![A. Timinskio sandėlių padidinimo K. Donelaičio g. 7 [dabar K. Donelaičio g. 11] projektas. Projektas ir techninė priežiūra inž. Broniaus Elsbergo. 1931 09 25.](https://administravimas.diena.lt/sites/default/files-sync/styles/image_default_gallery/public/2026-09/03_timinskio_1931_09_25_f218_ap2_b1089_l5_sandeliu_padidinimo_proj_elsbergas_donel7_dabar11.jpg)
Šeimininkas – A. Timinskis
Abu namai statyti 1895–1896 m., rekonstravus buvusio sklypo savininko Iciko Danovskio buvusius medinius namus, kurie iš pradžių priklausė soboro statybos rangovui Fadiejui Ščerbakovui ir Loginui Ščerbakovui. Šių pastatų gražių medinių drožinių autoriai – meistrai iš Černihivo. Jų stilius būdingas Ukrainos architektūrai.
Namelyje (dabar K. Donelaičio g. 11) iš pradžių gyveno Kauno soborą (dabar – Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia) statę darbininkai (medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ ir kultūros vertybių registro informacija).
Tarpukariu namai sklype K. Donelaičio g. 7–7A (dabar K. Donelaičio g. 11) buvo mokytojo, rusų gimnazijos direktoriaus Aleksandro Timinskio nuosavybė, nuo 1934 m. kovo 22 d. – bendra su broliu Aleksiejumi (Timinskis Aleksandras. K. Donelaičio g. 7A. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1028, l. 1–12 ; KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1089. 1931–1932 ; Timinskiai, Aleksandras ir Aleksiejus. K. Donelaičio g. 7A. 1938–1942. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5848).
Būtent Aleksandrui Timinskiui turime dėkoti, kad dabartinį K. Donelaičio g. 11 namą puošia gražus prieangis, pro kurį patenkame į šiais laikais ten veikiančią „Bernelių užeigą“ (vieną iš kelių maitinimo tinklo Kaune įstaigų). Vidaus reikalų ministerijos statybos inspekcija pirmiausia nurodė griauti gretimo namo, tuo metu taip pat priklausiusio A. Timinskiui, prieangį (dabar K. Donelaičio g. 7). Šis prieangis buvo nugriautas ir pagal architekto Klaudijaus Duž-Dušausko brėžinį perdarytas jau P. Augustaičio nuosavybe buvusiam namui, kaip ir nurodyta 1932 m. balandžio 8 d. VRM statybos inspekcijos rašte (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 103, l. 24).
Tačiau statybos inspekcija buvo nurodžiusi nugriauti ir tuo metu K. Donelaičio g. 7 (dabar 11) namo prieangį, kaip per toli atsikišusį į gatvę ir trukdantį susisiekimui. Šį prieangį taip pat buvo nurodyta nugriauti iki 1932 m. gegužės 15 d. Atsargos karininkas, namų K. Donelaičio g. 7–7A savininkas A. Timinskas 1932 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą vidaus reikalų ministrui atšaukti šį reikalavimą (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 103, l. 35). Jis pagrįstai teigė, kad prieangis yra meniška namo dalis, neatsiejama nuo namo architektūrinio sprendimo, jį nugriovus būtų sugadinta namo architektūrinė išvaizda.
Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikusios A. Timinskio namo su menišku prieangiu, kurį buvo reikalaujama nugriauti, nuotraukos. Lyginant jas su dabartiniu vaizdu, matyti, kad savininkui pavyko apginti namo išorės vertingąsias savybes (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 103, l. 36–37).
1931 m. gavęs Lietuvos pilietybę, A. Timinskis name K. Donelaičio g. 7A gyveno su žmona Viera ir dukterimis Lidija ir Viera (Gavo Lietuvos pilietybę... Timinskis Aleksandras su žmona Viera ir dukterimis Lidija ir Viera // Lietuvos žinios. – 1931, liep. 22, p. 5).
Iš 1925 m. gruodžio 15 d. A. Timinskio rašto Kauno miesto įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą K. Donelaičio g. 7–7A matome, kad viename mediniame name su gaisrasiene (tarpukariu vadinta svetimybe – brandmaueriu), penkiuose kambariuose, gyveno Jurgis Dobkevičius su motina, buvo Vengrijos Karalystės garbės konsulatas, o kitame mediniame name su gaisrasiene buvo A. Timinskio keturių kambarių butas.
O. Wittkoppo verslas ir vargai
Mūriniame vieno aukšto fligelyje su rūsiu kieme, vėliau prijungtame prie namo (dabar K. Donelaičio g. 11), buvo Š. Tamošickienės butas (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1028, l. 1). Pagal 1938 m. rugpjūčio 28 d. A. Timinskio pareiškimą mokesčių inspekcijai, Timinskių šeima gyveno trijų kambarių su dviem virtuvėmis bute, o tuo metu name K. Donelaičio g. 7 taip pat buvo įsikūrusi „Agfa“ fotoatstovybė ir jos savininkas Otto Wittkoppas (keturi kambariai), buvo rūsys ir sargo kambarys (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5848, l. 1).
„Agfa“ fotoatstovybė čia veikė nuo 1933 m. liepos 5 d. iki 1940 m., o 1934 m. išleido reklaminį bukletą „Fotografuokite su Agfa“ ir šios firmos reklaminius vokus. Firmos generalinis atstovas Lietuvoje O. Wittkoppas 1934 m. žurnalo „Skautų aidas“ organizuotam fotokonkursui dovanojo tris šios firmos fotoaparatus, kurių bendra vertė buvo 245 litų (Dalyvaukime visi didžiajam Skautų Aido foto konkurse // Karys. – 1934, Nr. 38, p. 811).
O. Wittkoppas daug kartų rašė protestus, paaiškinimus Kauno miesto III mokesčių inspekcijai dėl per didelių mokesčių, skųsdamasis, esą jo įmonė nėra jokia krautuvė – tik mažas sandėliukas, iš kurio parduodama nedideliais kiekiais ne paprastiems pirkėjams, o kitiems prekybininkams, todėl įmonės pelningumas gerokai mažesnis, negu nustatyta mokesčių komisijos.
Mokesčių komisija buvo nustačiusi šios firmos 1935 m. apyvartą atsižvelgdama ne tik į savininko pateiktą finansinę ataskaitą, bet ir į muitinės informaciją apie O. Wittkoppo pirkimus, mat savininko pateikti duomenys, pasak mokesčių komisijos, nebuvę tikslūs. Mokesčių komisija buvo nustačiusi metinę „Agfa“ fotografijos reikmenų prekybos įmonės 1935 m. apyvartą 250 tūkst. litų, o įmonės pelningumą – 11 proc., pagal tai buvo nustatyti valstybiniai mokesčiai (4 400 litų) ir savivaldybės mokestis (1 320 litų).
Tačiau tokie mokesčiai netenkino savininko. Jis teigė, kad realiai firmos pelningumas – ne daugiau kaip 4 proc. Esą konkurencija apyvartą dar gerokai sumažinusi, nes kitos firmos neturėjusios tokių prekių įvežimo suvaržymų, kokie taikomi jo išimtinai iš Vokietijos atgabenamoms prekėms. Be to, prekybininkams taikant nemažas nuolaidas įmonei lieka labai mažai pelno.
Iš tikrųjų skambiai vadinamoje „Agfa“ fotoatstovybėje, O. Wittkoppo firmoje, tebuvo vienas sandėliu paverstas kambarys, kuriame dirbo du darbininkai. Tačiau O. Wittkoppo finansinių ataskaitų duomenys apie pirkimus tikrai nesutampa su muitinės deklaracijomis. Pvz., teigiama, kad 1935 m. firma pirko prekių už 95 tūkst. 785 litus, o iš muitinės pranešimų paaiškėja, kad jų pirkta už 212 tūkst. 624 litus (be mokesčių ir transporto išlaidų). Be to, firma turėjo ir valstybinių užsakymų, o dalis pirkimų buvo garantuoti, pvz., Karo aviacijai ar Spaudos fondui.
1940 m. savininkas kelia tas pačias problemas kaip ir 1936 m. Vėl akcentuoja, kad prekyba vyksta tik iš mažo sandėliuko ir tik prekybininkams, o ne tiesiogiai vartotojams (tiesa, jau užsimenama ir apie pardavimus valstybinėms įstaigoms varžytinių būdu); kaip problemą, kilusią 1939 m., išskiria Klaipėdos krašto atskyrimą (pasak O. Wittkoppo, dėl apribotos galimybės fotografuoti gražiausius vaizdus netekęs dalies pirkėjų) ir apyvartos sumažėjimą prasidėjus karui.
Firmos pelningumas, pasak savininko, siekiąs vos 4–5 proc., o ne 13 proc., kaip nustatyta mokesčių inspekcijos. Iš žinių apie 1939 m. firmos parduotas prekes matome, kad pagrindiniai užsakovai lieka Karo aviacija, Spaudos fondas, taip pat firma „Viskas fotografijai“ Kaune (Oto Vitkopo foto ir kitų reikmenų prekyba. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3781, l. 1–38).
J. Dobkevičiaus namai
A. Timinskis name turėjo ir dar keletą žymių nuomininkų. Atminimo lenta ant namo K. Donelaičio g. 11 liudija: „Šiame name 1925–1932 m. veikė Vengrijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo Jonas Dobkevičius (1866–1934), Lietuvos Respublikos finansų ministras, pirmasis Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas. 1920–1926 m. čia gyveno pirmasis Lietuvos aviakonstruktorius ir karo lakūnas Jurgis Dobkevičius (1900–1926)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 8 d. įsak. Nr. A-466 ; Kaune įamžintas karo lakūno, aviakonstruktoriaus vyr. ltn. Jurgio Dobkevičiaus atminimas // Krašto apsauga. – 2013, Nr. 5, p. 25 ; Atminimo lenta Jonui ir Jurgiui Dobkevičiams / Danutė Marcinkevičienė // XXI amžius. – 2013, bal. 26, p. 5 ; Ką mena medinukas K. Donelaičio gatvėje / Virginija Skučaitė // Kauno diena. – 2013, kov. 27, p. 13: iliustr.).
Lenta atidengta 2013 m. kovo 12 d., minint Lietuvos karinių oro pajėgų dieną. Karo lakūnas, aviacijos inžinierius J. Dobkevičius žuvo Aleksoto aerodrome 1926 m. birželio 8 d., bandydamas savo sukonstruotą lėktuvą „Dobi-3“; palaidotas Kauno Panemunės kapinėse. Būtent iš šio namo, kuriame gyveno kartu su motina, jis slapta ir išsiruošė į paskutinį bandomąjį savo lėktuvo skrydį.
Pagrindinė žūties priežastis – variklio gedimas, bet lėmė ir paties lakūno nutrūktgalviškumas (dar 1920 m. jis be deguonies aparato buvo pasiekęs pirmą Lietuvos aukščio rekordą (1920 m. lapkričio 26 d.), be kariuomenės vadovybės leidimo 1920 m. rugsėjo 11 d. pirmas Lietuvoje atliko mirties kilpą). Viena iš lakūno žūties priežasčių buvo ir lėktuvo konstrukcija, orientuota į didesnį greitį, aukščio rekordus, bet neužtikrinanti gero matomumo pilotui.
Jau su „Dobi-1“ patyręs didelę avariją, o su „Dobi-3“ 1925 m. Kauno aerodrome kliudęs šieno vežimą ir gydęsis koją, J. Dobkevičius pažadėjo motinai nebeskraidyti. Tačiau tą dieną, slapta išlipęs pro namo langą, norėjo dar kartą išbandyti „Dobi-3“. Nuojautos kankinama motina atskubėjo į aerodromą, bet rado sūnų jau žuvusį (dabar toje vietoje pastatytas atminimo akmuo).
J. Dobkevičius Kaune gyveno nuo 1919 m. iki 1926 m., su pertrauka 1923–1925 m., kai mokėsi Paryžiuje.
Vengrijos konsulatas iš namo K. Donelaičio g. 7 išsikėlė į Kęstučio g. 6, vėliau – į 7C (1931 m., atminimo lentoje nurodyta 1932 m.), nors naujas Vengrijos garbės konsulas nebuvo paskirtas ir J. Dobkevičius buvo juo iki mirties. 1934 m. Vengrijos garbės konsulo pareigybės nebeliko, Kaune nuo 1936 m. rezidavo Vengrijos garbės vicekonsulas Aronas Braudė (Vengrijos konsulatas buvo dar keliose Kauno vietose: iš Kęstučio g. 1933 m. išsikėlė į Totorių g. 12 (dabar 14), 1938–1939 m. buvo N. Nagornienės name V. Putvinskio g. 32 (dabar 54), 1940 m. – V. Putvinskio g. 11).
Pavyzdinis inteligentas
Senos statybos medinukams tiek viduje, tiek išorėje reikėjo nuolatinio remonto, jie buvo apšildomi krosnimis. 1931 m. prie namo K. Donelaičio g. 7 buvo pristatyta mūrinė malkinė „savo ir nuomininkų malkoms“, sandėlis ir virtuvė, priglausti prie medinio namo. Šiuos statinius A. Timinskiui projektavo Bronius Elsbergas (A. Timinskio parko [sandėlių] padidinimo projektas K. Donelaičio g. 7 : [dabar K. Donelaičio g. 11]. Projektas ir techninė priežiūra inž. B. Elsbergo. 1931 m. rugsėjo 25 d.. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1089, l. 5).
1939 m. A. Timinskis Kauno m. III mokesčių inspekcijai skundėsi, kad mažame 248 kv. sieksnių sklype esantiems pasenusiems trobesiams reikia nuolatinio remonto, todėl prašė nedidinti mokesčių (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5848, l. 3).
A. Timinskis buvo ištikimas Lietuvai, nesusiviliojo proga uždirbti iš Lietuvoje gyvenančių rusų emigrantų planų vykti į Braziliją, nors ir turėjo tai spaudoje paneigti (Iš Lietuvos rusai nori emigruoti į Braziliją // Diena. – 1937, birž. 6, p. 1; Atitaisymas // Dienos informacija: „Dienos“ priedas. – 1937, birž. 13, p. 1).
Šiame straipsnelyje buvo teigiama, kad rusų gimnazijos direktoriaus A. Timinskio vadovaujama draugija „Išeivis“ ir jis pats, kaip paskirtasis Tautų Sąjungos rusų emigrantų ir nansenistų įgaliotinis, įteikė Vidaus reikalų ministerijai memorandumą apie Lietuvoje gyvenančių rusų įkurdinimą Brazilijoje, prašant sudaryti su Brazilijos Vyriausybe sutartį, palengvinančią Lietuvos rusų išvykimą į Braziliją.
A. Timinskis paneigė šią žinią, nurodydamas, kad yra Nanseno biuro prie Tautų Sąjungos įgaliotinis Lietuvoje ir neturįs nieko bendro nei su draugija „Išeivis“, nei iš viso su rusų emigracija į kitus kraštus. Jis buvo aktyviai įsitraukęs į Kauno kultūrinį gyvenimą, rūpinosi ne tik rusakalbių reikalais jų organizacijose, spaudoje, bet ir jų integracija į Lietuvos gyvenimą. Jo namų bibliotekoje buvo ne tik rusų ar Vakarų Europos literatūros klasikai, bet ir lietuvių rašytojų knygos, o jo lietuvių literatūros žinios stebino pas jį 1935 m. apsilankiusį Joną Marcinkevičių (Kaip gyvena rusai Lietuvoje / Mrc. [Jonas Marcinkevičius] // Diena. – 1935, rugs. 22 (Nr. 38), p. 3). Šis spėjo, kad toks A. Timinskio lietuvių literatūros pamėgimas esąs dėl rusų gimnazijoje lietuvių kalbą dėsčiusio Antano Miškinio įtakos, bet vargu ar tai galėjo būti tiesa. A. Timinskis tiesiog buvo rusų kilmės Lietuvos inteligentas, jo vadovaujamoje rusų gimnazijoje buvo įsteigta lietuviška biblioteka, tris kartus per savaitę mokiniai buvo skatinami kalbėtis tik lietuviškai.
A. Timinskio asmeninėje bibliotekoje buvo J. Kaplano ir L. Dambrausko parengta „Lietuvių kalbos gramatika“ nelietuvių pradinėms mokykloms su vieno autorių L. Dambrausko įrašu A. Timinskiui „Gerbiamam Direktoriui p. A. Timinskui L. Dambrauskas. Kaunas 1937. XII. 4“ (šis egz. dabar saugomas Kauno Ąžuolyno bibliotekoje).
Pats A. Timinskis parengė ir išleido Lietuvos geografijos vadovėlį rusakalbiams „Lietuvos geografijos trumpos žinios“ (Kaunas, 1931), knygą apie gimnaziją, kurioje dirbo (Kaunas, 1926), taip pat parašė knygelę apie rusakalbių mokyklas Lietuvoje (Kaunas, 1928; 1935), B. Sruogos veikalo apie rusų literatūrą recenziją (Kaunas, 1935) ir knygelę rusų kalba apie 1923 m. gyventojų surašymą Lietuvoje (Kaunas, 1928).
A. Timinskis Kaune gyveno 1918–1959 m., 1923 m. buvo išrinktas į Antrąjį Seimą, buvo privačios Kauno mokytojų draugijos rusų gimnazijos steigėjas ir direktorius (įsteigta 1920 m. rudenį, mokslai prasidėjo 1920 m. spalio 12 d., tuo metu buvo apie 100 moksleivių), nuo 1925 m. – rusų gimnazijos (1925 m. mokėsi apie 800 moksleivių) Kaune direktorius iki jos uždarymo 1940 m.
Kas buvo dabartiniame K. Donelaičio g. 11 sovietiniais metais, sudėtinga nustatyti, bet, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 2001 m. čia įsikūrė „Bernelių užeiga“, veikianti iki šiol.
2001 m. namas nežymiai perstatytas, pritaikant jį smuklei. Pakeitus jo planavimą, nebematome buvusių butų kontūrų, pakeitus stogo skardą, įmontuoti orlangiai, nebeliko kaminų, bet išliko namo vertingieji išorės ir vidaus paveldo elementai, tarp jų puošnios koklių krosnys, nors jos dabar atlieka tik dekoratyvinę funkciją.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai