Tekstualus meilės romanas, susižavėjimas tekstu ir jį parašiusiu autoriumi man neleidžia ramiai miegoti jau antrus metus, todėl noriu pasikalbėti su kitais skaitytojais ir suprasti, kad ne viena esu suvedžiota teksto. Noriu pasikalbėti ir su autoriais, ne tik juos skaityti be atsako.
Roland’as Barthes’as mažoje knygelėje „Teksto malonumas“ kaip tik pabandė įrodyti, kad tekstas yra erotiškas, kurstantis mūsų fantazijas ir troškimus. Tai gali būti ir tekstas, kuriame nėra nė lašo erotinės fantastikos arba fetišo – to, kas būdinga populiarėjančiai romantinei fantastinei literatūrai (ang. romantasy). Francesas Wilsonas („Literary seduction, compulsive writers and diverted readers“) rašė, kad tekstualaus gundymo pagrindas yra identifikacija, o Julija Kristeva („Tale of love“) – kad meilėje subjektas kuria pats save. Tam tikra prasme, skaitydamas mylimo autoriaus kūrinius, skaitytojas rašo ir savo istoriją. Vieni troškimai kūniški, o kiti – intelektualūs. Susižavėdamas rašančiu žmogumi, iš tiesų susižavi ir pačiu rašymu, tada jau pats nori išbandyti, kaip lengvai, o gal per kančias gimsta tekstas. Kartais gimsta tik tekstas, o kartais – ir santykis tarp rašytojo ir skaitytojo.
„Ir Ema stengėsi sužinoti, ką gi iš tikrųjų gyvenime reiškia tokie žodžiai kaip palaima, aistra, svaigulys, kurie knygose jai atrodė tokie gražūs.“
Gustave Flaubert, „Ponia Bovari“
Meilė tekstui ir autoriui
„Nuolatos prisimindami, kad meilė yra veiksmas, vartosime šį žodį jo nenuvertindami ir nemenkindami meilės reikšmės. Kai mylime, atvirai ir nuoširdžiai rodome rūpestį, prisirišimą, atsakomybę, pagarbą, įsipareigojimą ir pasitikėjimą.“
bell hooks, „Viskas apie meilę. Nauji požiūriai“
Paskiausiame savo tekste „Aistringas susižavėjimas ir antraplanio personažo kompleksas“ („Kauno diena“, 2026 07 10) apibrėžiau parasocialumo fenomeną – tą vienpusį emocinį ryšį su viešu asmeniu mūsų visuomenėje, kuri pamiršta, kaip reikia mylėti atsakingai ir atvirai, bet žino, kaip kariauti. Tarsi paklaidinta skaitytoja noriu sugrįžti prie to aistringo susižavėjimo, tik šį kartą mano dėmesio centre – meilė rašytojams ir rašymui.
Artėjant Kauno knygų mugei norisi išsiaiškinti arba bent jau pradėti klausti skaitytojų ir savęs, kodėl įsimylime rašytojus. Vienus – platoniškai, motiniškai, o kitus – slaptai ir aistringai.
Interneto forumuose (pvz., „Reddit“) rasite išpažinčių apie „simpatijas rašytojams ir rašytojoms“. Muzikos pasaulis turi savus garbintojus, literatūros pasaulis – garbintojas, kurios ateina į knygos pristatymą nešinos raudona rože ir žvelgia ilgesingomis akimis į autorių, o gal tiesiog akimis ryja jo tekstą. Jeigu šiame tekste nerasite atsakymo, kodėl įsimylime rašytojus, kviečiu pasiklausyti mano ir kitų paklaidintų skaitytojų ir rašytojų pranešimų rugsėjo 19 d. 10–17 val. skaitytojų klubų ir bendruomenių forume „Atviras skaitytojų klubas“, rengiamame Kauno knygų mugėje (vyks „Žalgirio“ arenoje).
Iš intymaus ir privataus veiksmo skaitymas tapo viešu saviraiškos, mados ir įvaizdžio kūrimo įrankiu. Ar viešas skaitymo skatinimas iš tiesų stiprina skaitymo kultūrą, o gal ją poliarizuoja, iškreipia ir paverčia savotišku skaitymo spektakliu? Kartu su viešo skaitymo kultūra formuojasi naujos populiarių literatūros žanrų tendencijos, keičiasi leidybos procesai ir pats kalbėjimas apie knygas bei skaitymą.
Vis dažniau girdime ir nuogąstavimų, kad skaitymo era artėja prie pabaigos. Į diskusiją kviesime literatūros ir skaitymo lauko ekspertus bei kitus suinteresuotus dalyvius, kurie ieškos atsakymų, kokie yra visiškai atviros, garsiai iškomunikuotos skaitymo kultūros padariniai ir kaip suderinti nematomą, asmeninę skaitymo patirtį ir malonumą su matomu, viešai kuriamu skaitymo spektakliu. To paties galima paklausti ir apie meilę bei skaitytojų ir rašytojų santykius. Ar dėl viešumo jie tapo iškreipti, nelygiaverčiai?
Bendravimas be tarpininkų
Atvirumas šiuolaikinėje visuomenėje dažnai suvaidinamas siekiant dėmesio. Ar tą patį galima pasakyti ir apie teksto bei rašytojų ir skaitytojų santykį? Aš dar turiu vilties, kad formuojasi tikros bendruomenės, draugystės ir ne viskas matuojama tik socialinių tinklų sekėjų skaičiais. Rašydamas knygą autorius viešai apsinuogina prieš skaitytoją. Skaitytojas apsinuogina privačiai, susirangęs patogiai savo krėsle. Jo minčių niekas nesiklauso, nebent jis pats transliuoja skaitymo patirtį į eterį – o tokių viešų skaitytojų socialiniuose tinkluose ne vienas.
Dar iki socialinių tinklų Joana Didion, garsi XX a. šeštojo dešimtmečio amerikiečių memuaristė, rašė tam ir taip, kad žmonės ją geriau pažintų. Ji neslėpė, kur būna rašydama savo tekstą, ką išgyvena ar ko geidžia. Aš rašau šį tekstą Ąžuolyno bibliotekoje, apsupta literatūrinės meilės išpažinčių ir teksto malonumo. Skaitydama Franzo Kafkos laiškus Milenai, „Suvedžiotojo dienoraštį“ (Søren Kierkegaard) ir „Eroso agoniją“ (Byung-Chul Han) bandau ne pavergti kitą, bet jį atitolinti nuo savęs ir užmiršti, kad galėčiau parašyti jau savo istoriją, o gal įgarsinti tų žmonių, kurie nori susitikti per tekstą. Tai žmonės, kurie dar rašė ilgus sakinius ir laiškus – aštuoniolikos iš abiejų pusių prirašytų puslapių laiškus, kaip kad Reičel seriale „Draugai“. Tai žmonės, kurie siuntė atvirlaiškius, ilgėjosi savo adresatų, kurie visą gyvenimą rašė vienam žmogui, nors jį skaitė milijonai, kaip F. Kafka savo vertėjai M. Jesenskai.
„Milena, jei tave mylėtų milijonas žmonių, aš būčiau vienas iš jų; jei tave mylėtų tik vienas žmogus – tai būčiau aš; o jei tavęs niekas nemylėtų, žinok, kad aš jau miręs.“
Franzas Kafka, „Laiškai Milenai“
Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl įsimylime rašytojus ir galbūt kodėl įsimyli rašytojai, neišvengsime romantizmo ar magiškojo realizmo. Tik į realybę mus sugrąžins pats gyvenimas ir žmonių nuodėmingumas.
Kokie galios santykiai egzistuoja šiame sandoryje tarp skaitytojo ir rašytojo? Tas, kuris suvedžioja ir pavergia, atrodo, turi daugiau galios nei tas, kuris yra paklaidinamas. Kas rašo šių santykių istoriją? O gal kuriami veidrodiniai romanai, kuriuose skaitytojas ir rašytojas pasakoja savo santykių versijas? Tas, kurio balsas girdimas ar statusas visuomenėje svarbesnis, bus pirmas. Tačiau šiandien visuomenė nepakanti galios disbalansui. Iš to galios disbalanso ir išnaudojimo kilo „MeToo“ (1) judėjimas. Šiandien pavojinga tekstu vilioti skaitytojus, o ypač – skaitytojas. Tačiau susižavėjimas yra nekontroliuojamas ir kartais negrįžtamas procesas. Protas gali sakyti, kad tai tik talentingo rašytojo triukai, bet širdis nesiklauso ir kreipia kraujo tekėjimą kažkur kitur, link gimdos, kurioje gimsta naujas tekstas, o gal du to paties santykio pasakojimai.
Literatūros pakurstytų meilužių Jeanos Rhys „Kvartetas“ (Quartet, 1928 m.) ir Fordo Madoxo Fordo „Kai nedoras žmogus“ (When the Wicked Man, 1931 m.) romanai – tarpusavyje susiję kūriniai, jų realių santykių metapokalbis. Šiose knygose abu autoriai menine forma aprašė savo realų, skaudų meilės romaną ir bohemišką gyvenimą trečiojo dešimtmečio Paryžiuje.
Betarpiškas bendravimas tarp skaitytojo ir rašytojo įmanomas, bet galios disbalansas vis tiek išliks. Tu autorių pažįsti iš jo tekstų, interviu, atvaizdų, o kaip skaitytojas lieki mažiau matomas ir neišklausytas, nepažintas. Ypač tai ryšku, kai autorius neišgalvoja istorijų, o rašo apie tai, kas jam iš tiesų nutiko, ką jis jaučia. Autorius atsiveria, ir galvoji, kad tu jį pažįsti, o jis – tave. Gal todėl R. Barthes’as siūlė nuasmeninti tekstus, numarinti autorių ir palikti tik geidulingą tekstą? To geidė ir kultinio romano „Rugiuose prie bedugnės“ autorius Jerome’as Davidas Salingeris, po didžiulės sėkmės pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą.
Visažinio interneto eroje neįmanoma nežinoti, kas yra teksto autorius, kur jis gyvena, nebent tyčia prisidengia slapyvardžiu ir savo privatų gyvenimą saugo po devyniais užraktais. Šiandien vis rečiau autorius gyvena privatų gyvenimą, užsidaręs kur nors miške, kaip J. D. Salingeris. Privataus gyvenimo negyvena ir jo sukurtas kultinis personažas Holdenas Kolfildas, kuriam skaitytojai rašydavo laiškus. Mary O’Connell 2020 m. tekste „Mielas „Rugiuose prie bedugnės“: meilės laiškas“ (Dear Catcher in the Rye: A Love Letter) išpažįsta savo meilę J. D. Salingerio romanui ir jo herojui: „Tu buvai klasikinis brendimo (ang. coming of age) romanas, o aš – laiminga priemiesčio mergaitė, nuo bado nutolusi per dvi kartas, su spinta, pilna „Benetton“ megztinių, ir po lova paslėpta braškių skonio „Malt Duck“ šešių butelių pakuote. Autobuso vairuotojo nešiojamasis radijas buvo nustatytas ties klasikiniu roku, o KISS, nė nenutuokdami apie savo pranašiškumą, plėšė: „I was made for loving you.“ Tavo žodžiai pataikė tiesiai į mano neramią vienatvę, ir norėjau skaityti tave lėtai, kad niekada neprarasčiau jaudulio, kurį kėlė tavo tobulas naujumas; bet kartu norėjau praryti kiekvieną tavo priebalsę ir balsę.“
Kai tekstas sugundo, norisi jį nešiotis su savimi, cituoti, įpinti į savo pačios pasakojimus. Tik ilgainiui pradedi prarasti save, nebežinai, ar šis žodžių junginys priklauso tau, ar tam, kuris tave suviliojo. Ar tu turi teisę pratęsti autoriaus arba personažo mintis, sukurti iš jų neišsiųstą, o gal visiems ištransliuotą laišką, pranešimą?
Žurnalistė Nora Krug 2026 m. dienraščio „The Washington Post“ straipsnyje „Davidas Fosteris Wallace’as, mano lemtingasis korespondentas“ dalijosi savo prisiminimais apie susirašinėjimą su kontroversišku autoriumi D. F. Wallace’u. Išsaugojusi atvirlaiškius ir laiškus, gautus iš paties rašytojo, po 30 metų nusprendė juos perduoti Teksaso universiteto Harry Ransomo centrui, kuriame sukaupta neįtikėtina garsių rašytojų ir menininkų archyvų kolekcija.
N. Krug rašo: „Aš suprantu tą sielvartą. Laikydamasi šių Davido minčių nuotrupų ir rafinuoto flirto, dabar esu pasirengusi paleisti. Man jų nebereikia tame gyvenime, kurį susikūriau. Juk jos – labiau apie jį; tam tikra prasme jos niekada iš tikrųjų nebuvo mano.“
Kai esi ne tik paklaidinta, bet ir įkvėpta skaitytoja, neišvengiamai pradedi užrašinėti tai, ką tau davė (o gal atėmė) mylimo rašytojo tekstų skaitymas (o gal ir susirašinėjimas su pačiu autoriumi). Juk dažniausiai tik netiesiogiai savo pačios tekstais gali pasikalbėti su autoriumi per didžiulį kodų ir kalbų atstumą. Juk autorius gyvena savo gyvenimą negalvodamas apie konkretų skaitytoją. Tačiau tu apie jį galvoji, todėl rašai.
Ar viešas skaitymo skatinimas iš tiesų stiprina skaitymo kultūrą, o gal ją poliarizuoja, iškreipia ir paverčia savotišku skaitymo spektakliu?
Kodėl norime tapti rašytojais?
Ar šiandien išgyvename rašymo epidemiją? Augantis naujai išleidžiamų knygų (ypač – savilaidos) ir knygų mugių bei kitų literatūros renginių skaičius turi savo priežastis. Kol dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje dega 10 mln. knygų, o dirbtinio intelekto mašinerija skenuoja nesuskaičiuojamus kiekius žmogaus parašytų knygų ir paskui jas naikina, kažkas vis dar trokšta parašyti didįjį romaną.
Pagrindinis Andrijaus Liubkos knygos „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“ herojus taip trokšta parašyti romaną, kad net yra pasiryžęs vesti:
[...]
– Nutariau parašyti romaną! Tai – svarbiausia, o visa kita – tik įrankiai tikslui pasiekti. Aš trokštu jaukumo, rūpesčio ir ramybės, nes proza to reikalauja. Lai poetai lėbauja ir paleistuvauja, Paša, o prozininkai privalo kruštis prie rašomojo stalo. Tai – pagrindinė literatūros taisyklė.
– Tai ir kruškis. Kam tau žmona?
– Žmona taps man užnugariu, angelu sargu, ginsiančiu nuo vidinių demonų. Ji nugalės chaosą, suteiks pusiausvyros ir komforto, atkirs mane nuo išorinio pasaulio – pagaliau galėsiu sutelkti dėmesį į rašymą. Į šį pasaulį atėjau vedamas misijos – parašyti romaną, todėl esu pasiryžęs viskam, net vedyboms.
<...>
Andrijus Liubka, „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“. Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė
Vieni meilės teoretikai sako, kad įsimylėti mus skatina biologija, noras pratęsti giminę. Literatūros teoretikai sakytų: rašyti mus skatina troškimas pratęsti save, bet jau ne kūnu, o mintimis.
Christopherio Nolano mokslinės fantastikos filme „Tarp žvaigždžių“ astronautė Amelija suabejoja meilės tikslu ir prigimtimi. Ji sako: „Meilė nėra tai, ką mes išradome. Ją galima stebėti. Ji galinga. Ji turi ką nors reikšti. Galbūt ji reiškia ką nors daugiau – ką nors, ko mes dar nesugebame suprasti. Galbūt ji yra tam tikras įrodymas, tam tikras aukštesnės dimensijos pėdsakas, kurio sąmoningai negalime suvokti. Meilė yra vienintelis dalykas, kurį gebame patirti ir kuris pranoksta laiko bei erdvės dimensijas.“
Galbūt ne iš meilės, o vienatvės ir nesusikalbėjimo šiuolaikinėje visuomenėje mes imamės plunksnos. Nors tai vyksta jau tūkstančius metų – nuo tada, kai graikų dievai mus atskyrė, pasmerkdami vienas kito ieškoti, kad pagaliau pajustume pilnatvę. O krikščionių Dievas, sugriovęs Babelio bokštą, išskaidė žmones į skirtingas kultūras ir davė jiems skirtingas kalbas tam, kad nesusikalbėtų ir taip išpirktų savo galios troškimo nuodėmę.
Auksinių gaublių apdovanojimų ceremonijoje 2013 m. aktorė Jodie Foster pasakė tai, ką galvoja kiekvienas kuriantis žmogus, aktorius, muzikantas ar rašytojas: „Jodie Foster buvo čia, aš vis dar esu čia ir noriu būti pastebėta, giliai suprasta ir nebesijausti tokia labai vieniša.“
Jos vardo vietoje kiekvienas galime įsirašyti savąjį. Dažnai šlovė, viešumas nesukuria bendrumo jausmo, tik dar labiau išryškina vienatvę, nesusikalbėjimą. Gal todėl kai kurie autoriai naiviai tikisi prakalbinti savo skaitytoją ir kartais įsitraukia į realius romanus. Iš vienatvės jie rašo knygas ir laiškus, tikėdamiesi atsakymo. Net jeigu ir bandome atsieti fikcinių romanų herojus nuo juos sukūrusių autorių, kur nors vis tiek prabyla paties rašytojo vienatvė ar jo vidiniai demonai. Autofikcinių romanų autoriai dažnai neslepia, kad gyvena taip, kaip rašo, ir rašo taip, kaip gyvena. Jie negali įsivaizduoti kitokio rašymo nei autobiografinio. Šis autorių atvirumas ir pažeidžiamumas tikriausiai stipriau gundo skaitytoją, net labiau nei erotinis romanas. Svetimi žodžiai skaitytojui tampa tokie artimi, tarsi pokalbis su tave gerai pažįstančiu draugu.
Meilės rašytojams teorija
„Visi vyrai, kurie pirmiausia prisiliečia žodžiais, vėliau rankomis nueina kur kas toliau.“
Antonio Skármeta, „Burning Patience“
Kaip apibrėžti meilės rašytojams teoriją? Iš ko ji susideda? Kas taip spaudo mūsų vidinius mygtukus, kad rašytojai sugeba prisiliesti prie mūsų žodžiais, veiksmais ir nusižengimais?
Jau teksto pradžioje minėtas R. Barthes’as knygoje „Meilės diskurso fragmentai“ bando apibrėžti meilės kalbą. Ji nukreipta į save ir įsivaizduojamą mylimąjį. Gal todėl tekstuose visada slepiasi įsivaizduojamas adresatas ar mūza. Jo knyga sudaryta kaip žodynas, kaip literatūrinio mylimojo minčių žemėlapis, nuo Platono „Puotos“ iki Johanno Wolfgango von Goethe’s „Jaunojo Verterio kančių“.
Įsimylėję skaitytojai ir įsimylėję rašytojai dūsauja, išgyvena tekstą. Gundantis pasakojimas nebūna sausas, net jeigu autorius rašo instrukcijas. Esame linkę manyti, kad mus gali suvilioti tik erotikos prisotintas tekstas, bet autoriaus išpažintys ir intymumas, gal net saviironija, veikia geriau nei bet koks kitas literatūrinis afrodiziakas. Meilės diskursas prasiskverbia pro visus sluoksnius ir prakalbina tą, kuris atsiverčia knygą. R. Barthes’o knyga „Meilės diskurso fragmentai“ (pranc. Fragments d’un discours amoureux; 1977 m.) – „įsimylėjėlių simbolis, kuris, nors nepastovus ženklas ir joks meilės įrodymas, Prancūzijoje tradiciškai įteikiamas tam / tai, kuriam (-iai) esi neabejingas (-a)“ (filosofija.info).
Tekstui, jo autoriui – kaip ir žmonėms – mes galime būti nepadoriai neabejingi. F. Wilson sieja susižavėjimą autoriais ir literatūra su pačių autorių rašymo temperamentu. Kompulsyvūs rašytojai, nebūtinai grafomanai, suvedžioja ir paklaidina skaitytoją. Jų tekstai kūniški, nors prozoje gali nebūti jokio intymumo pėdsako. Kaip asmenybės jie turi skvarbų žvilgsnį ir aštrų protą. Susižavėję skaitytojai juos pavadintų didžiaisiais vyrais, Rašytojais iš didžiosios R. Tačiau yra ir didžiųjų moterų, rašytojų gundytojų (Sapfo, George Sand, Anaïs Nin, Marguerite Duras, Louise Colet ir kt.). Tik ilgą laiką literatūrinio gundymo, kaip ir literatūros, istorija buvo labai vyriška.
Literatūra formuoja mūsų troškimus jau daugybę metų. Kažkada skaitymas buvo laikomas nepadoria ir žalinga veikla, netinkama jaunoms merginoms. XVIII a. Prancūzijoje moterys jau nebuvo kaltinamos raganavimu, tačiau galėjo būti sugėdinamos dėl skaitomų meilės romanų. Tuo metu svarbesnė buvo žmonių dorovė, o skaitymas buvo laikomas neatsiejama intymių ryšių (sekso) dalimi. „Romanų skaitytoja kelia pavojų ne tik sau ir savo šeimai, bet ir visuomenei bei pačiai moralinei ir politinei tautos sanklodai.“ (Diaconoff, „Through the Reading Glass“)
Žurnale „Ate, Ate“ (Nr. 2) publikavau savo pirmąją apysaką „Naktis praryja dieną, Rašytojas praryja savo Skaitytoją“, kuri iš dalies atspindi tą ikifeministinio judėjimo epochą, kai moteris kaip skaitytoja buvo varžoma, o jos biblioteką ir bibliografinius sąrašus formavo patriarchatas: „Nevaržomas knygos pasirinkimas moteriai, apribotai tik vyro ar tėvo parengtu griežtu literatūros sąrašu, atrodo neįmanomas. Šį kartą maištauji ir nepasikliauji sutuoktinio ar tėvo rekomendacijomis, o tik savo pačios intuicija ir kūnu. Judi link lentynos, tiesi ranką. Krauni vieną knygą po kitos į virstantį Babelio bokštą, kad galėtum pasiekti aukščiausioje lentynoje specialiai tau paslėptą veikalą.“
Literatūra, ypač – jos rašymas, leidyba, ilgą laiką buvo vyrų reikalas. Net ir moterų galimybės įgyti išsilavinimą ir savarankiškai skaityti buvo ribojamos patriarchalinės švietimo sistemos. Virginia Woolf gal ir ne pirmoji garsi rašytoja moteris, bet ji prabilo garsiai apie „savo kambario“ poreikį, kuriame galėtų rašyti. Ilgą laiką gundytos skaitytojos pačios norėjo imti plunksną į rankas ir suvilioti savo skaitytoją. Tai puikiai pavyko poetėms, memuaristėms, o gal ir feministėms.
Poetų Elizabeth Barrett ir Roberto Browningo meilės istorija – viena gražiausių literatūros pasaulyje. Šiuos du talentingus žmones sujungė kūryba, laiškai ir gilus emocinis ryšys, išaugęs į visas kliūtis peržengusią meilę. Viskas prasidėjo 1845 m., kai R. Browningas perskaitė E. Barrett eilėraščius. Jį sužavėjo jos kūrybos gelmė ir subtilumas. Nesusilaikęs parašė jai laišką, kurį pradėjo žodžiais: „Aš myliu tavo eilėraščius ir myliu tave.“ Tai buvo jų pirmasis „epistoliarinis pasimatymas“, kuris greitai išaugo į intensyvų susirašinėjimą, o vėliau – ir į santuoką, kurios nepalaimino jųdviejų šeimos.
Tekstualus romanas dažnai yra neįmanomas ir agoniškas, bet filosofas Byungas Chul-Hanas knygoje „Eroso agonija“ kaip tik siekia mus atitolinti nuo kito, mylėti taip, kad nenorėtume pavergti ir išnaudoti kito, kad ir kaip stipriai mus gundytų jo kalba. Jis rašo, kad net Sokratas Platono dialoguose vaizduojamas kaip suvedžiotojas, o „jo kalba (logos) pati savaime yra erotinis gundymas“. Literatūrinės meilės teorijos pagrindas visada yra tekstas. O paskui gali atsirasti ir kūnai, kurie per tą metabendravimą tarp skaitytojo ir rašytojo pirmiausia susiliečia mintimis. Atsivertęs knygą išeini į pasimatymą:
„Atvertusi pirmus knygos puslapius, Skaitytoja įžengia į pavojingą, nepažintą pasaulį. Ji įžengia į kito žmogaus vidinį pasaulį. Iki šiol visos jos skaitytos knygos buvo kruopščiai cenzūruojamos, kad tekstas netaptų susijaudinimo šaltiniu, kad Skaitytoja neatsiduotų nepažįstamiems autoriams. Šį kartą ji skaito be jokių apribojimų. Laisvasis skaitymas, kaip laisvasis kritimas, kelia susijaudinimą. Ji trokšta daugiau, kažko daugiau nei žodžiai. Skaitymo aktas pažadina Skaitytoją, jos aistrą ir ji sėdasi prie stalo rašyti laišką, atsakymą ją pakursčiusiam autoriui, nors net nespėjo pabaigti pirmojo knygos skyriaus.“
Donata Bocullo, iš apysakos „Naktis praryja dieną, Rašytojas praryja savo Skaitytoją“, žurnale „Ate, Ate“ (Nr. 2)
Kaip šiam tekstui reikalingas skaitytojas, taip ir autoriui reikalingas kitas žmogus. Taip jie vienas kito ir ieško, tūkstančius metų nuo tada, kai žodis rado formą, įsiamžino molinėje lentelėje, papiruse, popieriaus lape ar telefono ekrane ir prabilo balsu mūsų belaidėse ausinėse. Susiformavo savotiškas metabendravimas, netiesioginis pokalbis arba pokalbis per atstumą. Kodėl taip nutinka, kad skaitydami įsimylime personažus, sakinius ir pačius autorius?
Pirmos dalies pabaiga.
1 – „MeToo“, arba #MeToo (liet. Aš taip pat) – populiari grotažymė, 2017 m. spalį greitai išplitusi socialiniuose tinkluose, pabrėžusi seksualinio priekabiavimo ir smurto netoleravimą.
Naujausi komentarai