Be paveiksliukų neįdomu
Kai JAV mokyklų bibliotekininkai ėmė pirkti naujas knygas, vadovavosi ne noru praturtinti kolekcijas – jie tiesiog buvo priversti prisitaikyti prie sparčiai prastėjančio mokinių skaitymo lygio. Amanda Kordeliski, Amerikos mokyklų bibliotekininkų asociacijos valdybos narė, pasakoja, kad tarp populiariausių naujų pirkinių dominuoja grafiniai romanai ir manga – žanrai, pritaikyti tiems, kurie nebeįveikia ilgo, neiliustruoto teksto.
Šis reiškinys neatsitiktinis. Švietimo sistema, užuot priešinusis bendrai tendencijai trumpinti ir supaprastinti tekstus, pati tapo vienu svarbiausių jos variklių. Viena po kitos vykusios reformos paskatino pedagogus rinktis trumpas ištraukas vietoj ištisų knygų – taip, kad pamokos labiau primintų standartizuotus testus su pasirenkamais atsakymais, o ne gyvą susitikimą su literatūros kūriniu.
2025 m. atlikta apklausa parodė, kad dauguma pagrindinių ir vidurinių mokyklų anglų kalbos mokytojų per visus metus mokiniams skiria perskaityti daugių daugiausia keturias knygas – arba nė vienos. Be to, klases užplūdo ekranai: daugiau nei 80 proc. pradinių klasių mokytojų teigė, kad jų mokiniai asmeninį įrenginį gauna dar nespėję pradėti lankyti darželio.
Rezultatas – skaičiai, kuriuos sunku suvokti. 2024 m. nacionaliniame teste, turėdami atlikti tokias užduotis kaip sudėtingos grožinės literatūros temos analizė ar autoriaus argumentų vertinimas, tik 35 proc. JAV abiturientų sugebėjo pasiekti pakankamą lygį. Beveik tiek pat mokinių nepasiekė net bazinio slenksčio. Suaugusiųjų padėtis taip pat blogėja: šiandien beveik 30 proc. amerikiečių nebepajėgia savais žodžiais atpasakoti kelių puslapių teksto turinio ar padaryti iš jo loginės išvados – 2017 m. tokių žmonių buvo mažiau nei 20 proc.
Žodžiai, bet ne mintys
Vis dėlto būtų klaidinga sakyti, kad amerikiečiai skaito mažiau žodžių nei anksčiau. Greičiausiai jie skaito jų netgi daugiau – tiesiog visai kitaip, sako autorė. Ant žmonių nuolat liejasi e. laiškai, trumposios žinutės, įrašai platformoje „X“, „Reddit“ gijos, instagramo antraštės: trumpų tekstinių nuotrupų sprogimas, vykstantis ilgesnių, sudėtingesnę informaciją perteikiančių tekstų sąskaita.
Kalifornijos universitete dirbanti kognityvinė neurologė Maryanne Wolf sako, kad žmonės nepamiršta, kaip skaityti atskirus žodžius, tačiau praranda subtilesnius gebėjimus: suprasti, interpretuoti, apibendrinti. Amerika, pasak jos, netapo neraštinga. Ji tapo poraštinga.
Šiandieniai vaikai paveldės sustiprintą šią savybę. Darželių auklėtojos pastebi, kad vis daugiau mažylių nebežino net vaikiškų skaičiuočių ar liaudies pasakų – apie tai pasakoja Benjaminas Powersas, Jeilio universiteto ir Haskinso pasaulinio raštingumo centro direktorius. Nuo 1984-ųjų iki 2025-ųjų trylikamečių, sakančių, kad jie retai arba niekada neskaito savo malonumui, dalis paaugo nuo 8 iki 29 proc. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau jam apskritai patinka skaityti.
Skaitymas nebetenka prasmės net geriausiai išsilavinusiems visuomenės sluoksniams. Harvardo universiteto atstovė Margaret Rennix pasakoja apie studentą, kuriam buvo per sunku perskaityti tekstą, parašytą, jo manymu, senąja anglų kalba, nors iš tikrųjų tai buvo Anthony Burgesso 1962 m. romanas „Prisukamas apelsinas“. Studentas pasinaudojo dirbtiniu intelektu, kad „išverstų“ knygą į paprastesnę kalbą.
Vienas Harvardo sociologijos profesorius, sunerimęs dėl studentų skundų, esą jiems reikia skaityti pernelyg sudėtingus tekstus, paprašė M. Rennix ateiti į paskaitą ir apginti pačią skaitymo idėją. Jai teko įrodinėti elitinio universiteto studentams, besimokantiems disciplinos, kurios pamatas yra tekstų analizė, kad ištraukos ir santraukos niekada neatstos originalo gilumo. „Versdami juos skaityti, dėstytojai, jų akimis, tiesiog dirbtinai slepia informaciją ir verčia studentus ją gauti sudėtingesniu būdu“, – apibendrino ji studentų požiūrį.
Formuoja pasaulėvaizdį
Tačiau skaitymas niekada nebuvo vien įgūdis – tai priemonė, formuojanti patį pasaulį, kuriame gyvename. Žmogaus smegenyse nėra jokio įgimto mechanizmo, skirto sujungti raides į žodžius ir susieti juos su tikrove; kad išmoktų skaityti, žmonija turėjo perprogramuoti smegenų sritis, iš pradžių skirtas kalbai ir daiktų atpažinimui. Skaitymas atsirado vos prieš 6 tūkst. metų Mesopotamijoje, o masiniu reiškiniu tapo tik tada, kai 1440 m. Johannesas Gutenbergas išrado spausdinimo presą.
Rašytinis žodis iš esmės skiriasi nuo šnekamosios kalbos: jis atskiria žinią nuo jos perteikėjo, todėl informacija gali sklisti kur kas objektyviau nei žodinėse visuomenėse; kadangi sakinį parašyti užtrunka ilgiau nei jį ištarti, rašymas priverčia autorių sulėtinti mintį ir ją apmąstyti. Svarbiausia, kad parašytas tekstas, priešingai nei ištarti žodžiai, neišnyksta ore – skaitytojas gali prie jo sugrįžti ir kaskart rasti naujų sluoksnių.
Istorikas, jėzuitų kunigas Walteris J. Ongas 1982 m. knygoje „Orality and Literacy“ (liet. „Žodiškumas ir raštingumas“) aprašė neuropsichologo Aleksandro Lurijos tyrimus, atliktus XX a. trečiajame dešimtmetyje atokiuose Uzbekistano ir Kirgizijos kaimuose. Bendraudamas su beraščiais ir raštingais valstiečiais jis įstikino, kad pastarieji geba ne tik jungti raides, bet ir mąstyti abstrakčiai.
Virtualūs skaitymo žudikai
1962 m. medijų teoretikas Marshallas McLuhanas spėjo, kad Vakarų pasaulis taps „poraštingas“ – elektroninės medijos pamažu išstumsiančios rašytinį žodį. Tačiau iš šiandienos perspektyvos tuometė Amerika toli gražu neatrodė poraštinga: šalis sparčiai turtėjo ir švietėsi. Tiesa, televizija jau tada keitė kasdienio gyvenimo ritmą. Neilas Postmanas 1985 m. rašė, kad problema – ne televizijos pateikiamas pramoginis turinys, o tai, kad bet koks turinys pateikiamas kaip pramoga.
Televizija atėmė tylą, reikalingą skaitymui, o plačiajuostis internetas ir išmanusis telefonas ją sunaikino beveik visiškai, sako R. Horowitch. Anksčiau tam, kad pažiūrėtum filmą ar laidą, reikėjo tinkamu metu atsidurti prie televizoriaus arba nupėdinti iki vaizdo kasečių nuomos punkto. Atsiversti knygą buvo lengviau. Šiandien pramogos neturi jokių ribų: viena laida nepastebimai virsta kita, o žiūrovas rankoje laiko telefoną, tuo pačiu metu naršydamas socialiniuose tinkluose.
Tyrimai rodo, kad skaitydami tekstą ekrane žmonės jį supranta prasčiau, nei skaitydami popieriuje, – tikriausiai dėl visų šių blaškančių dirgiklių. Socialiniai tinklai, kadaise paremti tekstu, dabar užtvindyti trumpų vaizdo įrašų – „TikTok“, „YouTube Shorts“, „Instagram Reels“ valdo dėmesio ekonomiką, ypač tarp jaunimo.
R. Horowitch tai iliustruoja pavyzdžiu, kurį pateikė interviu radijui NPR: tyrėjas, su kuriuo ji kalbėjosi, fiksavo vaikų smegenų vaizdus, kai jie susipažindavo su ta pačia istorija dviem būdais – klausydamiesi jos ir žiūrėdami nuotraukas, o vėliau žiūrėdami animaciją. Paaiškėjo, kad žiūrėdami animaciją vaikai gerokai mažiau naudojosi su vaizduote ir mokymusi susijusias smegenų sritis, nes viskas jau buvo pateikta – jiems nereikėjo nei pačiam „užpildyti“ vaizdinių, nei tiek galvoti.
Viena tvirčiausių šiuolaikinio neuromokslo išvadų teigia, kad smegenys geriausiai išmoksta būtent tai, ką nuolat praktikuoja. Jeigu laiką, kadaise skirtą knygoms, dabar užpildome trumpų vaizdo įrašų žiūrėjimu, skaitymo gebėjimai neišvengiamai nyksta, o kartu silpsta ir bendrosios žinios, padedančios suprasti tekstą.
20 proc. suaugusiųjų pernai perskaitė daugiau nei 80 proc. visų amerikiečių perskaitytų knygų.
Psichologė Gloria Mark, tyrusi dėmesio trukmę žiūrint į ekraną, pastebi ryškų kritimą: 2004 m. ji siekė 150 sek., 2012 m. – 75 sek., o prieš penkerius metus nukrito iki maždaug 47 sek. „Mes įpratome, kad turinys keičiasi labai greitai“, – sako ji. Vaizdo žiūrėjimas apskritai yra pasyvesnė patirtis nei skaitymas: nors vaizdo įraše informacijos daugiau – ne tik kalba, bet ir garsas, ir judesys, – jis neskatina mąstyti giliau, nes kadrai keičiasi nepaisant to, ar žiūrovas spėjo ką nors suprasti.
Tyrimai rodo, kad vaikų, daugiau laiko praleidusių prie ekranų ir mažiau skaičiusių, baltoji smegenų medžiaga buvo prasčiau išsivysčiusi srityse, kurios atsakingos už vykdomąsias funkcijas ir kalbą. Pradėję mokytis vaikai geba iššifruoti ar atkurti informaciją, tačiau vargsta su išvadų darymu, ilgesnių tekstų sekimu ar sinteze.
Šie pokyčiai nesustoja ties mokyklos vartais. Amerikiečių suaugusiųjų gebėjimas spręsti logikos uždavinius ir atpažinti dėsningumus nuo 2006-ųjų iki 2018-ųjų mažėjo, o žodynas skurdesnis nei panašaus išsilavinimo žmonių prieš pusę amžiaus.
Psichologė Elizabeth Dworak iš Šiaurės Vakarų universiteto pastebi, kad net Flyno efektas – nuolatinis IQ augimas nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio – per pastaruosius du dešimtmečius apsivertė: vidutinis balas krinta maždaug trimis taškais per dešimtmetį. Tiesa, ne viskas taip vienareikšmiška – jos tyrimai rodo, kad gerėja tam tikros erdvinio mąstymo formos.
O kur dar dirbtinis intelektas (DI)!
Džordžtauno universiteto profesorius Calas Newportas pabrėžia, kad rašymo procesas priverčia mąstyti tvarkingai ir nuosekliai, laikas, reikalingas mintį paversti sakiniu, leidžia autoriui rasti naujų įžvalgų. Kitaip tariant, rašantysis kartu ir mokosi. Jeigu DI panaikina iššūkį, jis panaikina ir patį mokymąsi. Tyrimas Brazilijoje parodė, kad studentai, kurie mokydamiesi naudojo DI, netikėto testo metu pasirodė gerokai prasčiau už bendraamžius, kurie mokėsi be jo.
C. Newportas, visą karjerą tyrinėjęs technologijų diegimo istoriją, primena, kad beveik neįmanoma automatizuoti vienos varginančios užduoties nesukuriant naujų rūpesčių. Pvz., e. paštas, turėjęs tapti patogiu faksų ir skambučių pakaitalu, virto laiko rijiku. Nuo tada, kai 2022 m. pasirodė ChatGPT, kas mėnesį platformoje „Amazon“ pasirodančių knygų skaičius padidėjo trigubai. DI kuria tvarkingą, profesionalią prozą, tokie tekstai dažnai būna neoriginalūs, netikslūs arba abu vienu metu.
Išrinktųjų užsiėmimas
Nepaisant bendro nuosmukio, pernai JAV spausdintų knygų parduota daugiau nei prieš dešimtmetį, „Substack“ išgyvena ilgų tekstų prenumeratų pliūpsnį, o tokios garsenybės kaip popžvaigždė Dua Lipa ir aktorė Reese Witherspoon per savo knygų klubus sėkmingai populiarina skaitymą. Tačiau skaitymo istorikė Leah Price iš Rutgerso universiteto sako, kad tekstas šiandien įdomus vis mažesnei visuomenės daliai. Vos 20 proc. suaugusiųjų pernai perskaitė daugiau nei 80 proc. visų amerikiečių perskaitytų knygų. 2025 m. gruodį atlikta „YouGov“ apklausa parodė, kad 40 proc. amerikiečių tais metais neperskaitė nė vienos knygos.
„Tai tampa savotišku nišiniu hobiu, panašiu į pašto ženklų kolekcionavimą ar orchidėjų auginimą“, – sako ji.
Tačiau populiaraus literatūrinio herojaus pasirodymas ant plačiai skaitomo spausdinto savaitraščio viršelio šiandien apskritai neįsivaizduojamas – nei tokio veikėjo, nei tokio savaitraščio nebeliko. Kultūrinę galią perima tie, kas sumaniausiai valdo populiariausią komunikacijos technologiją, – srautinės transliacijos vedėjai, tinklalaidžių kūrėjai, nuomonės formuotojai.
Kaip primena psichologas Jonathanas Haidtas, kadaise knygos buvo pagrindinis žinių ir moralės šaltinis, informacija buvo perduodama vertikaliai – iš vyresnės kartos jaunimui. Dabar informacija juda horizontaliai – nuo vieno jauno žmogaus prie kito. Tad, sako R. Horowich, skaitymo nuosmukis nesugriovė pasaulio aukštyn kojomis – jis tiesiog pasuko jį į šoną.
Vis dėlto dar ne viskas žlugę. Kai JAV pradėjo drausti mokiniams naudotis telefonais dienos metu, žymiai išaugo srautas į bibliotekas – jaunimui įdomesnės tapo popierinės, o ne skaitmeninės knygos. Kai kurie mokytojai pradėjo reikalauti perskaityti visą kūrinį, o ne ištrauką.
(be temos)