J. Trimakaitės kūrybai būdingas dėmesys objekto medžiagiškumui ir jo transformacijoms scenoje. Jos spektakliuose daiktas ar pasirinkta medžiaga tampa savarankiška dramaturgijos priemone, padedančia atskleisti personažų būsenas ir jų santykį su pasauliu. Režisierė jungia objektą, lėlę ir gyvą aktoriaus kūną, kuria netikėtumo efektą, kai tas pats daiktas gali įgyti įvairių, nenuspėjamų pavidalų. Tokia scenine kalba vaikams ir jaunimui skirtuose spektakliuose ji atskleidžia sudėtingas temas: netekties, vienatvės, kitoniškumo. Vaikas kūrėjai – lygiavertė asmenybė, su kuria galima kalbėti atvirai, nevengiant egzistencinių klausimų. Tai režisierė atveria pasitelkdama žaidybišką pasakojimo formą, subtilų humorą, kas neleidžia sceniniam pasakojimui tapti sunkiam ar didaktiškam.
Šįkart režisierė kartu su pjesės autore Dominyka Budinavičiūte atsigręžia į namų temą. 3–7 metų vaikams skirtame spektaklyje ji atskleidžiama žaismingai ir jautriai. Namai – viena pirmųjų erdvių, kurias vaikas išmoksta atpažinti. Iš pradžių namai gali reikšti konkrečią fizinę vietą, tačiau ilgainiui ji apauga emocijomis, santykiais, prisiminimais. „Namai namučiai“ – būtent apie šį skirtumą: tarp namo kaip pastato ir namų kaip žmogiškojo artumo.
Abi kūrėjas domina ne konkrečios šiuolaikinės visuomenės diagnozė, bet kintančių ryšių, trapių šeimos struktūrų ir iš naujo apibrėžiamų namų tikrovėje gyvenančio dabartinio žmogaus patirtys. Jų kūrybinio dialogo stiprybė – gebėjimas sudėtingas žmogiškąsias patirtis perteikti jų pernelyg neaiškinant, o išverčiant į vaikui suprantamą sceninių vaizdinių kalbą.
Pasirenkama iš pirmo žvilgsnio paprasta medžiaga – popierius. Jį galima lankstyti, jis gali virsti namu, personažu. Popieriaus savybės leidžia vaikui suprantamai kalbėti apie tarpusavio santykių trapumą ir kaitą. Iš pradžių lygus jo paviršius primena atvirą galimybę – tik lankstomas, jungiamas su kitais fragmentais jis gali virsti namu. Panašiai namus kuria ir žmonių santykiai: jie nėra stabili duotybė, o nuolat formuojami buvimo kartu, žodžių, nesutarimų ir susitaikymų. Kiekvienas veiksmas popieriuje palieka žymę – lenkimo liniją ar įplyšimą, kurio neįmanoma visiškai panaikinti net suklijavus. Taip ir namų erdvė kaupia bendrų patirčių pėdsakus. Suklijuotas popierius nebegrįžta į pirminę būseną, tačiau gali įgauti naują formą.
„Namai namučiai“ – būtent apie šį skirtumą: tarp namo kaip pastato ir namų kaip žmogiškojo artumo.
Spektaklio pasauliui gyvybę suteikia aktoriai Arvydas Šaučiūnas ir Vigita Rudytė. Jie veikia ne tik kaip personažai, bet ir kaip matomi jo kūrėjai: jų rankose namai įgyja žmogiškų savybių, juda, keičia pavidalus, jaučia savitas emocijas. Namai ima veikti tarsi savarankiški istorijos dalyviai.
Dailininkės Medilės Šiaulytytės sukurtas, įvairiausių namelių pripildytas scenovaizdis ne iliustruoja pasakojimą, o suteikia materialų pavidalą pagrindinei jo minčiai. Kompozitoriaus Valerio Faggioni muzika leidžia dar jautriau pajusti besikeičiančias skirtingų pavidalų namų, tarsi savarankiškų veikėjų, būsenas. Pasirodyme nėra vienintelio teisingo namų modelio. Vieni namai – dideli, kiti – maži, vieni – triukšmingi, kiti – tylūs. Ši įvairovė svarbi kalbant vaikams, kurių šeimos ir kasdienė aplinka nėra vienodos. Namais erdvę paverčia ne jos dydis ar išorė, bet buvimas kartu.
Kaip ir daugelis J. Trimakaitės spektaklių, „Namai namučiai“ – daugiasluoksnis, tad į jį pasinerti įdomu tiek vaikams, tiek tėveliams. Scenoje statomi ne tik fiziniai namai, palaipsniui kuriamas bendras dviejų žmonių pasaulis. Jo pamatu tampa meilė, o šeimai augant namų erdvė prisipildo naujos gyvybės, balsų ir kasdienių ritualų. Čia galima lengvai ir su šypsena atpažinti gyvenimiškas situacijas, suaugusiesiems į kasdienį šeimos pasaulį pažvelgiant iš šono ir atpažįstant save.
Galima išvysti ir kaip tėvų ryšiui nutrūkus iki tol buvęs vienas namas skyla į du. Šis vaizdinys perteikia ne vien šeimos struktūros pasikeitimą, bet ir vaiko patiriamą saugumo pasaulio persitvarkymą: namai neišnyksta, tačiau nuo šiol turi būti kuriami jau dviejose atskirose erdvėse.
Spektaklyje naudojamos lietuviškos patarlės, kurios jungia skirtingas spektaklio scenas. Nors patarlės leidžia vienu metu kreiptis į skirtingas kartas: vaikus su jomis supažindinti, o suaugusiesiems atpažinti, jų įtraukimas pasiteisina ne visada. Kai posakis išauga iš konkretaus sceninio veiksmo, yra tiesiogiai susiejamas su objektų transformacijomis ar žaismingai suvaidinamas, jo perkeltinė reikšmė tampa suprantama ir papildo vaizdinį pasakojimą. Kitur jų sąsaja su vaizduojama scena atrodo kiek pritempta: posakis tarsi pridedamas prie jau sukurto epizodo, užuot tapęs jo dramaturginiu pagrindu, ima stelbti laisvesnę sceninio vaizdo interpretaciją.
35 minučių trukmės spektaklį papildo edukaciniai žaidimai. Šis tęsinys leidžia vaikui iš pasyvaus stebėtojo tapti dalyviu ir pačiam išmėginti tai, ką ką tik regėjo scenoje. Tokia struktūra ypač tinkama 3–7 metų auditorijai: teatro patirtis nesibaigia nusileidus uždangai, bet pratęsiama pasitelkiant veiksmą, žaidimą ir medžiagos pažinimą.
„Namai namučiai“ kūrybinei komandai pavyksta parodyti namus ne kaip savaime suprantamą saugumo erdvę, o kaip gyvą, pažeidžiamą ir nuolat kuriamą žmonių santykį.
Naujausi komentarai