Skubus „apsivalymas“
Po Trečiojo reicho fiurerio vizito Klaipėdoje 1939-ųjų kovą, kai jau buvo akivaizdu, kur link viskas krypsta, dalis čia gyvenusių klaipėdiečių laukė skubaus „susiliejimo“ su didžiąja tėvyne.
Kiti, gerai suvokdami, kad tokioje šalyje jiems vietos nebus, iš Klaipėdos pasitraukė iš anksto, tarp jų – žydų tautybės žmonės, aktyvūs prolietuviški veikėjai, taip pat tie, kuriems iš esmės buvo nepriimtina nacių politika.
Tačiau dalis tų, kurie, patys to nežinodami, „nederėjo“ prie hitlerininkų deklaruoto arijų pasaulio, liko, nes ir neturėjo jokio pasirinkimo.
Tai – psichiatrijos ligoninės pacientai.
Jų likimas buvo skubiai nulemtas, laikantis tautos higienos politikos.
Klaipėdos Bachmano dvare įkurta psichiatrijos ligoninė tuomet veikė jau 10 metų.
1937 m. ligoninė turėjo 150 lovų, čia nuolat gydydavosi iki 130 pacientų.
Ligoninėje buvo vyrų ir moterų skyriai, kurie dar buvo padalyti į ramiųjų, chroniškų ir neramiųjų.
Įstaigoje dirbo du gydytojai ir 17 slaugytojų.
Ligoninę išlaikė Direktorija ir savivaldybė.
Po „Susitarimo dėl Memelio krašto perdavimo Trečiajam Reichui“ pasirašymo 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašte buvo griebtasi rasinės higienos politikos.
Viešai prieinamuose šaltiniuose rašoma, kad jau tų pačių metų balandį visi Bachmano psichiatrijos ligoninės pacientai perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę (dabartinis Gvardeiskas).
Buvo žinoma, kad nuo 1940 m. šioje ligoninėje buvo vykdoma eutanazijos programa, kuria siekta išžudyti visus Rytų Prūsijos psichikos ligonius.
Apie jų likimą šeimos narių niekas nesiteikdavo informuoti.
Kapitono žmonos likimas
Klaipėdietė I. Lekschas, gimusi Jakumeit (1895–1940), buvo viena tų, kurią kartu su kitais Bachmano ligoninės pacientais naciai išgabeno jos artimiesiems nežinoma kryptimi.
Viešai prieinamuose šaltiniuose rašoma, kad moteris, sulaukusi 30-ies, nuo 1925-ųjų, dėl religinių manijų buvo gydoma kelis sykius.
„Ji kartkartėmis būdavo gydoma Bachmano dvare įkurtoje psichiatrijos ligoninėje, apgydoma ir grąžinama į globėjų šeimą, kol galiausiai jos būklė labai pablogėjo. Ligos metu ji išsiskyrė su savo vyru, kuris išsikėlė iš tuometės Klaipėdos į Karaliaučiaus sritį, kartu pasiimdamas vaikus“, – pasakojo Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška.
I. Lekschas vyras Friedrychas Lekschas buvo laivavedys, vėliau tapo laivo kapitonu, plaukiojo keleiviniu motorlaiviu „Krancas“.
Laivas Kuršių mariomis plukdė keleivius maršrutu Klaipėda–Juodkrantė–Rasytė (dab. Rybačij).
Laivo kapitono žmonos Ilszės istorija aprašyta knygoje „Mirties medicina“, kurią išleido Žydų muziejus Berlyne.
„Naciai tuo metu vykdė tokią programą „Gyvybė neverta gyventi“, labai žiaurus pavadinimas. Jie išgabeno tuos ligonius iš psichiatrijos klinikos į Karaliaučiaus sritį ir nužudė. Tarp jų – ir Ilszę, paskui jos šeima gavo suklastotus dokumentus, kad ji esą susirgo ir numirė natūralia mirtimi. Tačiau po karo viskas paaiškėjo“, – pasakojo V. Juška.
Rasinės higienos politika
Žmonių su protine negalia ar psichikos ligomis žudymas nebuvo nacionalsocialistų idėja, šio mąstymo pagrindiniai principai buvo XIX a. atsiradusios eugenikos arba „rasinės higienos“ doktrinos.
Šios doktrinos šalininkai tikėjo, kad tautos „genetinė sveikata“ yra pavojuje dėl sparčiai didėjančio „genetiškai menkesnių“ žmonių skaičiaus.
1933 m. atėję į valdžią, nacionalsocialistai eugeniką pavertė pagrindine savo sveikatos politikos mokslo sritimi.
Jos pagrindas buvo Įstatymas dėl genetiškai sergančių palikuonių prevencijos, leidžiantis priverstinę sterilizaciją.
Naciai tuo metu vykdė tokią programą „Gyvybė neverta gyventi“, labai žiaurus pavadinimas.
Propaganda visų pirma pabrėžė finansinę naštą, kurią sukelia „žmonės su paveldimomis ligomis“.
Tai kėlė abejonių dėl psichikos ligomis, protine ar fizine negalia sergančių žmonių teisės į gyvybę.
Žydai ir romai, taip pat tie, kurie buvo paskelbti „asocialiais“ bei fiziškai ar protiškai neįgaliais žmonėmis stumti į visuomenės paraštes ir naikinami.
Nuo 1934 m. vykdytos priverstinės sterilizacijos. 1935 m. priimti Niurnbergo rasės įstatymai (du antisemitiniai ir rasistiniai teisės aktai) ir 1939 m. prasidėjusi „eutanazijos“ kampanija žymi svarbius nacionalsocializmo „rasinės higienos ir politikos“ etapus kelyje nuo „rasiniu požiūriu nepageidaujamų“ ir ekonomiškai „menkesnių“ žmonių grupių atskirties iki jų sunaikinimo.
Į visą šį siaubo smagratį pateko ir klaipėdietė I. Lekschas.
Auką siekia įamžinti
Apie Ilszę niekas daugiau nė nebūtų išgirdęs, jei ne jos palikuonis, Vokietijoje gyvenantis Melchioras Lekschas, kuris kreipėsi į Klaipėdos savivaldybę prašydamas įamžinti giminaitės I. Lekschas, gyvenusios tuometiniame Memelyje, atminimą.
Klaipėdos savivaldybės prašoma ant grindinio šalia Karklų g. 10A namo, kuriame kažkada gyveno I. Lekschas, įmontuotuoti 10×10 cm dydžio blokelį su žalvarine plokštele.
Joje lietuvių ir vokiečių kalbomis būtų nurodomas žmogaus vardas, gimimo metai ir likimas.
Šių ženklų tikslas – išsaugoti Holokausto ir kitų nacių režimo aukų atminimą.
Tai yra dalis menininko Gunterio Demnigo inicijuoto projekto, kuriuo siekiama įamžinti nacių režimo aukas.
Projektas apima vadinamųjų atsiklaupimo akmenų (vok. Stolpersteine) įrengimą prie paskutinės žinomos aukos gyvenamosios vietos.
Pagal adresų knygą 1931 m. I. Lekschas gyveno Karklų gatvėje 10A.
„Ši vadinamųjų atsiklaupimo akmenų iniciatyva plinta. Gaminamos nedidelės žalvarinės plokštelės ir įtvirtinamos ten, kur tos nacių aukos anksčiau gyveno. Tų aukų skaičius labai didelis, kalbame ne tik apie holokausto aukas, bet ir psichiatrijos ligoninių pacientus, homoseksualius asmenis ir taip toliau, visus tuos, kurie, taip sakant, neatitiko arijų kriterijų“, – teigė V. Juška.
Šis projektas jau įgyvendinamas daugelyje Europos šalių, todėl Klaipėda įsilies į europinį kontekstą.
Šiai iniciatyvai pritarė Klaipėdos savivaldybės žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė.
Projektas „Straipsnių ciklas „Slapta žyma“ portale https://www.kl.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000.
(be temos)
(be temos)
(be temos)