Genocido centras skundžia teismo sprendimą Vilniuje palikti paminklą Salomėjai Nėriai

Kaip pranešė centras, apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas pirmadienį.

Teigiama, kad sprendimas skundžiamas ne dėl istorinės diskusijos tęsimo, bet dėl būtinybės užtikrinti vienodą įstatymų taikymą atskirose savivaldybėse ir nustatyti aiškias administracinių institucijų bei teismų kompetencijos ribas desovietizacijos procese.

Skunde Genocido centras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino Lietuvos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatas ir neteisingai savo sprendime citavo centro ir komisijos rašytinius dokumentus ir dėl to padarė neteisingas išvadas.

Be to, neįvertinęs visų byloje pateiktų istorinių dokumentų ir kitų rašytinių įrodymų, pats atliko istorinį vertinimą klausimais, kurie pagal įstatymą pirmiausia priskirti specialiai sudarytos tarpinstitucinės komisijos ekspertų ir centro istorikų kompetencijai.

Taip pat, apeliaciniame skunde centras pateikia argumentus, kuriais grindžia sprendimą priėmęs laikydamasis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų.

Teikiant apeliacinį skundą administracinėje byloje keliamas platesnis klausimas nei tik dėl vieno konkretaus viešojo objekto „tolimesnio demonstravimo viešoje erdvėje nepriklausomoje Lietuvoje“: apeliaciniu skundu tikimasi aukštesnės instancijos teismo išaiškinimo, kaip turi būti taikomas desovietizacijos teisinis reguliavimas, centro nustatytos procedūros ir kokios yra administracinio teismo kompetencijos ribos vertinant specializuotų institucijų atliktą istorinį vertinimą.

„Manome, kad šioje byloje būtina aukštesnės instancijos teismo pozicija dėl svarbių teisės aiškinimo klausimų. Tai reikšminga ne tik šiai bylai, bet ir visai galimai totalitarinius režimus propaguojančių viešųjų objektų vertinimo praktikai“, – teigia centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.

Pasak jo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis būtų reikšminga teisėkūroje, kadangi įstatymų leidėjas yra gavęs prašymų tobulinti norminius teisės aktus.

Centras pažymi, kad sprendimas dėl paminklo S. Nėriai Vilniuje buvo priimtas įgyvendinant šalies įstatymuose nustatytas centro funkcijas, atsižvelgus į tarpinstitucinės komisijos išvadą bei byloje surinktą istorinę medžiagą – visų ekspertų įžvalgų visumą.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad sprendimas dėl viešojo objekto nėra konkretaus asmens baudžiamosios ar moralinės atsakomybės vertinimas – turi būti sprendžiamas tik viešojo objekto atitikimas galiojančio įstatymo reikalavimams.

Genocido centras pabrėžia gerbiantis teisminį procesą ir „tolesnių bylos argumentų viešai nekomentuos, kol byla bus nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme“.

Kaip skelbė BNS, Regionų administracinis teismas gegužės pabaigoje iš dalies tenkino poetės vaikaitės Salomėjos Bučaitės skundą ir nusprendė panaikinti Genocido centro direktoriaus sprendimą dėl S. Nėries paminklo Vilniuje iškėlimo.

Pasak teisėjos, S. Nėris atliko „dekoratyvinę, o ne politinę funkciją“ okupuojant Lietuvą. Be to, kolegija nustatė procedūrinių pažeidimų priimant LGGRTC sprendimą.

Anot teismo, LGGRTC sprendime nebuvo aiškiai nurodyta, kokiuose konkrečiuose sprendimuose poetė dalyvavo, koks buvo jos aktyvus vaidmuo priimant tokius sprendimus, kaip tie sprendimai prisidėjo prie sovietinės okupacijos ar represijų vykdymo. Teismui neaišku, kokiu būdu pats paminklas šiandien simbolizuoja totalitarinę ideologiją ar represijas.

Kadangi nebuvo atlikta išsami analizė, kurios reikalauja įstatymas, LGGRTC sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto išsamumo principo.

2024-ųjų rugpjūtį savivaldybei iškelti paminklą rekomendavo vadinamoji Desovietizacijos komisija, vėliau tai numatantį sprendimą priėmė LGGRTC vadovas A. Bubnys.

Komisija taip nutarė konstatavusi, kad S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė ir sovietų valdžią šlovinančią poeziją bei prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė ji vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Poetės anūkė su Meno kūrėjų asociacija teismams jau buvo apskundusios prokurorų sprendimą neginti viešojo intereso dėl paminklo, bet teismai skundus atmetė nenustatę teisės aktų pažeidimo.

Skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir architektų Gedimino Baravyko, Gyčio Ramunio sukurtas poetės paminklas-biustas pastatytas 1974 metais, 1993-iaisiais jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Įvairiose Lietuvos vietose taip pat pervadinamos S. Nėries vardu pavadintos gatvės.