Su tvirčiausiu „stogu“
Trečiojoje šios kadencijos Vyriausybėje iš koalicijos išmestos „Nemuno aušros“ ministrus keičia į ją sugrįžusios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovai. Tačiau postų neteko ir net šeši socialdemokratų deleguotieji iš dešimties, o vietoj jų – kai kurios tokios pavardės, kad tenka gūglinti aiškinantis, kas jie tokie. Nuo šios kadencijos pradžios postus išsaugojo vos du ministrai: švietimo, mokslo ir sporto – Raminta Popovienė ir užsienio reikalų – Kęstutis Budrys.
„Lieka turintys tvirčiausią „stogą“. Dėl K. Budrio viskas suprantama: kiek prezidentūra turi galios formuojant Vyriausybę, tiek ir K. Budrys lieka.
Dėl R. Popovienės reikia nepamiršti, kad ji atėjusi iš Kauno rajono, kurio meras Valerijus Makūnas – įtakinga figūra Socialdemokratų partijoje (LSDP). V. Makūno ir M. Sinkevičiaus savivaldybės – gretimos ir su Sinkevičiumi vyresniuoju visokių ryšių yra. Tai atlieka svarbų vaidmenį. Naujojoje Vyriausybėje Kauno rajonas dvigubina savo atstovavimą“, – atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas politologas dr. Ignas Kalpokas.
Be to, pasak jo, švietimas – ta sritis, kurioje socialdemokratams būtų labai sunku keisti ministrę, nes reikėtų prisipažinti klydus ir dėl pridėtų dešimties balų per egzaminus, ir dėl kitų su švietimu susijusių reikalų.
Kadrai iš rajono
Dar vienas su Kauno rajonu susijęs socialdemokratas Vyriausybėje bus kultūros ministras 31-ų Lukas Alsys. Jis – ligšiolinis šios ministerijos kancleris. Į šias pareigas atėjo iš Kauno rajono vicemero posto, kurį perėmė R. Popovienei tapus Seimo nare ir ministre. Jis taip pat yra dirbęs Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju, vadovavęs Kauno kolegijos Menų akademijai, dirbo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandoje. Jo išsilavinimas irgi dera prie posto: jis – teatro ir kino bakalauras, teatrologijos ir scenos menų vadybos magistras.
I. Kalpokas vertina: „Tai bent jau žmogus, ateinantis iš kultūros sektoriaus, tai šioks toks pokytis šią kadenciją. Neblogai užsirekomendavęs rengiant projektą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Gana neblogą įvaizdį turi ir tarp dalies kultūros protesto organizatorių, o tai socialdemokratams irgi svarbu, nes kultūros sektorius per I. Ruginienės kadenciją turbūt daugeliui ir jų netikėtai buvo esminis nepasitenkinimo variklis. Tad pasinaudota proga apraminti aistras šiame fronte, kad būtų galima susitelkti ten, kur yra paties M. Sinkevičiaus prioritetai.“
L. Alsys – ketvirtas Kultūros ministerijos vadovas šią kadenciją. Pirmasis, Šarūnas Birutis, turėjo patirties šioje srityje, bet ir naujasis ministras joje jau spėjo apšilti kojas, o tai yra pranašumas, palyginti su Vaida Aleknavičiene. Lyginti su masinius protestus sukėlusiu vienos savaitės ministru Ignotu Adomavičiumi net nėra prasmės.
Skirtumai: iš Vyriausybės debiutantų palankiausiai vertinami būsimas kultūros strategas L. Alsys, aplinkos – I. Andriulaitytė, finansams vadovauti pasirinktas T. Valys turi daugiau patirties versle, bet ne finansų srityje, o vidaus reikalų ministras M. Katelynas sulaukė ir protestų.
Dešinioji ranka
Finansų ministras tradiciškai laikomas premjero dešiniąja ranka, tad visi trys šios kadencijos socialdemokratų Vyriausybės vedliai norėjo turėti savą dešiniąją.
M. Sinkevičius pasirinko 43-ejų Taurimą Valį – ligšiolinį užsienio reikalų viceministrą, atsakingą už ekonominę diplomatiją. I. Kalpoko vertinimu, rokiruotė gana keista, nes Kristupui Vaitiekūnui aiškių priekaištų nebuvo, jis nenusileido daugiau patirties tokioje srityje turėjusiam savo pirmtakui Rimantui Šadžiui. „Naujo ministro patirtis, kalbant ne apie verslą, o apie finansus, menka, finansinio išsilavinimo irgi nėra“, – prognozuoja I. Kalpokas.
Pagal išsilavinimą jis – verslo vadybos ir administravimo bei teisės ir valdymo magistras, tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauras. T. Valys buvo premjero G. Palucko patarėjas ekonominės diplomatijos ir valstybinių įmonių efektyvinimo klausimais. Jis – Šeimos kredito unijos bendrakūrėjis, buvęs Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas.
T. Valys – 2020–2023 m. Vilniaus miesto tarybos narys, ten patekęs su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), su ja kandidatavo ir į Seimą. 2023 m. vietos rinkimuose dalyvavo su „Vardan Lietuvos“, tačiau partijos sėkmė nelydėjo. Prieš porą metų paskelbė iš jos išstojantis ir daugiau rinkimuose nekandidatuosiąs. Tačiau nuo politikos neatsitraukė, tik šįsyk joje – su socialdemokratais.
Beje, naujojo finansų ministro pomėgiai – plataus diapazono: be tradicinių sporto, kelionių, knygų, – pirtis, giminės heraldika, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vikingų istorija. Jis groja saksofonu, dainavo televizijos projekte „Lietuvos balsas“, svajoja sukurti ir atlikti pasaulinį šlagerį ir išleisti daugiau kaip dvi knygas.
Su žmona jis valdo apie 900 tūkst. eurų vertės turtą.
Kai kurie šios kadencijos trečiosios Vyriausybės ministrai atrodo tinkamesni šiam darbui už pirmtakus.
Sulaukė protestų
Dar vienas Vyriausybės debiutantas naujasis vidaus reikalų ministras parlamentaras 31-ų Martynas Katelynas – kontroversiškiausias. Prie prezidentūros net surengtas protestas prieš jo skyrimą.
I. Kalpokas vertina: „Jis ateina su labai didele doze skepticizmo, labai nemaloniu santykiu su pareigūnais – Baltarusijos režimui 2021-aisiais vykdant organizuotą neteisėtų migrantų antplūdį prie mūsų valstybės sienos mūsų pareigūnus jis palygino su Baltarusijos OMON. Jis perbėgęs iš politinės jėgos – Nacionalinio susivienijimo, kuri yra absoliučiai priešingo socialdemokratams politinio spektro gale, tačiau per beveik dvejus metus LSDP tapo ir jos vicepirmininku, ir ministru. Svaiginanti ir, atrodytų, nepamatuota karjera.“
Beje, 2019-aisiais į Varėnos rajono savivaldybę jis išrinktas su Lietuvos centro partija, o 2023-iaisiais – jau su socialdemokratais. 2019–2020 m.
jis Seime talkino Mišrioje Seimo narių grupėje dirbusiam Rimantui Jonui Dagiui, be kita ko, patekusiam į Seimą su konservatorių sąrašu.
I. Kalpokas primena, kad M. Katelynas neturi patirties nei teisėsaugos struktūrų srityje, nei šios srities išsilavinimo (jis – chemijos magistras), nieko, kas jam leistų gerai dirbti labai plačioje Vidaus reikalų ministerijos kuruojamoje srityje.
Tačiau prezidentui, jo patarėjo žodžiais, patiko M. Katelyno įsigilinimas į ministerijos kuruojamus klausimus, net ir jo kilimo vietovė Varėna, mat tai leidžia turėti įžvalgų ir dėl mūsų sienos saugumo, ir dėl mūsų kovos su hibridinėmis atakomis.
Beje, M. Katelynas ir ūkininkavo. 2024 m. vos jam laimėjus Seimo mandatą visuomenininkas Andrius Tapinas dalijosi skelbimu, kad jis vis dar prekiauja bulvėmis ir ieško darbuotojų savo ūkiui, o tai sukėlė klausimų, nes Seimo narys negali užsiimti verslu.
Lygindamas M. Katelyną su pirmtaku Vladislavu Kondratovičiumi, I. Kalpokas pripažįsta, kad šiam irgi ne viskas sėkmingai ėjosi – buvo pareigūnų protestų, baigė kadenciją Registrų centro duomenų nutekėjimo skandalu. „Tačiau iš esmės su pareigomis jis tvarkėsi, į jas atėjo su patirtimi viešajame sektoriuje, nebuvo iš tų, kuriems reikėjo mokytis patirtiniu būdu. Jį galima vertinti įvairiai, bet jis tikrai nė iš tolo nenusipelnė tokio skepticizmo, kokio kol kas nusipelno ateinantis naujas ministras“, – pabrėžia politologas.
Ilgametė pavaldinė
Ketvirtoji Vyriausybės naujokė aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė – ligšiolinė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) atstovė Briuselyje, kuravusi ES klausimus ir tarptautinį bendradarbiavimą.
„Aplinkos ministrė mažai žinoma, bet reikia prisiminti, kad iš esmės visą savo profesinę karjerą ji praleido LSA, t. y. iš esmės buvo M. Sinkevičiaus, buvusio LSA ilgamečio prezidento, pavaldinė. Man atrodo, čia yra jos pagrindinis pranašumas, kodėl būtent ji buvo pasirinkta eiti šias pareigas“, – mano I. Kalpokas.
Tačiau, pasak jo, yra pranašumų, nes LSA ji dirbo aplinkosaugos srityje, o darbas ES klausimais tikrai pravers po pusmečio, kai prasidės Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai.
„Prisiminus I. Andriulaitytės pirmtakus, ypač Povilo Poderskio įsipainiojimą į lobistines veiklas, Kastyčio Žuromsko lendančius galus, susijusius su jo paties galbūt ne visai skaidria veikla, ir apskritai „Nemuno aušros“ sąsajas, ypač su statybos sektoriumi, naują ministrę galima vertinti pozityviau už juos. Tačiau šiuo atveju kartelė tokia žema, kad net ir sliekas galėtų po ja peršliaužti“, – mano I. Kalpokas.
Žinoma, pasak jo, klausimas, kiek ministrė turės savarankiškumo: beveik visą darbinę karjerą ji buvo M. Sinkevičiaus pavaldinė, tad ar sugebės atstovauti savo sričiai net ir tuo atveju, jei tai kirsis su iš partijos centro ateinančiais interesais?
Dar du liko
Dar viena rokiruotė socialdemokratų kuruojamose ministerijose: į socialinės apsaugos ir darbo strateges grįžta premjerės postą praradusi I. Ruginienė. Kas žino, kaip jai seksis tramdyti savo ambicijas ir nebevadovauti Vyriausybės posėdžiams, bent jau primygtinai nereikalauti visiems šypsotis.
„Vis dėlto I. Ruginienę kaip premjerę galima vertinti vienaip ar kitaip, jos darbas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje irgi buvo kontroversiškas, visų pirma dėl pensijų antrosios pakopos reformos, tačiau bent jau tai yra ta sritis, kur ji turi patirties ir kompetencijų“, – konstatuoja I. Kalpokas. Ji stipresnė už ligšiolinę ministrę Jūratę Zailskienę.
Portfelius išsaugojo socialdemokratų deleguoti krašto apsaugos ir susisiekimo ministrai. „Legenda tapęs Rasos Budbergytės pasakymas, kad trijų naktų darbas išmokti gynybos politiką ir Krašto apsaugos ministerijos specifiką. Tad turbūt nuspręsta: kadangi Robertas Kaunas jau investavo tas tris naktis ir pasiruošė, tai reikia jį ir išlaikyti. Be to, jis buvo deleguotas į pareigas M. Sinkevičiui jau esant laikinuoju partijos vadovu ir turbūt nebūtų jų gavęs be jo palaiminimo“, – primena I. Kalpokas.
G. Palucko Vyriausybėje krašto apsauga patikėta į šią sritį besigilinusiai parlamentarei Dovilei Šakalienei, I. Ruginienė ją prisiėmė, tačiau, nepraėjus nė mėnesiui po priesaikos, pareiškė ja nebepasitikinti.
Lyginti antrosios ir dabar trečiosios šios kadencijos Vyriausybės susisiekimo strategą Jurą Taminską su pirmuoju – Eugenijumi Sabučiu sunku, nes, pasak politologo, dabartinio nelabai nei matome, nei girdime. Kartais tai gerai, nes galima sakyti, kad jis dirba be kokių nors ypatingų išsišokimų, skandalų.
„Tačiau turint omenyje ministerijos specifiką, matyt, ministras tenkina tą matymą, kurį M. Sinkevičius ir galbūt jo buvę kolegos ir medžioklės partneriai iš kelių ir statybos sektoriaus turi, o tai lemia ministro likimą eiti pareigas“, – mano I. Kalpokas.
„Valstiečiai“ nesiblaško
„Valstiečiai“ paliko tuos pačius abu savo ministrus: teisingumo – Ritą Tamašunienę, ekonomikos ir inovacijų – Edviną Grikšą.
E. Grikšas buvo vienas iš tų, kurį skiriant kilo klausimų ir dėl jo šeimos reputacijos šleifo, ir dėl jo patirties. „Kažkokių ypatingų susimovimų nebuvo, tik Registrų centro istorijoje šios ministerijos atsakomybės taip pat turėjo būti.
Be to, neseniai paskelbtame Konkurencingumo indekse Lietuva turi istorinio masto smukimą. Nebūtinai tai vien šio ministro nuopelnas – tai visos Vyriausybės bendras reikalas, tačiau Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra ta, kuri reikiamu metu turi sakyti: sustokite, žiūrėkite, ką mes čia dabar darome ir kur einame. Tačiau ministras nieko ypatingo neišgelbėjo ir, ko gero, nieko ypatingo nesukūrė“, – vertina I. Kalpokas.
Jo nuomone, G. Palucko Vyriausybėje šiai ministerijai vadovavęs L. Savickas kažko stebuklingo irgi nepasiekė, bet joje buvo vienas iš įdomesnių, dinamiškesnių ministrų.
Pasak politologo, teisingumo ministrų Rimanto Mockaus ir R. Tamašunienės palyginimas būtų maždaug tarp to, ar vieną ranką nusipjauti, ar kitą: „Pirmu atveju turėjome pakrikimą ministerijos darbe ir kartais nebuvo aišku, ką ir kiek ministras veikia eidamas pareigas. Dabar turime ministrę, kuri leidžia sau ne visai įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimus, ideologiją ir pažiūras iškelia aukščiau teisės. Jei tokį pavyzdį rodo Teisingumo ministerija, kyla klausimas, kaip pas mus su teisės viršenybe apskritai.“
Demokratai – išbandytus
Naujieji-senieji koalicijos partneriai demokratai vietoj iš koalicijos išmestų „aušriečių“ į ministrus delegavo ankstesnėse Vyriausybėse, o L. Savicką jau ir šios kadencijos pirmojoje, dirbusius politikus.
L. Savickui šįsyk teko Energetikos ministerija. Kad neprarastų ministro portfelio,
G. Palucko Vyriausybėje demokratams atstovavęs Žygimantas Vaičiūnas net metė partiją jos nelikus koalicijoje, tačiau šiai vėl grįžus į valdžią tenka atsisveikinti su postu.
I. Kalpoko vertinimu, L. Savickas irgi pakankamai patyręs – buvęs ministras, Vyriausybės vicekancleris, frakcijos seniūnas Seime. „Kitas klausimas – jo santykis su energetika, nes būtent šiame sektoriuje politinės patirties neturi ypač daug. Tačiau, manau, jis turėtų išplaukti, nors nebus taip, kad nereikėtų mokytis, įsivažiuoti“, – mano I. Kalpokas.
Pasak jo, lyginant du šios kadencijos energetikos strategus, Ž. Vaičiūnas aukščiau, tačiau L. Savickas – vienas iš perspektyviausių Lietuvos politikų, tik su jo partijos perspektyvomis dabar labai komplikuota. Tad, I. Kalpoko manymu, ministro postas jam proga sustiprinti savo vardą ir artėjant Seimo rinkimams žiūrėti, ar galima išlikti Seime su šia partija, ar reikia ieškoti kokių nors kitų savo politinių perspektyvų.
Naujasis žemės ūkio ministras parlamentaras Kęstutis Mažeika – naujas-senas ministras, tik vadovavęs ne šiai, o Aplinkos ministerijai.
„Žemės ūkio ministerija nebuvo rami, ypač prisimenant Igno Hofmano ministravimą, kai vyko ūkininkų protestai. Prie I. Ruginienės šis sektorius ir ministras Andrius Palionis buvo beveik dingę iš vaizdo. Naujo ministro kandidatūra atrodo pozityviai, jam nereikės daug mokytis, galės ateiti su savo patirtimi ir matymu“, – vertina I. Kalpokas.
Demokratai išsiderėjo vienu portfeliu daugiau, nei turėjo „aušriečiai“, tad postą teko užleisti ir socialdemokratų deleguotai dviejų Vyriausybių sveikatos apsaugos ministrei Marijai Jakubauskienei. Pasak I. Kalpoko, ji turėjo daug ambicijų dėl sveikatos sektoriaus pertvarkos, tačiau pasiekta mažai, net ir kas pasiekta, įstrigo teisiniuose ginčuose. Tad, politologo nuomone, naujasis ministras Linas Kukuraitis turi potencialo pralenkti savo pirmtakę.
Tačiau daug ką nustebino, kad jis, vienas labiausiai patyrusių pretendentų į Vyriausybę, dirbęs ir ministru, ir Seime, labiausiai buvo užkliuvęs prezidentui.
„Reikia turėti omenyje, kad sveikatos apsauga – specifinis sektorius su labai stipriai įsigalėjusiais interesais. Dažnai jie atėję tiesiai iš sveikatos sektoriaus, kurios nors pagrindinių medicinos įstaigų. Viena vertus, gerai, nes jie susipažinę su situacija, yra savo srities profesionalai, tačiau tai reiškia ir susisaistymą su labai giliais ir kartais šiame sektoriuje klaniniais interesais. Kai ateina žmogus truputį iš šalies, turbūt yra nepasitenkinimo, kuris, nenustebčiau, pasiekė prezidentą ir kalbėjo jo lūpomis“, – mano I. Kalpokas.
Trys premjerai
Vis dėlto kelia nuostabą, kad beveik įpusėjus kadencijai portfelius prarado net devyni ministrai iš keturiolikos, nors dėl koalicinės sutarties pokyčių privalu buvo keisti tik tris.
I. Ruginienė keitė aštuonis, tačiau iš jų socialdemokratų deleguotų – keturis. Tiesa, netrukus krito ir D. Šakalienė.
„Turbūt pasinaudota proga paskirti žmones, kurie asmeniškai yra labiau M. Sinkevičiaus komanda. Jis svarbų vaidmenį vaidino ir formuojant I. Ruginienės Vyriausybę, tačiau ten dalyvavo ir kiti iš LSDP elito, kartais iki galo nebuvo net aišku, kas turi galutinį žodį. Dabar šiame procese nematyti dalyvaujančių kitų socialdemokratų ir partijoje niekas nė cypt – ką M. Sinkevičius pasakė, tą ir turime. Kitaip sakant, yra proga dar tvirčiau suimti viską į savo rankas, pasilikti tuos, kurie tinkami ir paklusnūs premjerui. Sakyčiau, tai galios sutelkimas vieno žmogaus rankose“, – mano I. Kalpokas.
Kurios iš trijų Vyriausybių ministrų sudėtis ir kuris iš premjerų buvo stipriausias prie starto linijos? „I. Ruginienės pozicija čia aiškiausia. Lyginant G. Palucką ir M. Sinkevičių, sakyčiau, vis dėlto M. Sinkevičius, nes G. Paluckas pradėjo kaip atsarginis variantas, dar nebūdamas partijos pirmininkas ir tikrai kontroversiškomis aplinkybėmis po Vilijos Blinkevičiūtės pabėgimo, vykstant protestams dėl koalicijos sudėties. M. Sinkevičius dabar yra vienvaldis partijos vadovas, jis nėra pakaitinis variantas, koalicija mažiau toksiška, tad jis yra stipriausioje pozicijoje iš trijų šios kadencijos premjerų“, – vertina I. Kalpokas.
Jų dalykines savybes, pasak politologo, vertinti sudėtingiau. M. Sinkevičius ir G. Paluckas politikoje ir LSDP yra seniai, tik jų vaidmenys skirtingi. M. Sinkevičius truputį turėjęs ministravimo patirties. Jis užaugęs partijoje ir matęs visą jos virtuvę tikriausiai nuo vystyklų. „Manau, jis yra stiprus kandidatas efektyvumo prasme. Ar bus geresnis variantas bendrojo gėrio prasme, gali parodyti tik praktika“, – sako I. Kalpokas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)