paskutinę reformą, bet prieš tai turėjome pelno mokesčio padidinimą iki 16 proc., paskui – iki 17 proc. Nuolatinis nestabilumas tikrai negerina Lietuvos konkurencingumo.“
Prof. R. Krušinskas pabrėžia, kad mokesčių sistema buvo vienas iš reitingo sudarytojų vertinamų kriterijų, bet tikrai ne vien tai lėmė Lietuvos kritimą per 13 pozicijų. „Šis reitingas turi keturias dedamąsias: valstybės ekonominiai rezultatai, valstybės valdymas, verslo valdymas ir infrastruktūra“, – akcentuoja ekonomistas.
„Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad turėtus ankstesnių metų taškus Lietuva prarado daugelyje pozicijų. Kalbame ir apie vidaus vartojimą, ir apie šiek tiek silpstančią mūsų tarptautinę prekybą, pritrauktas užsienio investicijas, darbo aplinką, kainų lygį, kuris augo. Žiūrint iš verslo pusės, pagal reitingo sudarytojus, silpnėjo mūsų darbo rinka, vertybinės, ekspertinės pozicijos, inovacijos. Todėl nesinori sakyti, kad tai yra tik vieno veiksnio įtaka“, – aiškina prof. R. Krušinskas.
Jis išskiria tris pagrindines sritis, kuriose Lietuva apleido pozicijas: „Turbūt nieko nenustebinsiu, paminėdamas mažėjantį mūsų švietimo sistemos efektyvumą, verslo reguliavimą ir verslo produktyvumą, kuris yra susijęs su technologine aplinka.“
„Mūsų tradicinės pramonės šakos susiduria su technologijų kaita, kurios efektyviai išnaudoti vis dar negalime. Tai yra ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai, kurie neišsprendžiami per kelerius metus. Norint juos išspręsti, reikia bendros valstybės politikos, ateities strategijos. Reikia suprasti, kad mes bėgame, bet vis tiek atsiliekame, nes kiti bėga sparčiau“, – sako prof. R. Krušinskas.
„Nepakeisime populiacijos dydžio, sąlyginai esame nedidelė šalis, pas mus 1 mln. papildomų darbo vietų neatsiras, bet mes turime daryti strategiškai užsibrėžtus darbus produktyviau, našiau, su gudresniais žmonėmis (apeliuoju į švietimą), su geriau reguliuojama, galbūt laisvesne verslo aplinka“, – dėsto ekonomistas.
Efektyvumo skaudulys
Konkurencingumo reitinge verslo efektyvumo srityje Lietuva per metus nukrito 18 pozicijų – nuo 17 iki 35 pozicijos. Jau kelerius metus šalies verslas tai mini kaip vieną didžiausių skaudulių.
Pasak dr. Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės, viena didžiausių Lietuvos problemų išlieka tai, kad darbo sąnaudos iš esmės auga greičiau negu produktyvumas. „Per valandą nesukuriame daugiau pridėtinės vertės, bet už tą valandą turime mokėti daugiau, – paprastą paaiškinimą pateikia ji. – Prie to prisideda įvairūs parametrai, pvz., kvalifikuotos darbo jėgos ir apskritai darbo jėgos trūkumas, investicijos į technologijas ar jų nepakankamumas ir perteklinė reguliacinė našta.“
Birželio viduryje Trišalėje taryboje darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai susitarė ir siūlė minimalią mėnesinę algą (MMA) didinti 7,19 proc. – nuo 1 153 iki 1 235,9 euro (iki mokesčių), tačiau kartu siekė, kad 4 proc. (iki 777 eurų) būtų padidintas ir bazinis neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD). Vyriausybės atstovai tokiam siūlymui nepritarė ir pasiūlė MMA didinti sparčiau – 8 proc., tačiau NPD nedidinti. Anot laikinojo finansų ministro Kristupo Vaitiekūno, toks Vyriausybės priimtas kompromisas yra visiškai racionalus, nes NPD šiuo metu Lietuvoje, ministro teigimu, ir taip yra labai aukštas. Be to, nuo 2027 m. įsigalios papildomas NPD vaikų turintiems tėvams, o bendras NPD didinimas valstybės biudžetui papildomai kainuotų apie 40 mln. eurų.
Prof. R. Krušinsko vertinimu, atlyginimų augimas ir tuo pačiu tempu neaugantis produktyvumas yra šalies konkurencingumo problemos priežastys: „Norėdami didinti našumą, turėtume galvoti ir apie didesnę mūsų pramonės diversifikaciją. Turėtume kalbėti apie tai, kad į technologijas investuoja ne tik modernūs verslai – kalbėkime ir apie bazines technologijas, jų atsinaujinimą.“
Anot jo, viešasis sektorius taip pat turėtų rodyti pavyzdį, taupydamas lėšas ir kartu ieškodamas efektyvumo. Tai yra ilgalaikis procesas, pabrėžia ekonomistas: „Jeigu galėčiau pasakyti nieko neįžeisdamas, mes pasidarėme tingūs, nes kelis pastaruosius metus džiaugėmės, kad gerai gyvename, kad mūsų atlyginimai auga sparčiau negu Europoje, ir įkliuvome į spąstus. Spąstai, kurie tam tikra prasme man primena ir futbolo čempionatą, kai tokios garsios rinktinės kaip Vokietijos ar Nyderlandų galvoja, kad yra geresnės, bet vis pralaimi atkrintamųjų pradžioje.
Galime galvoti, kad esame geri, bet turėtume pažiūrėti, ką daro kiti, ir ar mes nepasiklystume savo įsivaizdavimuose. Konkurencingumo praradimas, visų pirma, indikuoja, kaip mes atrodome kitų šalių atžvilgiu, ne patys sau“, – svarsto prof. R. Krušinskas.
Kaip atrodo kiti?
Šiemet IMD konkurencingumo reitinge po Lietuva rikiuojasi Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Lenkija ir kitos šalys. „Jos surinko mažiau balų, bet ar tai turėtų mus nuraminti? – klausia ekonomistas. – Tikriausiai ne, nes virš mūsų yra Estija, kurią bandome pasivyti arba sakome, kad aplenkėme. Tačiau Estijoje švietimo rodiklis yra aukštesnis: mes esame 28 pozicijoje tarp 70 šalių, o Estija – šešioliktoje vietoje. Pagal verslo įstatyminę bazę Estija yra dešimtoje, o mes – 31 vietoje. Tai irgi daug ką pasako. Toli ieškoti nereikia: Danija, kuri nėra toli nuo mūsų, taip pat priklauso ES, reitinge yra šešta, o mes, primenu, esame 34 vietoje. Suomija – devynioliktoje vietoje, ir t. t.“
Tiesa, EIM atkreipia dėmesį, kad didelę įtaką Lietuvos kritimui IMD reitinge esą padarė ekonominis neapibrėžtumas, kuris atkeliauja dėl geopolitinių ir prekybos trikdžių bei suprastėjusių verslo lūkesčių.
Dr. Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės manymu, geopolitinis argumentas sunkiausiai atlaiko bet kokią kritiką, nes šiemet tarptautiniame konkurencingumo reitinge pozicijas stiprino Latvija, Estija, Suomija, Lenkija – visos jos funkcionuoja Rusijos kaimynystėje. „Galime pasižiūrėti ir į kitas šalis, pvz., Taivaną ar Pietų Korėją, kurios irgi turi sudėtingų santykių su kaimynėmis. Pasaulyje yra labai daug labai gerai atrodančių valstybių, turinčių sudėtingų kaimynų, todėl sakyti, kad geopolitiniai iššūkiai Lietuvai yra išskirtiniai, tikrai negalime. Turbūt svarbiausia, kaip valstybė sugeba prisitaikyti ir stiprinti konkurencingumą savo šalies mastu“, – teigia LPK ekonomistė.
Galime galvoti, kad esame geri, bet turėtume pažiūrėti, ką daro kiti, ir ar mes nepasiklystume savo įsivaizdavimuose.
„Paimkime labai paprastą pavyzdį: estai prieš kelis metus siekė pakelti pelno mokestį, bet pamatė neigiamas ekonomikos tendencijas ir atsuko savo režimą. Latviai įsivedė reinvestuojamo pelno režimą, lenkai įsivedė dalinį reinvestuojamo pelno režimą ir jų rezultatai, nepaisant geopolitinės aplinkos, yra visiškai kitokie, – tęsia ji. – Be abejo, kiekviena valstybė, priimdama sprendimus, visiškai užkardyti geopolitinių iššūkių negali, bet bent jau juos amortizuoti ir subalansuoti tikrai gali. Turbūt ir Lietuvai reikėtų priimti atitinkamus sprendimus.“
Dr. Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės įsitikinimu, Vyriausybės prioritetai turėtų būti reinvestuojamo pelno skatinimas (tai leistų skatinti inovacijas ir technologijas), mokestinės aplinkos stabilumas, administracinės naštos mažinimas. Ji mano, kad vertėtų apsvarstyti ir atlyginimų augimo susiejimą su produktyvumo rodikliais.
„Trūksta nuoseklumo nesiblaškyti tarp prioritetų, išlaikant kryptingą darbą, ir to reikia ne tik dvejiems trejiems metams, to reikia kelioms Seimo kadencijoms į priekį, – pabrėžia prof. R. Krušinskas. – Grįžtu prie esminių krypčių arba trijų kolonų: švietimas, verslo įstatyminė bazė ir produktyvumo didinimas.“
Infliacijos sūpuoklės
Palikę konkurencingumo temą nuošalyje, ekonomistai atkreipia dėmesį ir į bendrą Lietuvos ekonomikos sveikatą. Infliacija dar nepasiekė prognozuotų dviženklių skaičių, tačiau situacija gali keistis rudenį.
„Paskutinius kelis mėnesius visos prognozės, nors ir nesinori taip sakyti, buvo lyg būrimas iš kavos tirščių, – pripažįsta dr. Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė. – Ekonomistai remiasi skaičiais, bet joks ekonomistas nežinojo ir nežino, kaip gali baigtis Hormuzo sąsiaurio uždarymas ir JAV bei Irano karas.“
Prof. R. Krušinsko teigimu, infliacijos sūpuoklės, tikėtina, įsisiūbuos rudeniop ir kai įmonės į savo veiklos planus pradės įtraukti galimas rizikas dėl energetinio šoko. Jis sutinka, kad galutinė Hormuzo sąsiaurio situacijos baigtis vis dar neaiški, o kartu atsigręžia į Ukrainoje vykstantį karą ir jo poveikį: „Mes tikrai persvarstėme vertybines pozicijas ir dėl Rytų kaimynų, taip pat atsirado energetinis nepriklausomumas, bet viskas kainuoja. Mūsų gyvenimas sąlyginai stabilus, bet egzistuoja tam tikras rusenantis pavojus, kad infliacija dar gali kilti.“
Pvz., prognozuojamą šių metų Lietuvos infliaciją palyginus su numatomais Vokietijos rodikliais, tikėtina, mūsiškė bus dvigubai didesnė. „Vokietijoje 3 proc. infliacija yra tikrai ženklus pokytis, Europos centrinis bankas turi 2 proc. infliacijos tikslą, o Lietuvoje mes turėsime maždaug dvigubus rodiklius – apie 5,5–6 proc. infliaciją, – teigia prof. R. Krušinskas. – Tai parodo, kad mes pradedame gyventi tikrai brangų gyvenimą. Dabar labai svarbu atsakingai naudoti valstybės lėšas. Jeigu į ekonomiką įsilies ir gynybos pinigai, labai svarbu, kokia forma jie įsilies, kiek jų liks Lietuvoje, ar jie skatins pramonės vystymąsi, ar tik pirkimą iš užsienio partnerių. Tai yra gana sudėtingi strateginės svarbos klausimai, kurie taip pat formuos Lietuvos ekonomiką bent penkerius ateinančius metus.“
Per valandą nesukuriame daugiau pridėtinės vertės, bet už tą valandą turime mokėti daugiau.
Lietuvos ekonominė sveikata labai priklauso nuo eksporto rinkų. Šiandien apie 80 proc. jų priklauso nuo didžiųjų ES valstybių. „Jeigu Vokietijos, kuri yra didžiausia mūsų prekybos partnerė, ekonomika neauga arba auga labai lėtai, tai persiduoda ir mums. Mes turime diversifikuoti savo rinkas tam, kad sąlyginai kompensuotume galimas netektis ateityje“, – įspėja prof. R. Krušinskas.
Europos ekonomika greito atsigavimo ženklų kol kas nedemonstruoja. Šiuo metu Lietuvos ekonomikos variklius labai skatina vidaus vartojimas, pensijų reformos įlieti pinigai, statybų sektoriaus pakilimas. Be to, vasarą įprastai pagyvėja pramogų, turizmo sektoriai – atostogų metu žmonės sau leidžia daugiau.
„Ekonomikos paveikslas nėra blogas, bet mes vis dar remiamės ankstesniu įdirbiu. Rudenį, kai pradėsime galvoti apie šildymo sezoną, tai bus mintys apie papildomas išlaidas namų ūkiams po atostogų bumo. Pradėsime galvoti apie tolesnį laikotarpį ir bijau, kad infliacijos vėzdas pasidarys dar sunkesnis“, – atvirauja prof. R. Krušinskas.
Dr. Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė atkreipia dėmesį: nepaisant kainų kritimo degalinėse, naftos pabrangimas turi labai didelį ilgalaikį efektą, kuris, būna, užtrunka ir iki pusės metų ar net ilgiau. „Naftos pabrangimas lemia dujų kainų augimą, dujų kainų augimas lemia trąšų kainų augimą, o trąšų kainų augimas lemia maisto kainų padidėjimą. Kol kas dar to nematome, tikėtina, kad tai pamatysime rudenį. Infliacijos skaičiai gali keistis“, – teigia ekonomistė.
(be temos)
(be temos)