Į Širvintų rajoną – iš sostinės
A. D. Ėmužytė Vilnių paliko dar jaunystėje. Nuo mažens labai mylėjo visokius gyvūnus, todėl ir pasirinko gyvenimą kaime, nusipirko sodybą. Iš karto žinojo, kad čia įkurs gyvulininkystės ūkį. Kokie tai bus gyvuliai, dar nežinojo, ožkų nė mačiusi nebuvo.
„Kai įsikūrėme kaime, ėmiau skaičiuoti, kokius gyvulius auginti būtų naudingiausia, – pasakoja moteris. – Karvių nenorėjau. Be to, čia, Širvintų rajone, žemės labai nederlingos, tad kitokių gyvulių nei ožkos ar avys neužauginsi. Tad kūriau verslo planus ir skaičiavau, ką galima gauti iš avies, ką iš ožkos. Mėsos iš avies, ėriuko – vieną kartą per metus. Vilnos tuo metu niekam nereikėjo. Iš ožkos – beveik visus metus kiekvieną dieną pienas, gali gaminti sūrius. Tad ir nusprendžiau auginti ožkas, o vėliau jas tiesiog pamilau.“
A. D. Ėmužytės išsilavinimas – aukštasis, biologijos ir žemės ūkio pagrindai. Galbūt mokslai padėjo jai pačiai parengti verslo planus, nors, kaip moteris sako, dar reikėjo ir visokių kursų pabaigti, nes verslo planą parengti ne taip ir paprasta.
Daugėja popierizmo
Kad Andžela Dalia myli savo ožkytes, neabejoji, kai girdėdi, kaip ji apie jas kalba, giria, su kokia meile pasakoja, todėl, sako, niekada neiškeistų savo ūkio, gyvenimo kaime į miestą. Negrįžtų atgal. „Tikrai nesigailiu, tačiau kad labai daug problemų ūkininkaujant – faktas, – užtikrina ekologinio ožkininkystės ūkio savininkė. – Nuolat reikia įsikišti, kai pradedami rengti įstatymų ar jų pataisų projektai, kad nebūtų priimta visokių nelogiškų dalykų. Jeigu neįsikiši, tai ir atsiranda visokių nesąmonių. Bėda – kad mūsų niekas nenori girdėti.“
A. D. Ėmužytė kalba jau ne tik kaip ūkininkė, bet ir kaip Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos (LPOAA) vadovė. „Jeigu valdiškose įstaigose sėdėtų protingi žmonės, įsiklausytų į tų, kurie dirba ūkiuose, nuomonę. Tačiau ten sėdi žmonės, kurie nori tik parodyti, kad dirba, tad nuolat keičia įstatymus, taisykles, o mes amžinai turime taikytis prie tų kartais nelogiškų nuostatų, – piktinasi LPOAA vadovė. – Prikurta tų etatų agentūrose, ministerijose. Kiekvienas turi pasirodyti, kad kažką daro. Galų gale padaro taip, kaip jiems naudinga o ne ūkininkui. Liūdna, bet šioje srityje nematau jokių prošvaisčių. Daug ūkių dėl to net bankrutavo. Žmonės nenori dirbti, kai nuolat sunkinamos sąlygos, daugėja popierizmo.“
Siūlo žiūrėti į ateitį
Į A. D. Ėmužytės vadovaujamą asociaciją susibūrę tik ožkų pieno gamyba ir perdirbimu užsiimantys ūkininkai. Ožkų vilnai jie neaugina, nors ši sritis Lietuvoje jau taip pat tampa paklausi. Tam reikėtų perorganizuoti visą ūkio veiklą, nes tai visai kita kryptis, reikalaujanti kitokių gamybos priemonių. Paklausi ir mėsinių ožkų auginimo sritis, nes ožkieną, skerstą halalo būdu, perka tiek mūsų šalyje, tiek atvykstantys iš užsienio musulmonai.
Pasak A. D. Ėmužytės, kol kas mūsų šalyje finansinę paramą gauna tik pieninių ožkų ūkiai. Jeigu būtų finansuojami ir kiti, jų atsirastų daugiau. „Kai nėra rėmimo, nėra ir ūkių. Dabar kiekvienas pieninių ožkų augintojas, kuris turi ūkyje išlaikęs ožkeles daugiau kaip du mėnesius ir jas deklaravęs, gauna subsidiją, – sako ūkininkė ir prisimena nelengvus kelius, kuriuos reikėjo nueiti, kad subsidijos būtų įteisintos. – Norėjau, kad įteisintų paramą ir mėsinių ožkų ūkiams, bet nepavyko. Paramos reikėtų, nes labai brangiai kainuoja atsivežti veislinių ožkų iš užsienio: brangūs ir gyvuliai, ir atvežimas. Viena ožka kainuoja apie 1 tūkst. eurų. Valdininkai niekaip nesupranta, kad tą sritis, kuri bus remiama, ūkininkai rinksis. Gavome atsakymą, kad Lietuvoje niekada nebuvo ožkų mėsos valgymo tradicijos, tad ir dabar nereikia. Tačiau juk reikia žiūrėti į ateitį, numatyti perspektyvas. Tačiau valdininkai moka žiūrėti ne į perspektyvą, o į direktyvą.“
Pasak LPOAA vadovės, panašiai nutiko ir su pieninėmis avimis. Paramos jų augintojams taip pat neskyrė, nors avių pienas, sūriai iš jo yra labai skanūs. Paramos negauna ir vilnai auginamų ožkų augintojai. Todėl gyvulininkystės ūkių mažėja, nors Vyriausybė nuolat didžiuojasi, kad gyvulininkystė – prioritetinė žemės ūkio šaka. Prioritetinė tik popieriuje. Iš tiesų tai labai sunki sritis, ne tokia kaip augalininkystė. Gyvulių ūkiuose niekada neturi atostogų, dirbti tenka praktiškai visą parą.
Selekcija net nekvepia
Ožkų veislininkystė – apskritai pamiršta. „Mus prievartauja rašyti selekcijos programas, kurios selekcija net nekvepia, – nusivylusi ožkų ūkio šeimininkė. – Taip, mes auginame ir bandome išlaikyti grynaveisles bandas, bet selekcija ten net nekvepia. Kiekvienais metais turime rašyti prašymus, kad dalyvautume selekcijos programose, pildome devynis, tiesa, dabar šešis, lapus duomenų. Nesuprantame, kodėl. Dabar dar kitokį modelį sugalvojo, kad Žemės ūkio duomenų centrui asociacijos perduos duomenis. Selekcinę programą surašyti yra ne taip jau paprasta.“
Į klausimą, kokios tuomet ožkininkystės perspektyvos, patyrusi ožkų augintoja atsako: „Žmonėms juk reikia ožkų pieno, sūrių. Šioje žemės ūkio srityje dirbantys ūkininkai sensta. Jeigu mėsinė ožkininkystė būtų remiama, vyresnieji galėtų atsisakyti pieninių ožkų, su kuriomis daug darbo, įsigytų mėsinių ir galbūt pereitų prie mėsinių ožkų auginimo, jiems būtų lengviau.“
Tikrai nesigailiu, tačiau kad labai daug problemų ūkininkaujant – faktas, – užtikrina ekologinio ožkininkystės ūkio savininkė. – Nuolat reikia įsikišti, kai pradedami rengti įstatymų ar jų pataisų projektai, kad nebūtų priimta visokių nelogiškų dalykų. Jeigu neįsikiši, tai ir atsiranda visokių nesąmonių. Bėda – kad mūsų niekas nenori girdėti.
Bandą retina vilkai
Pati A. D. Ėmužytė ūkininkauti pradėjo nuo devynių veislinių ožkų ir vieno ožio. Dabar ūkyje daugiau kaip 400 ožkų. „Buvo daugiau kaip 500, bet kitas vilkai nugalabijo, – apgailestauja moteris. – Vilkų daugėja, medžiotojai neperspėja, kad aplink pasirodo vilkai. Dabar kaip tik svarsto naują kompensacijų už laukinių žvėrių padarytą žalą įstatymą. Reikės pasigilinti, kad vėl neliktų kokių nors spragų. Dabar, pavyzdžiui, žalos neatlygina kokius tris keturis mėnesius. Vilkina, svarsto – tai gal čia ne vilkai paskerdė, įrodymų nepakanka, sudraskytų gyvuliukų likučių nepakanka. Tiesiog tyčiojasi. Lūšis papjovė tris mano ėriukus, net nesikreipiau kompensacijų, nes per daug darbo: kol atvažiuoja veterinaras, surašo raštus, tada – viena komisija, vėliau – komisija, ir, atrodo, padaro paslaugą, kad duoda pinigų, tarsi iš savo kišenės duotų.“
Iš 400 laikomų ožkyčių ūkyje visos pieninės. „Turiu keletą mišrūnių, nes buvo sukergtos dvi veislės, kurias anksčiau buvo galima kergti, bet pakeitė taisykles ir tapo mišrūnės“, – pasakoja pašnekovė.
Dirbti niekas nenori
„Ūkyje turiu perdirbimo cechą, iš to gyvenu, paskolas atiduodu. Anksčiau mano gaminių būdavo didžiuosiuose prekybos centruose, bet ilgainiui atsisakiau bendradarbiavimo, nes su amžiumi jau tampa per sunku daug gaminti. Juk sūrio pagamindavau apie 15 t per metus, dabar man to jau per daug, be to, ir neturiu tikslo padaryti kuo daugiau. Kartais parduodu turguose, dalį iš namų nuperka. Leidžiu ožiukams gerti pieno, kiek nori, – pasakoja ūkininkė. – Ūkyje dirbu viena. Anksčiau buvo samdomų, dabar jau ne, nes ir mokėti reikia daug, ir darbas žmonėms būtų tik sezoninis. Kita vertus, ir norinčių dirbti vis mažiau. Anksčiau padirbėti vasarą pas mane ūkyje prašydavosi net 15–16 metų paaugliai, stovėdavo jų eilė. Įdarbindavau po kokius aštuonis paauglius, nors man tiek nereikėdavo, bet norėjau, kad jie priprastų dirbti. Ir dirbdavo. Dabar išaugo nauja karta, vaikai mato tėvus, kurie geria, nedirba, gauna išmokas, tad ir vaikai galvoja: o kam mums dirbti? Keičiasi ir kaimas, anksčiau, būdavo, augina vištytę, karvutę, kiaulytę, dabar niekam nieko nereikia.“
Domisi užsieniečiai
A. D. Ėmužytės ūkis pasuko ir nauja kryptimi – pradėjo rengti edukacijas ir degustacijas. Tam pastatyti ir svečių namai, kur ir vyksta užsiėmimai. „Pas mus į ūkį kiekvieną savaitę atvažiuoja grupės turistų iš Amerikos. Jie labai vertina ožkų pieno produktus, išmano apie sūrius, viskuo domisi ir klausinėja,– pasakoja pašnekovė. – Anksčiau į edukacijas kviesdavome ir vaikus iš Lietuvos mokyklų, darželių, tačiau gana greitai šios idėjos atsisakėme. Vaikai labai nedrausmingi, negerbia kitų darbo, mėto ant žemės maisto gaminius, o mokytojos jų neįstengia sudrausminti.“ Keisčiausia, pasak pašnekovės, kad net iš privačių mokyklų atvažiavusios grupės niekaip nesuprasdavo, kad reikia atsiskaityti už paslaugą. Visi nori labdaros, nors viskas juk kainuoja.
Receptai – močiutės paveldas
Visus darbus ūkyje atlieka viena Andžela Dalia. Sūnus padeda tik prie šieno gamybos, mėšlo darbų. „Aš pati melžiu, šeriu, gaminu produktus, vežu parduoti, vedu ekskursijas, degustacijas, – tiesiog neįtikėtina klausantis, kiek darbų gali nudirbti viena ūkininkė. – Keliesi ryte 4–4.30 val. ir spėji. Svarbiausia – gerai suplanuoti darbus. Yra daug darbų, kuriuos atlieki jau automatiškai, tarsi įsijungia autopilotas.“
Pasak ekologinio ožkų ūkio savininkės, gyvulininkystėje svarbiausia – mylėti gyvūnus. „Auginti be meilės – nuodėmė. Kiti į gyvulį žiūri kaip į pajamų šaltinį – ar greitai uždirbsi iš jo, ar ne. Tai svarbu, bet ne esminis dalykas. Svarbu dirbti mėgstamą darbą, o kiek uždirbsi – tiek ir gerai, – įsitikinusi A. D. Ėmužytė. – Mano močiutė buvo garsi Šiaulių apskrities sūrininkė, už patį geriausią sūrį ją net apdovanojo prezidentienė Smetonienė. Daug receptų paveldėjau iš jos, mano sūriai turi tautinio paveldo gaminio sertifikatą. Dauguma sūrių receptūra jau skaičiuoja šimtmečius, kiti – nauji, mano kūryba.“
Išskirtiniai gyvūnai
Ožkos, pasak ūkininkės, labai gražūs ir protingi gyvūnai. Tačiau vertinamos jos ne dėl grožio, o dėl labai geros pieno kokybės. Ožkų pieno molekulės prilygsta žmogaus, motinos, pienui, todėl organizmas lengviau toleruoja. Labai dažnai žmonės, ypač vaikai, karvės pieno negali gerti, o ožkos – gali. „Karvių racione yra apie 40 augalų rūšių, o ožkų – mažiausiai 250, įskaitant medžius, žievę, žoles, šungrybius, musmires, nuodingus augalus. Ta puokštė augalų, kuriuos jos suėda, žinoma, jeigu neuždarytos, sukuria pieno vertę, – pasakoja ožkų augintoja. – Ožkai autoritetas yra žmogus, žino, kad jį reikia gerbti, bet ir žmogus ožkas turi gerbti. Ožkos labai prieraišios, bet skriausti jų negalima, nes užpyks – metų metais su šeimininku nešnekės, prieisi – nusuks galvą ir į tave net nežiūrės. Štai todėl kai kurie žmonės tiesiog nesusitvarko su ožkomis. Tačiau tai labai dėkingi gyvūnai. Žiemą manęs pačios paprašo, kad padėčiau atsivesti ožkiukų ir, jeigu ištraukiu ožiuką, jos pirmiausia ne ožiuką palaižo, o man ranką iš dėkingumo, kad padėjau. Savybės, kurios mane labai žavi.“
Ožkos – gana sveiki gyvūnai, sako A. D. Ėmužytė. Kartais pasitaiko nagų ligų – kai didelė banda, tiesiog nespėjama sutvarkyti. Vargina kirminai, nes ganyklos užkrėstos kirminais, o chemiškai naikinti ekologiniame ūkyje negalima. Kol kas nevargina ir naujosios užkrečiamosios ligos, pavyzdžiui, mėlynojo liežuvio, dėl kurio dabar yra paskelbtas karantinas. „Gyvulys yra gyvulys, jis gali susirgti, tačiau ožkos yra gana sveikos, bet vis tiek joms turi skirti daug dėmesio“, – sako pašnekovė.
Skaičių kalba
2025 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo deklaruota 3 288 ožkų ūkiai; 14 402 ožkos.
2024 m. sausio 1 d. – 3 499 ūkiai; 14 988 ožkos.
2023 m. sausio 1 d. – 3 588 ūkiai; 14 994 ožkos.
2022 m. sausio 1 d. – 3 712 ūkiai; 14 688 ožkos.
2021 m. sausio 1 d. – 3 795 ūkiai; 14 478 ožkos.
Parengta pagal ŽŪDC inf.
(be temos)
(be temos)