Subtiliausiai ši riba kito Darragho McLoughlino ir trupės „Squarehead Productions“ pasirodyme „Stickman“. Scenoje žmogus balansavo lazda ant galvos, rankų ir kitų kūno vietų atlikdamas virtuoziškus fizinius triukus. Netrukus paaiškėjo, kad svarbiausia čia – ne pats triukas, o tai, kaip spektaklis organizuoja jo interpretaciją. Kiekvienas veiksmas buvo komentuojamas televizoriaus ekrane, nurodant, kaip turėtume tai suprasti. Bene maloniausias festivalio nepatogumas – pajusti, kad dėmesį kažkas tyliai režisavo. Situacija priminė laisvą atokvėpio minutę, kai socialiniuose tinkluose peržiūrimas vaizdo įrašas. Vos po kelių sekundžių algoritmas jau parenka dar penkiolika panašių vaizdų ir užpildo laisvalaikį. Atrodo, lyg pasirenkame patys, bet iš tiesų viskas jau nuspręsta. „Stickman“ pasirodyme įdomu buvo tai, kad kūrinys nedeklaravo kontrolės, o leido ją pajusti pateikdamas veiksmų, vaizdinių ir komentarų seką.
„Company NULIS“ spektaklyje „Nulis“ ši logika žengė dar vieną žingsnį toliau. Gabrielės Penčylaitės personažas neslėpė matantis publiką. Jis kalbino žiūrovus, reagavo į replikas, o kartais prieidavo pernelyg arti: paprašyti cigaretės ar vandens. Bufonės komentarai virto spektaklio dalimi. Saugi žiūrovo pozicija išnyko. Scenoje esanti aktorė dėmesį nukreipdavo į konkrečius žmones salėje, todėl žiūrėjimas nebegalėjo likti neutraliu veiksmu. Įprastas santykis tarp stebinčiojo ir stebimojo apsivertė, publika tapo spektaklio medžiaga. Teatras paprastai suteikia saugią galimybę žiūrėti į kitą, pačiam liekant beveik nematomam. „Nulis“ šią iliuziją panaikino. Žiūrovo kūnas tapo regimas, o žiūrėjimas – abipusis.
„Stickman“ ir „Nulis“ dar leido žiūrovui likti savo kėdėje, o Daviso Freemano „Karaoke (ART)“ jį tiesiog ištraukė. Į sceną patekęs žiūrovas nebegalėjo kontroliuoti, kaip bus matomas. Likusieji salėje žvilgsniais neišvengiamai vertino jo balsą, drąsą, nesėkmę. Įtampą sustiprino ir kitų menininkų sukurti vaizdo įrašai, skirti atliekamoms dainoms. Vieni jų atrodė mieli, žaismingi, kiti – sukrečiantys ir verčiantys nusukti akis. Impulsas nežiūrėti tapo toks pat reikšmingas, kaip pats stebėjimas. Jis priminė, kad matyti reiškia rinktis, į ką nukreipti dėmesį ir kada jį atitraukti. „Karaoke (ART)“ pažeidžiamu pavertė ne tik scenoje atsidūrusį atlikėją, bet ir patį žiūrovą.
Žiūrėjimas gali veikti ir per ištvermę. Tokį netikėtą įtraukimo būdą pasiūlė kitas trupės „Squarehead Productions“ darbas „For As Long As We’re Here“. Trys atlikėjai keturias valandas kartojo savo pasirinktą veiksmą: vienas jų balansavo lazdą ant pilvo, kitas – ilgą objektą ant galvos, trečias lipo ore „stovinčiomis“ kopėčiomis. Performerių fizinis nuovargis tapo pačiu kūrinio turiniu. Negalėjau šio pristatymo, kaip interneto turinio, po dešimties sekundžių atmesti galvodama: „čia jau viskas aišku“, – ir pereiti prie kito. Kūrinys nepasidavė įprastam dėmesio režimui. Jis privertė derintis prie atlikėjų kūniško laiko. Šiuo požiūriu pasirodymas ne tiek prašė įsitraukti, kiek perėmė vieną svarbiausių išteklių – laiką.
Šių metų festivalyje „ConTempo“ žiūrėjimas negalėjo likti vien pasyviu vartojimu. Jis tapo atsakomybe, nes spektaklių patyrimas priklausė ne tik nuo atlikėjų scenoje, bet ir nuo salės reakcijos ir įsitraukimo. Žiūrovas įžengė į kūrinį kaip bendrininkas. Kaip ir mieste: sutikus gatvės muzikantą, galima praeiti pro šalį, tačiau sustojus dėmesys jo pasirodymą pakeičia. Publikos reakcijos atskleidė, kad ji gali priimti tokį žiūrėjimo režimą, kai reikia ne tik stebėti, bet ir reaguoti.
Šis virsmas ir tapo viena iš festivalio sėkmių. Žiūrėjimas buvo traktuojamas ne kaip būsena, o kaip riba, kurią galima peržengti. Ten, kur anksčiau galiojo viena kryptis – nuo salės į sceną, erdvė tapo dvikryptė. Scena matė salę taip pat, kaip salė matė sceną. Netikėtos miesto erdvės, kiemai, sandėliai, aikštės šio festivalio metu tapo vaizdinio lauko dalimi. Riba tarp žiūrovų ir scenos joje virto pralaidžia zona, o ne siena. „ConTempo“ nesiūlė kūrinių, į kuriuos žiūrima. Jis kūrė situacijas, kuriose pats žiūrėjimas tapo veiksmu. Festivalio pradžioje klausiau savęs: ar tikrai aš čia tik žiūrovė? Pabaigoje šis klausimas pasikeitė: kaip mano žiūrėjimas veikia kūrinį?
Naujausi komentarai