Darbo kaštai auga sparčiau nei produktyvumas, energijos kainos išlieka aukštos, o daliai tradicinių sektorių vis sunkiau konkuruoti vien darbo sąnaudomis. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiasis ekonomistas Titas Budreika atkreipė dėmesį, kad ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos konkurencingumui gali kilti iššūkių.
Kaip į tai reaguoti? Ar verslui šiandien svarbiausia modernizacija, investicijos į pažangią gamybą ir mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą? Ko iš naujosios Vyriausybės tikisi verslas? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiasis ekonomistas Titas Budreika.
– Aleksandrai, pirmiausia apie investuotojų pasitikėjimą. Bendrovės EY tyrimai rodo, kad investuotojų pasitikėjimas Lietuva pasiekė aukščiausią tašką per pastaruosius metus. 70 proc. apklaustų užsienio investuotojų svarsto galimybę čia steigti arba plėsti veiklą per artimiausius trejus metus. Kaip vertinate šiuos duomenis?
Aleksandras: Manau, kad tai koreliuoja su dviem dalykais. Pirmiausia – su Europos Sąjungos ekonomikos atsigavimu, kuris šiuo metu yra labai trapus, bet iki karo Irane buvo pakankamai stiprus. Tai vienas aspektas. Kitas aspektas – pinigų kaina, nes investuotojai nesiplečia, kai EURIBOR siekia 4 proc., bet kur kas labiau nori plėstis, kai EURIBOR siekia 2 proc. Klausimas, kada buvo atlikta ši apklausa, nes EURIBOR šiek tiek pakilo dėl karų, tačiau bet kuriuo atveju jis tikrai nebesiekia 4 proc. Pinigų kaina apskritai yra gerokai palankesnė negu prieš porą metų. Tai buvo du kritiniai aspektai, kurie labai ribojo investuotojų nuotaikas, kalbant apie Lietuvą. Tai yra euro zonos ekonomika, kuri nevažiavo, ir pinigai, kurie buvo brangūs. Kai ekonomika nevažiuoja, aišku, kad Vokietijos įmonės nesvarsto investuoti užsienyje, nes pačios turi problemų su užsakymais. Kai pinigai yra brangūs, lauki, kol jie atpigs, ir tada pradedi plėtrą. Manau, kad čia irgi yra ta pati apklausa. Matyt, apie tai dar kalbėsime ateityje, bet visur labai svarbi metodika. Konkrečiai – kada buvo atlikta ši apklausa? Manau, kad šiuo atveju tai labai svarbu. Ar ji buvo atlikta prieš vasarį, prieš karą, ar jau karo metu? Ir ar nereikėtų jos dabar pakartoti, turint omenyje, kad konfliktas tarsi yra pasibaigęs?
– Bet jeigu be apklausos, iš jūsų paties vertinimo, kokia yra investicinė aplinka šiandien? Ar verta kalbėti apie tokį aukštą pasitikėjimą?
Aleksandras: Jeigu žiūrėtume į mūsų indeksus, kuriuos sudarome ir kuriuose nėra jokių apklausų, jie rodo, kad Lietuvos ekonomikos ciklas tikrai yra pakankamai stiprus ir išlieka vienas stipriausių Europoje. Lietuva mažai nukentėjo dėl karo Irane. Šia prasme tai koreliuoja su EY rezultatais, nors jie kalba šiek tiek apie kitus dalykus. Mes vertinome tik ekonomikos ciklą, nematavome investuotojų nuotaikų ir kitų aspektų. Bet, bendrai kalbant, sakyčiau, kad investicinė aplinka pas mus tikrai yra stipri. Kaip ir visur, visada yra tam tikrų minusų – darbo jėgos brangumas, kiti aspektai. Tačiau, vertinant bendrai, Lietuvos investicinei aplinkai skirčiau tvirtą aštuonetą iš dešimties balų. Tikrai nebūčiau linkęs jos kritikuoti ar sakyti, kad mūsų aplinka yra nekonkurencinga ir pan. Galiu paminėti vieną rodiklį, kuris šiek tiek leidžia kritiškai vertinti įvairius konkurencingumo indeksus. Tai – Lietuvos pramonė. Kiekvieną mėnesį, atmetus kainų pokyčius, Lietuvos pramonė muša rekordus. Turime savo modelius, kurie prognozuoja, kad augimo tempas artimiausiu metu tik stiprės. Tai yra pagrindinis rodiklis, atsakantis į klausimą, ar mūsų verslo aplinka yra gera, ar bloga, ar mūsų konkurencingumas yra geras, ar blogas. Kol kas, sakyčiau, kad tiek verslo aplinka, tiek konkurencingumas yra tikrai pakankamai geri.
– Tas reitingas, kurį kritikuoja Aleksandras, yra pasaulio konkurencingumo reitingas. Berods, praėjusią savaitę matėme, kad Lietuva nukrito per 13 pozicijų – iš 21 į 34 vietą tarp 70 valstybių. Ką jums sako šis rezultatas? Ką jis signalizuoja? Reitinge vertinami ekonomikos rezultatai, valdžios efektyvumas, infrastruktūra, o vertinimas prastėjo visose srityse.
Titas: Šiandien Lietuvos ekonomikos bazė tikrai yra stipri. Kaip minėjote pačioje pradžioje, Lietuva auga viena sparčiausiai Europos Sąjungos kontekste, ir tai yra pagrindinis dabartinio Lietuvos konkurencingumo matas. Ką rodo šis indeksas? Jis yra labai sudėtinis, sudarytas iš daugybės dimensijų. Dėl to vienose dimensijose galime atrodyti labai stipriai, o kitose – labai stipriai smukti. Būtent tai ir lėmė bendrą kritimą. Čia turbūt verta paminėti ir tai, kad metodiškai šis indeksas sudaromas taip, jog du trečdaliai jo svorio tenka kietiesiems rodikliams, kuriais įprastai ekonomikoje pasitikime, o vienas trečdalis – minkštiesiems rodikliams. Minkštieji rodikliai priklauso nuo labai daug skirtingų elementų – ir nuo nuotaikos ryte to, kuris atsakinėja, ir nuo bendro sentimento, vyraujančio tuo metu šalyje. Dėl to vienas trečdalis rodiklių gali būti paveiktas kitų veiksnių, kurie nieko bendro neturi su konkurencingumu. Todėl absoliutinti šio indekso tikrai nereikėtų, bet jis rodo tam tikras tendencijas. Istoriškai, nors Ekonomikos ir inovacijų ministerija šiuo metu to nedaro, ankstesnės Vyriausybės šį rodiklį laikė vienu iš siekiamybių – gerinti šio indekso rezultatą. Jis rodo mūsų, kaip šalies, konkurencingumo lygį tiek objektyviu, tiek subjektyviu požiūriu. Ir tų ilgalaikio Lietuvos konkurencingumo problemų vis išlenda. Mes, iš savo pusės, jau ne vieną kartą pristatėme, kad yra struktūrinių Lietuvos konkurencingumo problemų, kurios šiandien mums dar kojos nekiša, bet ilguoju laikotarpiu, jeigu nieko nedarysime, tikrai pakenks. Viena didžiausių – darbo kaštų ir darbo produktyvumo žirklių didėjimas. Lietuvoje atlyginimai pastaraisiais metais augo dviženkliais skaičiais, o produktyvumas augo tik nežymiai. Jeigu imtume kokį nors santykinį produktyvumo rodiklį ir lygintume su kitomis Europos Sąjungos šalimis, netgi keletą metų stagnavome. Tos žirklės didėja, ir tai yra vienas iš kriterijų, rodančių, kad mūsų, kaip pigios darbo jėgos šalies, konkurencingumas tikrai mažėja. Tai šiek tiek atsispindi ir mūsų eksporto duomenyse. Lietuvos lietuviškos kilmės prekių eksporto duomenys, iš esmės, buvo pasiekę piką 2022 m. Tiesa, verta paminėti, kad tas pikas buvo pasiektas dėl tam tikrų aplinkybių, iš kurių tuo metu Lietuva netgi išlošė. Tačiau šiandien 2022 m. lietuviškos kilmės prekių eksporto piko dar nesame pasiekę. Tai irgi signalizuoja, kad tam tikruose segmentuose yra konkurencingumo problemų. Iš kitos pusės, pažiūrėjus į paslaugų sektorių, matome, kad paslaugų eksportas auga dviženkliais skaičiais ir čia nematome jokių konkurencingumo iššūkių. Kai kalbame apie konkurencingumą, turbūt reikėtų atskirti, apie kurią ekonomikos dalį kalbame. Su pramone yra šiek tiek sudėtingiau. Trumpuoju laikotarpiu rodikliai yra pozityvūs, bet jeigu šiek tiek atsitrauktume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, iššūkių tikrai yra. Taip pat kitas reikšmingas Lietuvos konkurencingumo iššūkis yra energijos kainos. Ir čia jau ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos problema. Europos Sąjungoje pramoninės energijos kainos yra didesnės nei Kinijoje ir JAV. Lietuvoje pramoninės energijos kainos taip pat yra šiek tiek didesnės nei Europos vidurkis. Tai reiškia, kad šiame segmente iš tikrųjų pralaimime, ir yra ką, kaip valstybei, padaryti, kad užsitikrintume geresnes energijos kainas mūsų gamintojams. Taip pat yra ir kitų dedamųjų. Aleksandras pradėjo kalbėti apie finansavimo prieinamumą. Taip, jis gerėja, ir 2 proc. EURIBOR yra geriau nei 4 proc. Tačiau Lietuvos įmonės skolinasi šiek tiek brangiau, nei kitų Europos Sąjungos šalių įmonės – apie 25 proc., jeigu remtumėmės euro zonos statistika. Tai irgi yra dedamoji, kurios valstybė tiesiogiai turbūt negali paveikti. Čia reikėtų užtikrinti viso sektoriaus konkurencingumą. Vis dėlto tai išlieka ilgalaikis konkurencingumo iššūkis. Mes, kaip Ekonomikos ir inovacijų ministerija, turime savo pasiūlymą – reinvestuojamo pelno lengvatos išplėtimą. Tiesa, pagal dabartinį mūsų matymą, ji būtų išplėsta tik pažangiajai gamybai, o ne visai ekonomikai, kaip padaryta Estijoje ir Latvijoje. Ji būtų taikoma tik tiems sektoriams, kurie investuoja į naujausias technologijas. Tas išplėtimas iš esmės leistų įmonėms turėti didesnį apyvartinį kapitalą, kad jos galėtų daugiau investuoti į modernizavimą ir taip didinti savo našumą. Jeigu detaliau kalbėtume apie tą patį pasiūlymą, šiuo metu svarstomas ir Seimui pateiktas investicinio projekto lengvatos išplėtimas. Šiuo metu galioja investicinio projekto lengvata – jeigu investuoji į infrastruktūrą, gali 100 proc. susimažinti savo pelno mokesčio bazę. Mūsų pasiūlymas būtų toks: jeigu investuojama į pažangiąją gamybą, pelno mokesčio bazę būtų galima susimažinti 200 proc. investuotos sumos. Paprastas pavyzdys – jeigu įmonė investuoja 5 mln. eurų į gamyklos modernizavimą, pavyzdžiui, į naujų staklių įsigijimą ir įdiegimą, ji galėtų pelno mokesčio bazę sumažinti dviguba suma – 10 mln. eurų. Nuo šios sumos nebūtų skaičiuojamas pelno mokestis. Tai būtų tikrai didelė paskata įmonėms daugiau investuoti į pažangiąsias technologijas.
– Turime naują Vyriausybę, turbūt ir su naujais iššūkiais ekonomikoje. Ką reikėtų daryti arba ko nereikėtų daryti šiandien ekonomikoje, kad išliktume konkurencingi?
Aleksandras: Pirmiausia, sakyčiau, verslui reikia Vyriausybės stabilumo ir prognozuojamumo. Aišku, negaliu savęs pavadinti ryškiu verslo atstovu, bet verslui pirmiausia reikia stabilumo ir prognozuojamumo. Įmonėms reikia ruoštis jau kitiems metams, jos norėtų ir turėtų žinoti, ar bus kokių nors mokesčių pakeitimų, ar nebus. Ir geriausia apie tai sužinoti ne paskutinę naktį, o bent jau prieš pusmetį, kad artėja tam tikri mokesčių pakeitimai. Antras aspektas – manau, kad verslui dabar reikia stipresnių ekonominių ryšių su Europos Sąjunga. Kaip bebūtų keista, yra nuomonių, kad Europos Sąjungos ekonomika lėtėja, todėl reikia ieškoti kitų rinkų. Bet kokių rinkų, jeigu mūsų pramonė nelabai ką gali pasiūlyti toms kitoms rinkoms? Reikia stiprinti bendradarbiavimą su mūsų pagrindinėmis eksporto rinkomis. Tai yra Vokietija, Skandinavijos šalys, ta pati Lenkija, Beniliukso valstybės. Manau, kad turime turėti labai pragmatišką darbo importo politiką. Pabrėžiu žodį „pragmatišką“, kuri būtų orientuota į darbuotojų trūkumą ir tas profesijas, kurių iš tiesų trūksta. Taip pat sakyčiau, kad minimalios algos didinimas yra pakankamai svarbi tema, nes minimali alga pastaruoju metu augo labai sparčiai. Nesu minimalios algos didinimo priešininkas, tačiau sakyčiau, kad toks augimo tempas šiek tiek neramina. Jį reikėjo labiau pristabdyti ir kontroliuoti. Ir paskutinis dalykas – skatinti inovacijas versle, nes man akivaizdu, kur link eina Lietuva. Vėlgi, tęsiant šią mintį, pasakysiu taip – pigiosios šakos ekonomikoje ilgainiui mažės. O tokių šakų pas mus, deja, dar tikrai nemažai. Reikia skatinti tuos sektorius, kurie yra atsparesni darbo kaštų augimui, nes visų sektorių skatinti negali – vis tiek turi pasirinkti tam tikrus prioritetus. Todėl prioritetas turėtų būti tie sektoriai, kurie yra atsparesni atlyginimų augimui. Aišku, nereikia pamiršti ir tų sektorių, kurie yra mažiau atsparūs, tačiau juos reikėtų skatinti pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos. Tai labai svarbu, nes galiausiai kalbame apie darbo vietas. Pramonė yra ne tik vienas didžiausių sektorių pagal BVP, bet ir didžiausias darbdavys privačiajame sektoriuje. Jeigu pramonė nevažiuos, nevažiuos ir darbo rinka.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Dar apie inovacijas ir mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą. Skaičiai Lietuvoje vis dar nėra pakankami. Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra užsibrėžusi tikslą juos beveik padvigubinti. Kaip tą padaryti ir kodėl mes iš vietos neišjudame?
Titas: Šiai dienai MTEP finansavimas Lietuvoje iš tikrųjų yra mažas – jis sudaro apie 1 proc. BVP. Europos Sąjungos vidurkis yra apie 2,5 proc. Europos Sąjunga ir čia nusileidžia Kinijai, o dar labiau – Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Vienas iš paaiškinimų, kodėl taip vyksta, turbūt yra tas, kad Europoje menkai išvystėme savo IT sektorių ir dideles technologijų bendroves. Jeigu atmestume IT sektoriaus dalį, mūsų MTEP finansavimas būtų labai panašus į kitų pasaulio rinkų rodiklius. Tačiau kadangi Europoje neturime tokių technologijų gigantų, šis rodiklis yra mažesnis. Mes esame išsikėlę tikslą bent jau pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šis rodiklis, beje, yra labai sunkiai paveikiamas. Jeigu jį išskaidytume pagal sudedamąsias dalis – kokią dalį sudaro valdžios, verslo ir universitetų MTEP išlaidos, – matytume, kad pagal universitetų ir valdžios dalį atrodome sąlyginai neblogai. Prasčiau atrodome būtent pagal verslo MTEP finansavimą. Vienas iš paaiškinimų yra tas, kad mūsų ekonomikos struktūra istoriškai buvo orientuota į žemos pridėtinės vertės veiklas. Tokie verslai natūraliai mažiau investuoja į mokslinius tyrimus. Tačiau tai keičiasi. Geras pavyzdys – mūsų optikos sektorius. Esame ministerijoje atlikę analizę, kurioje išskaidėme visų pramonės šakų MTEP išlaidų struktūrą ir vertinome ne absoliučius dydžius, o pačių šakų mastą. Pirmoje vietoje pagal investicijas į MTEP yra būtent Lietuvos optikos sektorius, vertinant pagal jo gamybos mastą. Ir matome, kad tai duoda įspūdingų rezultatų. Per 10 metų šis sektorius išaugo nuo vieno iki penkių procentų visos pramonės. Vadinasi, jis auga penkis kartus sparčiau nei likusi pramonės dalis, kuri irgi Lietuvoje auga visai neblogai. Pats verslas turi suprasti, kad investuoti į MTEP apsimoka. Tai yra esminė ilgalaikio konkurencingumo dedamoji. Jeigu kalbame apie darbo ar energijos kaštus – taip, tai svarbu, tačiau tai svarbu tada, kai konkuruojama panašiais produktais. Jeigu sukuri inovatyvų produktą, nebesvarbu, kad jis bus dvigubai brangesnis – jeigu tai tikra inovacija, jį vis tiek pirks. Tai yra esminis ilgalaikio konkurencingumo matas, ir mes turime to siekti. Yra įvairių politinių iniciatyvų, kaip šį rodiklį padidinti. Daug diskutuojama ir apie tai, kad dalis Lietuvos įmonių apskritai nedeklaruoja vykdančios MTEP veiklą, nors iš tikrųjų ją vykdo. Šiuo požiūriu esame parengę tam tikrus supaprastinimus, nes Lietuva iš esmės turi visai neblogą MTEP skatinimo schemą. Įmonės gali tris kartus atskaityti MTEP išlaidas iš pelno mokesčio bazės. Tiesa, šia lengvata dažniausiai naudojasi didelės įmonės, o mažosios – daug rečiau. Viena iš priežasčių yra ta, kad biurokratinė našta ir dokumentų kiekis, reikalingas pagrįsti, jog iš tikrųjų buvo vykdoma mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla, yra labai dideli. Todėl viena iš iniciatyvų yra būtent administracinės naštos mažinimas įmonėms. Galbūt tai labiau higieninė priemonė, tačiau ji vis tiek veda teisinga kryptimi. Esminis momentas yra pačių įmonių ir pačių sektorių apsisprendimas vykdyti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai jiems patiems atneš naudą.
(be temos)