Virto chaosu
Pernai rugsėjo 25-ąją prisiekusi Vyriausybė po beveik devynių mėnesių priversta atsistatydinti. Premjere tapusi socialdemokratų partijos ir politikos naujokė I. Ruginienė bandė prisistatyti kaip ambicinga, savimi labai pasitikinti lyderė. Tačiau karti jos patirtis rodo, kad norėti ir galėti – ne tas pats.
„Visų pirma blogai, kad atsakingas pareigas užėmė žmogus, kuris nesupranta, kas yra valstybės valdymas. Socialdemokratai pasielgė neatsakingai, paskirdami į tokį postą asmenį, kuriam trūksta ir žinių, ir patirties, ir kompetencijos valdyti – ir ne kokią mažą įmonę ar akcinę bendrovę, o valstybę“, – mano 2012–2016 m. kadencijos socialdemokratų premjeras, buvęs finansų ir susisiekimo ministras, dabar – parlamentaras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys Algirdas Butkevičius.
Jo vertinimu, kita didelė problema buvo tai, kad I. Ruginienė nesuprato, jog premjeras praktiškai yra valdančiosios daugumos Seime vadovas. Ji sakydavo vadovaujanti Vyriausybei, o Seimas tik įgyvendina teisėkūrą daugiausia per Vyriausybės teikiamus projektus. „Tačiau jei kaip premjerė, kaip asmenybė valdančiojoje daugumoje neturėsi autoriteto ir palaikymo, ar įmanomas toks darbas?“ – retoriškai klausia A. Butkevičius.
Pasak ekspremjero, tokioje situacijoje ministrai pradeda dirbti kiekvienas individualiai, galvodami tik apie savo sritį, ir tokia valdysena sukelia tam tikrą chaosą, kai Vyriausybės programa kažkur klaidžioja, kai kurie jos priemonių planai įgyvendinami, o jei ne, atsakomybės niekas neprisiima.
Tad, A. Butkevičiaus vertinimu, buvo matyti, kad kai kurie kompetentingi ministrai, pvz., energetikos ministras, dirbo įgyvendindami savo srities nacionalinę strategiją, tačiau jiems buvo sunku. Seime dėl įstatymų projektų vyksta didžiuliai debatai ir ministras čia ne visada gali suvaldyti situaciją. Jei valdančiojoje daugumoje Vyriausybės vadovas neturi politinės galios, projektai užstringa labai ilgai.
Pasak A. Butkevičiaus, didžiulis šios Vyriausybės trūkumas – tai, kad nematyti aiškaus strateginio plano išskiriant vieną, du, tris svarbiausius prioritetus. „Žinoma, akcentuojama gynyba, gynybos planas įgyvendinamas. Bet premjerė turi matyti ir kitas ekonomines bei socialines problemas, kaip jas bus galima spręsti su ateinančių metų biudžetu. Tačiau, pagal naują Europos Komisijos fiskalinės drausmės politiką, jau beveik viršijome skolinimosi limitus“, – atkreipia dėmesį A. Butkevičius.
Antrosios pakopos pensijų reforma (tiesa, priimta dar G. Palucko vadovavimo laikotarpiu, tačiau I. Ruginienė tada buvo socialinės apsaugos ir darbo ministrė) padidino infliaciją, pinigų kiekio augimą, ir vėl esame ES trejetuke pagal infliacijos augimą. Bandoma prisidengti energetikos kainų kilimu, tačiau, pasak A. Butkevičiaus, visoms ES šalims jų poveikis vienodas, tik vieni susireguliavo, kiti – ne.
Pasak 2020–2024 m. kadencijos finansų ministrės, Seimo narės, konservatorės Gintarės Skaistės, biudžetas, kuris užtikrino gynybos poreikių finansavimą, yra stiprioji šios Vyriausybės pusė. Vis dėlto tvarių šaltinių gynybai finansuoti ilguoju laikotarpiu taip ir nebuvo rasta.
„Silpnoji – kompetencijos lygis ir sutarimo stoka. Nuolat vyko diskusijos su „Nemuno aušra“, kuri turėjo antivalstybinį požiūrį į daugelį klausimų, taip pat ir poligono, gynybos finansavimo, todėl darbas buvo tikrai chaotiškas. „Nemuno aušros“ atsikratyti reikėjo jau gerokai seniau“, – mano G. Skaistė.
Pasak jos, ši Vyriausybė pasižymėjo ir tuo, kad dažnai tiesiog ardė tai, kas jau buvo sukurta iki jos.
Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus nuomone, jei ieškotume tokių I. Ruginienės ministrų kabineto sprendimų, kai buvo priimta kokia nors svarbi reforma, su kuria, tikėtina, reikės gyventi ilgai, tai, visų pirma, yra sveikatos srities valstybinio ir privataus sektorių santykio reguliavimas. Pasak jo, politiniai oponentai sakys, kad čia blogiausia, kas nutiko, tačiau vis dėlto įgyvendintas tikrai gana stiprus pokytis.
Tačiau, pasak politologo, šią Vyriausybę ir šią valdančiąją daugumą per tą devynių mėnesių laikotarpį turbūt labiausiai prisiminsime dėl LRT įstatymo pataisų, kurios, tikėtina, papildys tą įstatymų rinkinį, kurie vėliau bus pripažinti nekonstituciniais.
Svarbu, kad būtent ši Vyriausybė spėjo suplanuoti, o Seimas – priimti biudžetą, kuriame gynybos finansavimas yra ambicingiausias per nepriklausomos Lietuvos istoriją. „Žinoma, šiuo laikmečiu bet kuri Vyriausybė būtų tai padariusi. Tiesa, krašto apsaugos ministrės keitimas tam šiek tiek metė šešėlį“, – vertina M. Baltrukevičius.
Iš tiesų pasitikėjimo premjere nepridėjo tai, kad tokiame įtemptame saugumo kontekste pradėtas, kaip ironizuota, karalienių karas, juolab Dovilei Šakalienei nebuvo pateikta jokių konkrečių kaltinimų blogai vadovaujant krašto apsaugai. Tačiau jai tiko kultūros ministru paskirtas Ignotas Adomavičius, per savaitę poste sukėlęs masinių protestų. Beje, jo karjera ministro poste buvo trumpiausia istorijoje.
Per pirmąjį I. Ruginienės valdymo mėnesį pasikeitė net du ministrai. „Šios Vyriausybės išskirtinumas, kurį bus sunku pamiršti, – ministrų kaita. D. Šakalienės atleidimas, I. Adomavičiaus paskyrimas kultūros ministru, kai ir prezidentui, ir premjerei iš pradžių jis tiko, tik paskui susiėmė už galvos, kas čia vyksta. Istorinių analogų buvo tik Gedimino Vagnoriaus pirmojoje Vyriausybėje, kai net du ministrai pasikeitė nepraėjus 100 dienų“, – primena M. Baltrukevičius.
G. Paluckas ar I. Ruginienė?
Lyginant dvi socialdemokratų trumpaamžes Vyriausybes, G. Skaistės vertinimu, I. Ruginienės Vyriausybė apskritai nepasižymėjo svarbiais sprendimais, o visos pagrindinės reformos – antrosios pakopos pensijų, mokesčių reformos, gynybos finansavimas – buvo priimtos dar G. Palucko. Jo Vyriausybė dirbo iš karto po rinkimų, kai ir visuomenėje dar buvo didesnis pasitikėjimas ja, tad ji turėjo stipresnį mandatą.
„Ambicijų naujiems darbams I. Ruginienės Vyriausybėje neatsirado. Galų gale ir palaikymo, būnant koalicijoje su „Nemuno aušra“, sunku buvo tikėtis“, – sako G. Skaistė.
Blogai, kad atsakingas premjero pareigas užėmė žmogus, kuris nesupranta, kas yra valstybės valdymas, kuriam trūksta ir žinių, ir patirties, ir kompetencijos valdyti.
M. Baltrukevičiaus vertinimu, daugiau svarbių sprendimų, su kuriais gyvensime gana ilgai, galima rasti dar G. Palucko Vyriausybės laikotarpiu. Mokesčių, antrosios pakopos pensijų reformos – vieni sakys, kad jos labai geros, kiti – kad labai prastos, bet jos įvyko.
I. Ruginienei teko daugiau krizinių situacijų nei jos pirmtakui per panašų laikotarpį. M. Baltrukevičius vertina: „Su jomis jai tikrai ne itin gerai sekėsi tvarkytis. Su balionų iš Baltarusijos krize Vyriausybė susitvarkė prastai, o situaciją kiek labiau stabilizuoti padėjo tarptautiniai veiksniai. Kita krizė, kuriai irgi aukšto pažymio negalime rašyti, – iš Registrų centro nutekėjusių duomenų istorija. Tikrai sunku suprasti, kodėl I. Ruginienė taip ilgai tylėjo apie tai, kas vyksta.“
A. Butkevičius lygina du premjerus: „G. Paluckas, tapęs premjeru, rūpinosi, kaip galima, užimant atsakingas pareigas, tuo pasinaudoti savo verslui, o valstybės reikalai jam buvo tarsi antraeiliai. I. Ruginienės atvejis toks: lyg žmogų pasodintum į laivą ir leistum jam pabandyti jį valdyti, nors jis to nesimokęs, tai nieko ir nebus.“
Meilės neliko
Komplimentų nueinančiai premjerei girdėti nebent iš pačių socialdemokratų. „Manau, tiesiog viskas nutiko per greitai. Jei ji dabar vis dar būtų socialinės apsaugos ir darbo ministrė, turbūt apie ją kalbėtume kaip apie visai perspektyvią politikę. Jos pagrindas, su kuriuo ji atėjo į politiką, buvo intriguojantis, atrodė, kad ji tikrai gali būti ryški politikė. Tačiau I. Ruginienės premjeravimo laikotarpiu paaiškėjo, kad tas jos pagrindas pervertintas, o ji nesimokė taip greitai, kaip reikėjo, ir tikrai neatrodė pasiruošusi tokiam postui. Gal ramesnėmis aplinkybėmis jai būtų ir šiek tiek geriau sekęsi“, – mano M. Baltrukevičius.
Be to, pasak jo, I. Ruginienei labai trukdė politinio svorio trūkumas. Atrodo, kad pasirinkdami ją premjere socialdemokratai manė, kad ji bus labiau fasadas, Vyriausybę administruojantis asmuo, o svarbiausius sprendimus vis tiek priims socialdemokratai kolektyviai ir gal tokiu atveju ne taip kris į akis, kad premjerė ne per geriausiai pasiruošusi šiam darbui. Tačiau dėl to ir susiklostė situacijos, kai neaišku, kokia yra tikroji valdančiųjų pozicija, nes Orintos Leiputės, Juozo Oleko, Mindaugo Sinkevičiaus ir I. Ruginienės ketvertas gana dažnai vienas kitą paneigdavo ir tai neatrodė kaip darnus darbas.
Norėtųsi, kad M. Sinkevičiaus Vyriausybė prieš rinkimus „nepasileistų plaukų“, nes, vertinant kelerių metų perspektyvą, Lietuvos finansai neatrodo labai šviesiai.
Politologas primena, kad ir Ingrida Šimonytė Tėvynės sąjungą- Lietuvos krikščionis demokratus kokia nors ne itin gerai apgalvota mintimi ar idėja taip pat kartais pastatydavo prieš faktą, tačiau partija jos nedegindavo, vis tiek susivienydavo aplink ją, gal kartais ir sukandusi dantis. „Socialdemokratai į savo premjerę žiūrėjo kaip į politiškai lengvasvorę, kuri tiesiog dėl atsitiktinių aplinkybių tapo premjere, nes vieni nenorėjo, kiti negalėjo dėl skeletų spintoje. Žinoma, tokios aplinkybės dirbti trukdo“, – sako M. Baltrukevičius.
Žlugo ir socialdemokratų viltys pakartoti Vilijos Blinkevičiūtės fenomeną, tikintis, kad populiari socialinės apsaugos ir darbo ministrė pakels visos partijos reitingus. Pernai gegužę Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ „Lietuvos ryto“ užsakymu atliktoje apklausoje I. Ruginienė buvo geriausiai vertinama tarp ministrų (36 proc. ją įvertino teigiamai, 17,7 proc. – neigiamai). Tačiau, tapus premjere, jos vertinimas netrukus tapo prasčiausias istorijoje.
Naujausioje „Delfi“ užsakymu gegužę „Spinter tyrimų“ atliktoje apklausoje į klausimą, kuris politikas būtų tinkamiausias užimti premjero postą, I. Ruginienė buvo tik šešta (vos 3,7 proc.) po I. Šimonytės (15,1 proc.), Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Remigijaus Žemaitaičio, Lauryno Kasčiūno ir Aurelijaus Verygos.
Neigiamai Vyriausybės darbą vertinančių per mėnesį padaugėjo šešiais procentiniais punktais, beveik trys ketvirtadaliai (74,2 proc.) ją vertino neigiamai ar greičiau neigiamai, o teigiamai – vos 2,1 proc., greičiau teigiamai –14,6 proc.
Pernai analogiškoje apklausoje, prieš pat G. Palucko atsistatydinimą, net įsisiūbavus skandalams dėl jo verslo skaidrumo, jį premjeru rinkosi daugiau respondentų nei dabar I. Ruginienę – 6,5 proc., jis buvo ketvirtas tinkamiausių sąraše. Jo Vyriausybės veiklą teigiamai ar greičiau teigiamai vertino 20 proc., neigiamai ar greičiau neigiamai – 69 proc.
Palyginti: 2024-ųjų rugsėjį „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktoje apklausoje daugiausia – net 17 proc. – geriausiai tinkančia užimti premjero postą įvardijo ketverių metų kadenciją baigiančią I. Šimonytę. Artėjant Seimo rinkimams teigiamai ir greičiau teigiamai jos Vyriausybės veiklą vertino 27,9 proc., neigiamai ir greičiau neigiamai – 62,4 proc. apklaustųjų.
Trečias dublis
Beje, ankstesnių keturių kadencijų Vyriausybės dirbo visus ketverius metus, o dabar turėsime jau trečią. Pirmasis šios kadencijos premjeras G. Paluckas poste neišsilaikė nė aštuonių mėnesių – buvo priverstas trauktis kilus įtarimų dėl jo verslo skaidrumo. Antroji šios kadencijos – I. Ruginienės – Vyriausybė išsilaikė beveik devynis mėnesius, kol socialdemokratai pagaliau pasiryžo ne tik nutraukti koalicinę sutartį su „Nemuno aušra“, bet ir pakeisti ministrę pirmininkę.
Ko galima tikėtis iš trečio dublio šią kadenciją? M. Baltrukevičiaus nuomone, tikėtina, kad sprendimas pakeisti premjerę Lietuvai yra geras. M. Sinkevičius nacionalinėje politikoje gal nėra toks patyręs, kaip kartais bandoma vaizduoti: jis mažiau nei metus dirbo dabartinės Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovu, bet mero patirtis duoda daug. Daug duoda ir tai, kad jis yra ką tik išrinktas naujuoju partijos pirmininku. „Jis tikrai turi daugiau politinės patirties nei I. Ruginienė ir turi visas galimybes, kad jam bent jau sėkmingiau sektųsi nei jo pirmtakei“, – mano M. Baltrukevičius.
Vis dėlto, politologo prognozėmis, tikėtis kokio nors ypatingo užsidegimo reformuoti vieną ar kitą sritį nereikėtų, nes antrąją Seimo kadencijos pusę politikai natūraliai tampa atsargesni, ypač kai žino, kad vienas ar kitas sprendimas nebūtinai atneš populiarumo taškų.
„Tačiau toks šiek tiek pasyvesnis veikimas nebūtinai yra blogai. Lietuvoje dažnai būna daug neapgalvotų reformų dėl reformų, dėl pliuso padėjimo. Man atrodo, dabar svarbiausia, kad Lietuva ir mūsų ministrų kabinetas solidžiai atrodytų Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. Jei bent tai bus padaryta, jei bus išvengta didesnių skandalų, jau ir bus gana gera antroji kadencijos pusė, palyginti su visu tuo fonu, kuriame gyvenome pirmojoje“ – sako M. Baltrukevičius.
Vertinant iš socialdemokratų perspektyvos sprendimas pakeisti premjerę, politologo vertinimu, nebūtinai geras: „I. Ruginienė – labai nepopuliari, bet ar kitas žmogus premjero poste labai užsiaugins aukštus reitingus, ar pasitikėjimas Vyriausybe gali smarkiai pasikeisti? Viena vertus, dabar jis itin menkas ir neturėtų būti sunku gal net ir reikšmingai jį padidinti. Tačiau jei Vyriausybe nepasitikės ne beveik 75 proc., kaip dabar, o 55 proc., ar tai jau sėkmė?“
Todėl politologas buvo manęs, kad socialdemokratai nelabai rimtai svarstys atsisveikinti su I. Ruginiene, nebent kiltų asmeninio pobūdžio skandalas arba kokia istorija, kuri labai akivaizdžiai rodytų jos nekompetenciją. Šiuo atveju nutiko antras variantas, o Registrų centro istorija buvo paskutinis lašas, kuris ir lėmė, kad buvo priimtas toks sprendimas.
Tiesa, M. Baltrukevičiaus manymu, M. Sinkevičius, apsisprendęs imtis premjero pareigų, tikėtina, degina ar bent svilina tolesnę savo paties politinę karjerą. Jis ateina sudėtingomis aplinkybėmis, socialdemokratai greičiausiai nelaimės kitų Seimo rinkimų, o bent jau iki šiol pralaimėti rinkimai socialdemokratų gretose reikšdavo naują pirmininką. „Tad šiuo atveju M. Sinkevičius priima sprendimą galvodamas turbūt ne apie tai, kas jam asmeniškai yra geriausia, ko jo šeima ar artimiausia aplinka nori, bet tiesiog mano, kad Lietuvai toks sprendimas bus naudingas“, – sako M. Baltrukevičius.
Tačiau, primena politologas, partijoje spaudimas jam imtis atsakomybės tikrai didėjo, tikėtina, tai buvo ir labai svarbi demokratų sąlyga, kad ji jungtųsi į koaliciją.
A. Butkevičiaus nuomone, būtų buvę gerai, jei M. Sinkevičius būtų tapęs premjeru dar tada, kai į šį postą paskirta I. Ruginienė. Dabar jis ateina tokiu laikotarpiu, kai, kaip liaudis sako, vaikščiojama beveik ant peilio ašmenų. „Jei jis suformuos kabinetą ir bus reiklus jo nariams įgyvendinant aiškius Vyriausybės nubrėžtus tikslus ir pareikalaus iš kiekvieno atsakomybės, jei išskirs, kokios dabar Lietuvai aktualiausios problemos ir kaip ketina jas spręsti, ir pabrėš, kur gali reikėti pakentėti ir dėl įvairiausių išorinių veiksnių globaliame kontekste, gal ir įgis visuomenės pasitikėjimą. Jei to nepadarys, jam Seimo rinkimuose gali būti labai blogai“, – prognozuoja A. Butkevičius.
G. Skaistės lūkesčiai trečiam šios kadencijos Vyriausybės dubliui nedideli: „Tikimės, kad M. Sinkevičiaus ministrų kabinetas išgyvens iki rinkimų ir nereikės ieškoti ketvirto, nes atrodo, kad turbulencijos darosi beveik natūralios ir mes prie jų jau pripratome. Bet apskritai tai nenormalu – trečia Vyriausybė per mažiau nei dvejus metus. Norėtųsi stabilumo, o tai, kad valdančiojoje koalicijoje nebebus „Nemuno aušros“, teikia daugiau vilčių, kad jo bus daugiau.“
Pasak eksministrės, norėtųsi, kad M. Sinkevičiaus Vyriausybė prieš rinkimus „nepasileistų plaukų“, nes, vertinant kelerių metų perspektyvą, Lietuvos finansinė padėtis neatrodo labai šviesiai ir tikrai jau artėjame prie grėsmės pažeisti Mastrichto kriterijus, fiskalinę drausmę.
„Norėtųsi ilgalaikiškesnio požiūrio, kad po šios valdžios bus kiti rinkimai, o Lietuvai dar reikės gyventi daug metų. Nesinorėtų, kad prasiskolintume ar ištaškytume „Sodros“ rezervą, ar kad panašių sprendimų būtų imtasi prieš pat rinkimus, nes koalicijos sutartyje įrašyta daug dosnių pažadų“, – įspėja G. Skaistė.
(be temos)
(be temos)
(be temos)