Istorijos, architektūros ir sociologijos tyrinėtojų teigimu, Kauno gyventojus išskiria tam tikros unikalios savybės. Nors šių dienų globaliame mieste apibendrinimai neabsoliutūs, vietos tapatybė išlieka labai gyva.
Kas iš tiesų formuoja unikalią mūsų miesto tapatybę, kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologu, VDU Lietuvių išeivijos instituto ir VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro bendradarbiu dr. Dainiumi Geniu.
– Jeigu kaunietišką charakterį reikėtų apibūdinti trimis žodžiais, kokie jie būtų? Ar tie trys žodžiai labiau patinka pačiam kauniečiui, ar labiau erzina vilnietį?
– Suprantu pagundą tipologizuoti trumpai ir aiškiai, o dar geriau – šmaikščiai. Deja, neturiu konkretaus atsakymo, nes pats specialiai to netyrinėju. Pirma nuoširdi mintis – atsakymą reikėtų diferencijuoti. Kultūros sociologas veikiausiai galėtų tiksliau nusakyti kaunietiško charakterio kultūrines ir socialines ypatybes.
Bandydamas atsakyti labiau kaip politikos sociologas (kartu ir kaunietis), veikiausiai sakyčiau, kad vienas svarbiausių skiriamųjų bruožų yra sudėtingos ir skaudžios istorinės patirties savotiškas įsirašymas į kauniečio habitus. Kaip Kaunas buvo mėtytas ir vėtytas istorijos, išgyvenęs visą pakilimų ir nuosmukių paletę, taip ir kaunietis nešiojasi šios patirties randų. Galbūt ne visada sugeba juos reflektuoti ir aiškiai išsakyti, tačiau galbūt būtent tai ir sudaro kauniečio branduolį – nevienareikšmis daugiasluoksniškumas.
Iš pirmo žvilgsnio kaunietis gali atrodyti apipintas įvairiausiais stereotipais ir lengvai atpažįstamais įvaizdžiais, tačiau po jais slypi giluminės patirtys, kurios tam tikromis aplinkybėmis prasiveržia nepaisant nepalankių aplinkybių (angl. against the odds). Pavyzdžiui, gebėjimas sukurti lietuvišką universitetą, surengti protestą prieš autoritarinę valdžią, suformuoti talentus ugdančią komandą ar imtis kitų ambicingų – verslo, meno, mokslo ir t. t. – iniciatyvų.
Neatsitiktinai vienu ryškiausių šiuolaikinio kaunietiškumo simbolių laikau Valdą Adamkų. Šiandienių stereotipų apie kaunietį kontekste prezidentas veikiau griauna nusistovėjusius įvaizdžius, nei juos patvirtina. Jis įkūnija tą patį kaunietiško charakterio daugiasluoksniškumą – tvirtą vertybinį stuburą, pilietinę poziciją, vakarietišką atvirumą ir kartu gilų ryšį su savo miestu.
Žinoma, kritikai galėtų priminti, kad didžiąją gyvenimo dalį V. Adamkus praleido ne Kaune. Tačiau, skaitant jo atsiminimus ir biografiją, akivaizdu, kokį intensyvų pėdsaką paliko ankstyvosios kaunietiškos patirtys. Nuo jaunystės rezistencinės veiklos iki visą gyvenimą išsaugotų draugysčių – būtent Kaune susiformavo tas vertybinis pamatas, kuris vėliau atsiskleidė tiek jo veikloje Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek vadovaujant Lietuvos valstybei. Šia prasme V. Adamkus nėra tiesiog kaunietis, kuriam pasisekė pasaulyje. Jis veikiau yra priminimas, kad tikrasis kaunietiškumas neapsiriboja miesto geografija – jis tampa tam tikru santykio su pasauliu būdu.
– Kaunui ilgai buvo klijuojama konkretaus treninginio berniuko iš Žaliakalnio ar Šančių miesto etiketė. Kiek šio įvaizdžio dar likę šiandien? Gal tai buvo būdinga visai Lietuvai, tik Kaune ji buvo labiau matoma dėl miesto dydžio ir struktūros?
– Treningai galėtų būti įdomi antropologinė kategorija, leidžianti kalbėti ne tik apie dešimtojo dešimtmečio estetiką, bet ir apie to meto vertybes, socialinius santykius ir šiandien vis dar gyvuojančius stereotipus. Svarbu prisiminti, kad sportiniai kostiumai nebuvo išskirtinai Kauno ar Lietuvos fenomenas. Vakaruose jie taip pat turėjo savų kultūrinių reikšmių: pvz., Didžiojoje Britanijoje buvo siejami su futbolo sirgalių ir chuliganų subkultūromis, hiphopo kultūroje simbolizavo tam tikrą protestą prieš dominuojančias skonio normas ar elitinę madą. Šiandien sportiniai kostiumai irgi dažnai išlieka savotiška išskirtinumo pretenzija – ypač kai sąmoningai derinami skirtingų stilių elementai, pvz., kostiumas ir sportbačiai, arba pasirenkami prestižinių mados ženklų sportiniai drabužiai.
Kita vertus, kai sportiniam kostiumui nesuteikiama platesnė simbolinė reikšmė, jis gali būti suvokiamas ir kaip tam tikro kultūrinio skonio išraiška, dėl ko neretai yra asocijuojama su antiintelektualumu. Čia pirmiausia į galvą ateina gerai pažįstamas Rytų kaimynų įvaizdis – specifinis aprangos stilius, lydimas demonstratyviai agresyvaus ar brutalaus elgesio manierų. Buitiškai kalbant, tarnauja kaip skiriamieji tipiški rusų turisto bruožai.
Šia prasme sportiniai kostiumai tiek Kaune, tiek ir visoje Lietuvoje išgyveno savotišką evoliuciją. Nors visuomenės vaizduotėje labiausiai prigijo vaikino įvaizdis, dažnai siejamas su agresyvumu ar vadinamuoju rusišku tipu, iš tiesų ši kategorija visuomet buvo nevienareikšmė. Sportinis kostiumas nebūtinai reiškė agresiją, sportiškumą ar antiintelektualumą. Vienais atvejais tai buvo paprastumo ir patogumo išraiška, kitais – savotiškas protestas prieš paveldėtas, uniformuojančias socialines normas.
Nereikėtų apsigauti: sportiniai kostiumai kaip įvaizdžio dalis niekur nedingo. Tačiau šiandien jie gali simbolizuoti labai skirtingus dalykus – nuo gyvenimo būdo ir skonio pasirinkimo iki ironijos, mados ar sąmoningo žaidimo kultūriniais stereotipais.
– Žvelgiant per tyrimų ir skaičių prizmę – ar kaunietiškas charakteris išvis egzistuoja, ar tai tiesiog rinkodaros gražiai supakuotas miesto mitas?
– Ko gero, yra ir viena, ir kita. Viena vertus, kaunietiškas charakteris nėra visiškai išgalvotas konstruktas – miestai iš tiesų kaupia savitas istorines patirtis, tradicijas, simbolius ir gyvenimo būdus. Kita vertus, šiandien vis labiau esame persmelkti dominuojančių modernybės procesų, kuriuos dar labiau sustiprina naujosios komunikacijos technologijos, socialiniai tinklai ir vis giliau į kasdienybę besismelkiantis DI.
Garsus sociologas Georgas Ritzeris, dar prieš daugiau nei tris dešimtmečius kalbėdamas apie visuomenės makdonaldizaciją, įspėjo apie standartizacijos, homogenizacijos ir kultūrinių skirtumų nykimo tendencijas. Nors technologijos suteikė daugiau galimybių saviraiškai ir nuomonių įvairovei, platesne prasme Vakarų visuomenės – kai kuriais atvejais ir likęs pasaulis – tampa vis panašesnės viena į kitą. Todėl susidaro paradoksali situacija: viena vertus, vietiniai savitumai silpnėja, kita vertus, kaip tik todėl stiprėja poreikis ieškoti ir pabrėžti tai, kas išskiria, leidžia išlaikyti savitumo jausmą.
Ar egzistuoja kaunietiškas charakteris? Veikiausiai taip, tačiau jis nelengvai išmatuojamas ar apibrėžiamas. Tai veikiau tam tikras istorinių patirčių, socialinių praktikų, kultūrinių simbolių ir kolektyvinės vaizduotės derinys. Kitaip tariant, net jei dalis kaunietiškumo yra mitas, tai nereiškia, kad jis neturi realių padarinių. Sociologijoje seniai žinoma mintis, kad žmonės elgiasi remdamiesi tuo, ką laiko tikra, o tai savo ruožtu formuoja ir pačią tikrovę.
Kadaise, darbuodamiesi Kauno plėtros forume, svarstėme, kaip tokį savitumą būtų galima užčiuopti empiriškai. Buvo kilusi idėja kurti holistinį miesto plėtros indeksą, kuris matuotų ne tik infrastruktūrą ar ekonominius rodiklius, bet ir socialinius, kultūrinius ir simbolinius miesto išteklius. Pvz., kiek Kaune sukuriama unikalių parodų, spektaklių, koncertų, mokslinių renginių, knygų ar verslo iniciatyvų, kiek žmonių tai pasiekia už miesto ribų, kokį grįžtamąjį ryšį generuoja ir kaip prisideda prie miesto tapatybės kūrimo. Deja, dėl pasikeitusių aplinkybių šiam projektui nebuvo lemta išsipildyti, tačiau pats sumanymas gerai iliustruoja problemą: tai, kas svarbiausia miestui, dažnai praslysta pro tradicinius statistinius rodiklius.
– Kas, sociologiniu požiūriu, lėmė tokį staigų ir sėkmingą Kauno identiteto šuolį per pastaruosius dešimtmečius?
– Sudėtingas klausimas. Nesu tikras, ar čia labiausiai tinka šuolio kategorija. Man atrodo, kad tikslesnė būtų identiteto išskleidimo ar atsiskleidimo samprata. Kaunas visada turėjo savitą potencialą ir išskirtinumą, tačiau ilgą laiką jis buvo spaudžiamas įvairių aplinkybių: jaunos valstybės ribotų galimybių, stereotipizuotų miesto įvaizdžių, o vėliau – augančios sostinės centralizacijos tiek politine, tiek ekonomine prasme. Kitaip tariant, miestui reikėjo laiko užaugti, sustiprėti ir parodyti tai, ką jis savyje nešiojosi.
Taip pat reikėjo laiko susigyventi su laikinosios sostinės tapatybe. Šis statusas ilgą laiką buvo ir pasididžiavimo šaltinis, ir tam tikra našta. Viena vertus, jis priminė išskirtinį miesto vaidmenį Lietuvos istorijoje, kita vertus, nuolat kūrė palyginimą su Vilniumi ir skatino gyventi praeities šešėlyje.
Aš taip pat nesu tikras, ar Kaunas nepriklausomybės laikotarpiu buvo iš tiesų uždaras. Viena vertus, miesto vartai buvo plačiai atverti ir pro juos iškeliavo ir po pasaulį pasklido didelė miestiečių dalis. Kita vertus, uždarumas ir lokalus patriotizmas veikiau buvo savotiška psichologinė ir kultūrinė gynybinė reakcija į tuo metu vykusius procesus: prastėjančią infrastruktūros būklę, mažėjantį gyventojų skaičių ir sparčiai augančią Vilniaus ekonominę ir politinę galią. Tokiomis aplinkybėmis lokalus patriotizmas veikiau atliko apsauginę funkciją – padėjo išlaikyti pasitikėjimą savimi ir miesto verte.
Lygiai taip pat verslumo ar kūrybiškumo nelaikyčiau išskirtinai nauju reiškiniu. Mano galva, tai ne tiek naujų savybių atsiradimas, kiek anksčiau egzistavusio potencialo atsiskleidimas. Tarpukario Kaunas buvo verslus, kūrybiškas ir ambicingas miestas. Šios savybės niekur nedingo – jos tiesiog skirtingais laikotarpiais reiškėsi skirtingomis formomis. Todėl šiandien matome ne tiek naujo Kauno gimimą, kiek ilgainiui subrendusio miesto gebėjimą naujomis sąlygomis išreikšti savo istorinį charakterį.
– Ar galima teigti, kad ketvirtos ar penktos kartos kauniečių vertybės galiausiai nugalėjo ir perauklėjo tą trumpalaikį dešimtojo dešimtmečio subkultūrų įvaizdį?
– Labai įdomus klausimas. Tam tikrai reikėtų gilesnių tyrimų ir skirtingų disciplinų atstovų diskusijos. Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Kaip mėgsta sakyti politikai – negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Veikiau norėtųsi, kad taip būtų.
Mano nuojauta tokia, kad kaunietiškumas, bent jau pilietinio dalyvavimo ir visuomeninio gyvenimo kontekste, yra glaudžiai susijęs su tam tikra nonkonformizmo tradicija. Jos autentiškumas kyla iš pogrindžio, rezistencijos ar opozicijos patirčių. Kai šis ryšys išblėsta, kaunietiškumo demonstravimas praranda natūralumą ir ima atrodyti dirbtinis, manieringas ar net estetiškai neįtikinamas.
Prieš keletą metų esu išsakęs mintį, kad kaunietis turėtų būti socialus, įsišaknijęs savotiškame kaunietiškame metafiziškume, kuris, paradoksalu, viena vertus, atrodo labai artimas ir atpažįstamas, o kita vertus, vos tik bandai jį tiksliau apibrėžti, jis tolsta lyg horizontas. Man atrodo, kad ši mintis bent iš dalies užčiuopia tikrovės sudėtingumą.
Neatsitiktinai vienu ryškiausių šiuolaikinio kaunietiškumo simbolių laikau Valdą Adamkų.
Kaunas iki šiol kupinas paradoksų. Vien pažvelgus į miesto merų kaitą ir jų simbolinę reikšmę galima pamatyti, kokia įvairi yra miesto socialinė vaizduotė ir politinė psichologija. Gana iškalbinga, kad nė viena didžioji politinė jėga iki šiol nesugebėjo iki galo perprasti kauniečių rinkėjų kodo ir pasiūlyti alternatyvos (Kaune brandinamiems politiniams veikėjams), kuri miestiečiams atrodytų gana įtikinama. Tai leidžia manyti, kad po paviršiumi egzistuoja tam tikros gilesnės nuostatos ir lūkesčiai, kurių neįmanoma paaiškinti vien ekonominiais interesais ar politinėmis madomis.
Galbūt todėl man artimesnė ne perauklėjimo, o tęstinumo idėja. Dešmtojo dešimtmečio subkultūros buvo tik viena miesto istorijos atkarpa, gana triukšminga ir gerai matoma, tačiau nebūtinai apibrėžianti Kauno tapatybės branduolį. Tuo tarpu gilesnės miesto tradicijos, susijusios su savarankiškumu, pilietiškumu, kultūriniu ambicingumu ir tam tikru nepasitikėjimu primestomis autoriteto formomis, veikiausiai pasirodė esančios ilgaamžiškesnės.
– Kaip Kauno charakterį keičia pastarųjų metų demografiniai pokyčiai – į Kauną gyventi ir dirbti atsikelia vis daugiau žmonių iš kitų miestų ir užsienio. Ar jie prisitaiko prie kaunietiško charakterio, ar jį skiedžia?
– Galbūt ne skiedžia, o veikiau distiliuoja? Kad ir kaip būtų, manau, kad šie procesai yra didžiulis postūmis tiek miestui, tiek jo gyventojams. Abiejų veidas keičiasi tiesiog mūsų akyse.
Pamenu, prieš beveik du dešimtmečius Leonidas Donskis, tuomet neseniai po ilgų akademinių klajonių po pasaulį persikėlęs gyventi į Kauną, būtent čia kūrė savo namus. Tuo metu jis ne kartą yra sakęs, kad Kaunas tampa jaukiu europietišku miestu. Šiandien vis labiau atrodo, kad ši įžvalga virsta tikrove.
Atsigaunanti ir, svarbiausia, įvairėjanti miesto gyventojų sudėtis suteikia galimybę atsiskleisti toms savybėms, kurios ne visada buvo matomos ar pakankamai įvertintos: svetingumui, paslaugumui, tolerancijai, gebėjimui džiaugtis gyvenimu, kartu išlaikant pagarbą kitoniškumui ir pernelyg nesusižavint galios centralizacija. Nauji gyventojai į miestą atneša kitokių patirčių, idėjų ir lūkesčių, o tai skatina miestą permąstyti save ir kartu iš naujo atrasti tai, kas jame savita.
Galbūt piešiu šiek tiek idiliškesnį vaizdą, nei yra iš tikrųjų. Tačiau man atrodo, kad šiandien Kaunas turi retą galimybę atsiskleisti visapusiškiau: ne tik per savo sudėtingą ir kartais skaudžią istoriją, bet ir per vidinį potencialą, kuris ilgą laiką nebuvo iki galo išnaudotas. Todėl norisi tikėti, kad naujai atvykstantys žmonės ne susilpnins kaunietišką tapatybę, o priešingai – padės atverti naujas jos spalvas, prasmes ir galimybes. Miesto tapatybė juk nėra muziejaus eksponatas. Ji gyva tol, kol geba keistis, išlaikydama tai, kas svarbiausia.
(be temos)