Tęsiant Amžinojo miesto temą, verta prisiminti kitą sentenciją: „Per populos hic Roma perit“ (Per tautas čia Roma pražūva). Jeigu įsivaizduosime, kad sentencijoje minimos tautos yra mokytojai ir jiems atstovaujančios asociacijos, o Roma simbolizuoja bendrąsias programas, pokyčius per pastaruosius trejus metus galima prilyginti ostgotų karaliaus Totilos 546 m. įsiveržimui, po kurio Roma visiškai ištuštėjo.
Reikia priimti akivaizdų pokytį, kad nestabilumo šaltinis yra ne egzaminai ir jų užduotys, o bendrosios programos, kurios primena atidarytą Pandoros skrynią. Visiškai suprantamas neoficialus tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų partijų siekis stabdyti šią destrukciją ir procesui suteikti minimalų teisinį reglamentavimą, nes Amžinasis miestas – bendrosios programos – yra valstybinės reikšmės dokumentas, kuriuo vadovautis turi visi. Abejotina, kad partijos prieš artėjančius savivaldybių rinkimus imsis spręsti tokią sudėtingą problemą, nes ji net ir gabiausiems partijų politrukams yra neįkandamas dalykas. Rinkimų batalijose dominuos tiltų, stadionų statybos, kelių tiesimo, verslo aplinkos gerinimo, uždaromų mokyklų ir kitos temos. Politinės kovos ir vykstančios postų rokiruotės liudija, kad partijos yra labai nutolusios nuo giluminių Amžinojo miesto problemų.
Kalbėti apie istorijos programą vidurinėje mokykloje ir jos kaitą yra sunku. Kodėl? Vidurinės mokyklos istorijos bendroji programa tapo didžiausiu iššūkiu mokytojams per visą nepriklausomybės laikotarpį. Čia svarbūs keli aspektai.
Pirmas aspektas: pirmą kartą istorijos programų rengimo istorijoje buvo įvardytos konkrečios sąvokos, asmenybės, įvykiai ir, svarbiausia, istorinis kontekstas, kuriame turėjo būti nagrinėjami išvardyti dalykai. Visi kaip vienas pradėjo skaičiuoti asmenybes ir sąvokas, tačiau mažiausiai dėmesio buvo skirta nagrinėjamiems kontekstams.
Antras aspektas: pripažinkime, kad tradicinis istorijos mokymas iki 2022 m. rėmėsi vienaip ar kitaip suformuluotu turinio pasikartojimu trijuose mokymosi cikluose (5–6, 7–10 ir 11–12 klasėse), kuriuose dominavo chronologinė ir politinė istorija.
Trečias aspektas: iki 2022 m. buvo atskira valstybinio egzamino programa, kuri sukūrė nišą leidinių serijai „Pasiruošk egzaminui“ ir natūraliai sumažino dėmesį vidurinės mokyklos istorijos programos kokybei. Lyginant 2002 ir 2011 m. istorijos programas, įvyko teigiamas poslinkis konkretumo link. Aiškiai nurodyta, kokius konkrečios temos aspektus reikia nagrinėti. Tačiau atskira egzamino programa atliko savo juodą darbą. Susikūrė paradoksali situacija – vadovėliai buvo rašomi pagal vieną programą, o egzaminą mokiniai laikė formaliai pagal kitą.
Vidurinės mokyklos istorijos bendroji programa tapo didžiausiu iššūkiu mokytojams per visą nepriklausomybės laikotarpį. Čia svarbūs keli aspektai.
Ketvirtas aspektas: istorijos mokytojai yra mažai diskutavę apie mokinių įgūdžius, reikalingus istoriniam mąstymui ugdyti. Galima aptarti ir tai, su kuriuo dokumentu mokytojai yra geriau susipažinę: su „Istorijos brandos egzamino mokinių pasiekimų lygių aprašu“ (2011) ar su dabartinės istorijos bendrosios programoje pateiktais mokinių pasiekimų lygių požymiais. Jeigu dar kartą pavartytume dokumentą „Istorijos brandos egzamino mokinių pasiekimų lygių aprašas“, pastebėtume, kad ten įvardyti kriterijai senajame egzamine paliesti tik fragmentiškai. Jeigu kalbame apie aukštesniojo lygio mąstymo gebėjimų ugdymą, kyla klausimas: kodėl senojo egzamino gyvavimo laikais šio siekio nebuvo bandoma įgyvendinti? Dabartiniai mokinių pasiekimų lygių požymiai atveria tokių gelmių aukštesniojo lygmens mąstymo gebėjimų ugdymui, kurių nebuvo iki šiol. Pagrindinė problema, kad, formuluodami turinio teiginius, dabartinės vidurinės mokyklos istorijos programos autoriai nepatikrino, kaip veikia siūlomas nagrinėti istorinio kontekstas su pateiktomis sąvokomis, asmenybėmis ir istoriniais įvykiais bei mokinių pasiekimų lygių požymiais.
Kita neišspręsta problema, kurią užgožia diskusijos dėl turinio problematikos ar galimo jo greito pakeitimo, – mokytojų pasirengimas dirbti kitaip. Tas, kas nori kokybinio pokyčio vidurinės mokyklos programoje, turi suvokti, kad turinys turi būti konstruojamas taip, kad taptų erdve, kurioje galima taikyti istoriniam mąstymui reikalingus įgūdžius, o egzaminas į tai ir turi būti orientuotas. Tačiau reikia priimti ir kitą pokytį. Šiuolaikinių istorinių tyrinėjimų spektras labai platus. Pradėkime nuo miestelių, dvarų istorijų ir pabandykime rasti šio spektro pabaigą ties LDK valdovų virtuvės ypatumais. Tad naivu tikėtis, kad bus grįžtama prie chronologinės ir politinės istorijos.
2022 m. istorijos bendroji programa patyrė fiasko, nes šalia gražių ketinimų pasiūlyti valstybingumo, mokslo, karybos ir diplomatijos, mentalitetų, aplinkos visuomenės kaitos istorijos temas nebuvo imtasi metodų, kurie atskleistų mokiniams, pvz., karybos istorijos epizodus, pristatymo. Naiviai tikėta, kad tik pasitelkus kūrybiškumą tradicinė mokytojų mokymo patirtis padės įveikti visus sunkumus. Tad ateityje reikia pasverti savo siekius.
Kokio pločio ir gylio turinį norime pasiūlyti mokiniams, jeigu norime, kad mokinys sugebėtų įvardyti Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimo ilgalaikes ir trumpalaikes priežastis? Kas yra svarbiau: gebėjimas įvardyti ilgalaikes ir trumpalaikes priežastis ar epizodinės žinios apie Didįjį Vilniaus Seimą? Temos ir jų turinys gali keistis, o įgūdžiai išlieka ilgam.
Tą patį galima pasakyti apie tekstų rašymą per istorijos egzaminą. Tradiciniame istorijos mokyme turėjome labai mažai užduočių, kurios mokinius skatintų samprotauti apie LDK valstybingumo istorijos tęstinumą ir kaitą, Vilniaus universiteto veiklos reikšmingumą, Levo Karsavino veiklos motyvus Vytauto Didžiojo universitete ar apie empatiją Kauno modernizmui. Dabar jų daugiau irgi neatsirado. Todėl nepasirengta mokyti mokinius rašyti istorinius tekstus pagal tam tikrą įgūdžių algoritmą. Jeigu kyla abejonių, prisiminkime, kuo pagrįstas tradicinis istorijos mokymas Lietuvoje.
Pripažinkime, kad bendrosios programos – ne vienadienis drugelis ir bet kokia kaita turi būti pagrįsta, nekelti papildomų rizikų mokytojams.
Labai svarbus galimų pokyčių aspektas – socialinių burbulų kuriami naratyvai, kurie jau daugiau nei gerą dešimtmetį kaip kartkartėmis pasirodantys Apokalipsės raiteliai veikia istorijos mokytojų sąmonę. Pirmas naratyvas – nuolatos reikia kokybiškai naujos istorijos programos, nes esama turi daug trūkumų. Antras – Lietuvoje nėra intelektualių žmonių, kurie galėtų sukurti naują kokybišką istorijos programą. Trečias – egzistuojanti istorijos programa nieko neturi bendro su mokinių aukštesniojo lygmens mąstymo gebėjimų ugdymu. Ketvirtas – vadovėlius pagal istorijos programą rašo vidutinybės ir dėl to juose daug netikslumų. Penktas – valstybinis brandos egzaminas tikrina tik epizodines žinias ir užduotys – abejotinos vertės. Šeštas – kad ir kiek būtų dalijamasi informacija apie istorijos programas, vis tiek atsiras mokytojų, kurie mokslo metų pradžioje dėl netikėtumo patirs šoką.
Nesvarbu, ar laiką atsuktume į 2002, ar į 2011, ar į 2022 m. Iš šių naratyvų bet kada galima bus daryti nacionalinio lygio skandalus. Kol partijos nepripažins veiklos tęstinumo, tol senovės Romos išmintis veiks be priekaištų. Pasidalyti pastebėjimai tik bendrais bruožais apibūdinta atmosferą, kurioje dirba mokytojai.
Keli žodžiai pabaigoje. Pokyčiai yra neišvengiami. Kad ir kokių sentimentų keltų Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, atėjo metas padėti ją į šalį ir atsiverti naujoms temoms. Kultūrinių simbolių kaita ir jų taikymas šiuolaikinėje medijų kultūroje – labai aktuali tema. Kita vertus, kokias savarankiškas veiklas mokinys gali vykdyti išėjęs iš istorijos pamokos? Ar gali suprasti viešojoje erdvėje kylančias diskusijas istorinėmis temomis? Ar gali pateikti argumentuotą požiūrį? Istorijos žinios yra svarbios, bet kalimas žudo ne tik dalyką, bet ir istorinį mąstymą. Naujos programos pasirodymas ateityje lems istorijos pamokos organizavimo kaitą.
Naujausi komentarai