Pirmąją festivalio dieną toks persikėlimas įvyko vos per valandą.
„Kauno grūdų“ erdvėje prancūzų trupės „Gratte Ciel“ pasirodymo „RoZéO“ metu atlikėjų kūnai kilo virš žemės, tarsi gravitacija būtų bent trumpam nustojusi galioti. Ant ilgų strypų išlaikydami trapią pusiausvyrą, jie sklendė pilko dangaus fone. Masyvi industrinė aplinka, iš pirmo žvilgsnio tokia šiurkšti ir nejudri, netikėtai prarado savo sunkį. Akys pačios sekė paskui kūnus – aukštyn, vis aukštyn. „RoZéO“ sužavėjo akrobatikos precizika. Techninis meistriškumas čia kūrė lengvumo ir trapumo įspūdį. Atlikėjų kūnai tarsi kalbėjosi su oru, aukščiu ir visa erdve aplink. Pamažu keitėsi ir pats mastas: industrinė „Kauno grūdų“ atmosfera, įprastai atrodanti sunki ir dominuojanti, traukėsi į antrą planą. Žmogaus figūra, priešingai, ryškėjo ir tapo reginio centru.
Tuo metu dangus ėmė veikti kaip dar viena, gyva spektaklio materija. Lengvas lietus ant veido, pilkos „Kauno grūdų“ sienos, virš galvos lėtai slenkantys kūnai – visa tai susiliejo į keistai vientisą, beveik sapnišką reginį. Norėjosi šioje hipnozėje pasilikti ilgiau, nei leidžia pasirodymo trukmė – bent iki sutemstant.
Po valandos „Drobės fabriko“ kieme šis elegantiškas sapnas baigėsi.
Bufonados monospektaklyje „Nulis“ Gabrielė Penčylaitė, pirmoji Lietuvos bufonė, atvėrė duris į visiškai kitą pasaulį. Lietuvoje gana reta bufonada – žanras, kuriam svetimas sceninis mandagumas. Groteskas čia tampa įrankiu ardyti patogų žiūrovo žvilgsnį. Bufonas gali būti juokingas ir atstumiantis, absurdiškas ir bauginamai atpažįstamas. Jis nesiekia patikti. Jis verčia žiūrovą išbūti net tada, kai norėtųsi atsitraukti.
„Nuliui“ idealiai tiko „Drobės fabriko“ vidinis kiemas. Nerenovuotas, nebandantis paslėpti savo istorijos, jis veikė kaip natūrali personažo buveinė. Čia buvo sunku nubrėžti aiškią ribą tarp scenos ir žiūrovų. Atrodė, kad įžengėme į Nulio teritoriją. Užėjome ten, kur mūsų niekas nelaukė ir neketino pataikauti. Nulis atrodo kaip žmogus, kurį galėtume sutikti už poros gatvių. Būtent šis beveik dokumentiškas tikroviškumas ir kelia šiurpą. Spektaklis trumpam supainioja teatro ir tikrovės ribas. Nulis – šiurkštus, tačiau ne agresyvus. Ši savybė kyla iš atsisakymo sušvelninti tikrovę. Personažas netvarkingas, juokingas, kartais apgailėtinas, tačiau vis slysta iš rankų, kai bandai jį apibrėžti. Po komiškumu slypi gailestis, nejaukumas, o kartais ir labai nemaloni akimirka.
Iš elegantiško skrydžio – į susikaustymą. Iš susižavėjimo – į nepatogų susidūrimą su tuo, ką kasdienybėje jau išmokome ignoruoti.
Ir šio spektaklio metu pradėjo lyti.
Tik šįkart lietus neturėjo nieko bendra su romantika. Jis privertė traukti plastikinius apsiaustus, glaustis arčiau vienas kito ir saugoti batus nuo dulkėto „Drobės fabriko“ grindinio. Prieš valandą lietaus lašai buvo poetiškas „RoZéO“ sluoksnis. Dabar įgavo visai kitą emocinį krūvį – jie šalti, nepatogūs ir labai žemiški. Tas pats dangus, bet jau visai kitoks pasaulis.
Dar visai neseniai žiūrėjau į aukštį, leidausi nešama lengvumo, o dabar sėdžiu ant medinio europadėklo ir žiūriu į žmogų, nuo kurio kartais norisi nusukti akis. Iš elegantiško skrydžio – į susikaustymą. Iš susižavėjimo – į nepatogų susidūrimą su tuo, ką kasdienybėje jau išmokome ignoruoti.
Būtent čia slypi „ConTempo“ unikalumas. Viena patirtis dar nespėja nusėsti, kai jau esi įtraukiamas į kitą. Naujas reginys perrašo ankstesniojo nuotaiką, net leidžia lietų patirti kitokia emocija. Festivalio stiprybė – tai drąsa nuolat mėtyti žiūrovą tarp skirtingų estetinių ir emocinių polių – nuo skrydžio iki purvo, nuo švelnumo iki šiurkštumo, nuo romantikos iki nejaukumo. „ConTempo“ neleidžia patogiai įsitaisyti vienoje pozicijoje. Jis nuolat išmuša iš pusiausvyros ir palieka erdvės atrasti savo ribas.
Naujausi komentarai