Atpažįstami raštai
„Švelnus, minkštutis, žvilgantis, ypač šiltas, leopardiškai raštuotas, Vilijampolėje gimęs. Jei glostai paplaukiui – murkia sėkmės istorijas apie aukštus tarptautinius įvertinimus, apie Briuselio medalį, glaustosi šnarėdamas Leipcigo, Erfurto, Monrealio, Paryžiaus diplomais. Jei glostai prieš plauką – šiepia auksinius kompartijos dantis“, – vaizdingai parodos pristatymą pradeda kūrybinė komanda.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“, kurią kuruoja Auksė Petrulienė, tyrinėja dramatišką Kauno „Vilko“ fabriko likimą.
Čia, Kauno paveikslų galerijos erdvėse, jį atskleidžia istorijos, sugretinami įvykiai laiko juostoje ir raštai, skirtingos faktūros ir netgi kvapai.
Stebint parodą, atrodo, iš pažiūros švelnus kailis įgauna kur kas daugiau sluoksnių. Čia slypi ne tik dekoruoti kailiai ir įvairūs eksponatai, tačiau ir asmenybės, o renginiai tampa bendruomenės susitikimais, kur vieni kitų ilgus metus nematę kolegos pasijunta it giminės baliuje.
Lemtingas susitikimas
A. Petrulienės teigimu, paroda gimė per sėkmingą atsitiktinumą: po „Drobės“, „Kaspino“, Kauno popieriaus fabriko, „Inkaro“ ir susivienijimo „Banga“ ilgą laiką vystytas tarpdisciplininis, kūrybiniais tyrimais parengtas „Didžiosios pramonės“ ciklas jau buvo išaugęs iki „Žmonių muziejaus manifesto“. 2023 m. vykusi paroda atvedė į susitikimą su Vydu Damalaku.
„V. Damalakas papasakojo apie iš bankrutavusio „Vilko“ patalpų išgelbėtą Kauno kailių kombinato darbo pirmūnų portretų galeriją – geriausių Kauno dailininkų nutapytų portretų kolekciją. Su tokia prabangia ir spalvinga darbo pirmūnų lenta dar nebuvau susidūrusi! Ir pagalvojau – „Vilkas“ tikrai slepia nepaprastų istorijų. Be to, mažiausiai keturios kartos Lietuvoje išsirito iš leopardinių Kauno avikailių – tų sunkių, judesius varžančių, bet labai šiltų ir švelnaus plauko kailinukų. Todėl leidausi į dar vieną industrinį nuotykį. Teko prijaukinti tą Kauno „leopardą“ – jis nebuvo toks jau mielas, rodė ir dantis ir nagus, kol galiausiai murkdamas pasidavė. Išėjo tikrai instagramiškai graži paroda su šiek tiek pragaro kvapo“, – dalijasi A. Petrulienė.
Nuostabiausias kiekvienos parodos dalykas – jos metu įvykę atradimai, nauji susitikimai ir aplankiusios mintys. Jų šios parodos metu taip pat netrūko.
„Kūrėme parodą kartu su nedideliu buvusių fabriko darbuotojų būreliu – tiek, kiek jų pavyko atkapstyti iki atidarymo. Pusmetį veikusi paroda tą bendradarbių skaičių padidino mažiausiai keturis kartus. Radosi naujų liudininkų, naujų mažųjų istorijų. Bendruomenė išaugo, o kartu – ir fabriko tyrimas. Jis nusidriekė ne tik platyn, bet ir gilyn. Tiesioginis to gilyn pavyzdys – „Vilko duobė“, Lapių sąvartyne buvusi Kailių kombinato nuodingų atliekų utilizavimo vieta. Ekspedicija į šią vietą dar laukia.“
Tiesa, paroda stebino ir užsienio lankytojus: „Kartą parodoje užtikau tris ispaniškai kalbančias moteris. Jos aistringai diskutavo tyrinėdamos laiko juostą ir kailių pavyzdžius, niekaip negalėjau įsiterpti ir išsiaiškinti, kodėl joms tai taip svarbu. Ką tik nustebino išsami parodos recenzija, pasirodžiusi Lenkijos šiuolaikinio meno žurnale SZUM.“
Istorijos paralelės
Klausiama apie ateities planus A. Petrulienė išlieka paslaptinga – šiuo metu ruošia knygą, kurioje žada atskleisti „Didžiosios pramonės“ tekstų ir vaizdų archyvą. Ją pačią labiausiai domina tai, kas neišnarpliota, nepatogu, glūdi prieblandoje ar likę istorijos paraštėse.
Tačiau itin svarbu, kad šie dalykai dar būtų gyvi. „Uždėjus ranką maustų ir kutentų, kad nebūtų išdžiūvusios ašaros, kirbėtų emocijos. Sovietmečio pramonės palikimas yra kaip tik toks – užmaršties dykvietė, skylė atminties žemėlapyje, nuskendęs prisiminimų „Titanikas“. Kai pradedi tą susipainiojusį nepatogios atminties kamuolį mazgyti – atrandi dar gyvą nervą“, – dalijasi menininkė.
Ji atvirauja: itin įdomus vėlyvasis sovietmetis leidžiantis permąstyti asmeninę istoriją, nors yra vienas iš milijonų taškelių, tuo metu padėtų laiko juostoje.
„Fabrikai buvo to industrinio laikotarpio epicentras. Išbraukus juos, pastangos suprasti to laikotarpio kultūrą ir meną tampa panašūs į mėginimą sugauti vandens raibulius, užuot iš dugno pakėlus ir apžiūrėjus juos sukėlusį akmenėlį. Gilinimasis į šį laikotarpį gali padėti šiandien, sudėtingų geopolitinių įtampų metu, – atpažinti propagandą, mokytis atsparumo, išlikimo. Parodos „leopardinė“ laiko juosta „Dėmės ir taškai“ rodo akivaizdų ir apmaudų istorijos pasikartojimą: agresijos ir galios pergalę, žlungančias visuomenės pastangas tą agresiją sustabdyti. Juk ir dabar mes kasdien krūpčiojame – vos laikomės laiko juostoje, įsikibę tos nervingai judinamos leopardo uodegos galiuko...“ – istorijos svarbą pabrėžia menininkė.
Parodą „Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“ Kauno paveikslų galerijoje galima aplankyti iki rugsėjo 13 d. (imtinai).
Naujausi komentarai