Gintarė Masteikaitė: svajoju, kad į Kauną važiuotų visa Europa

Tradicija tapęs festivalis kiekvieną vasarą Kaune suburia vis platesnę auditoriją, o šiemet sukėlė ir sensacijų bangą. Festivalio viena didžiausių vertybių – žmogus. Čia kuriamas santykis ne tik pasitelkiant meno interaktyvumą, tačiau ir atskleidžiant išskirtines miesto erdves. „ConTempo“ ieško netikėtų kampų, neatrastų erdvių ypatinguose statiniuose mieste, atvirose jo erdvėse ir dalį programos siūlo nemokamai, taip didindamas aukščiausio lygio meno prieinamumą plačiajai visuomenei.

Pati festivalio meno vadovė, atsisėdusi į žiūrovo kėdę, su dideliu malonumu stebi konceptualius ir itin nuoširdžius scenos menų kūrinius. Jai patinka, kai kūrėjas atranda betarpišką santykį su žiūrovu. Taip pat mėgaujasi filosofija, gera dramaturgija ar kūriniais, priverčiančiais pasijausti nepatogiai (juk būtent jie kažką sujudina!). Tačiau mieliausiai G. Masteikaitė žiūri į žmones, stebinčius scenos menu pasirodymus. Jos silpnybė – stebėti žiūrovų reakcijas ir spėlioti, apie ką jie galvoja, kokių pojūčių patiria, kai ką nors tuo metu regi scenoje.

Pasibaigus paskutiniam šių metų festivalio renginiui „Epiphytes“ ir festivalį uždarančiam piknikui, vos per porą valandų Santakos pieva liko tuštutėlė. Žiūrovai patraukė savais keliais, o skruzdėliukų pulką primenanti organizatorių komanda surinko paskutinius šapelius ir patraukė išlydėti vasaros.

– Praūžus renginiams, viskas netrunka grįžti į įprastą ritmą. Kas išlieka po festivalio?

– Dabar labai geras laikas išmokti pamokas, pasižiūrėti į rezultatus, skaičius, įsivertinti programą ir žiūrovų skaičių. Kas pavyko puikiai, o kur reikia pasitempti, kad kitąmet darytume mažiau klaidų. Dėlioju ir strateginius klausimus. Šių metų festivalis buvo labai didelis ir viršijo  tiek auditorijos plėtros, tiek sklaidos plėtros lūkesčius. Paiekėme etapą, kai galime žengti dar vieną didelį žingsnį į priekį augindami ir plėsdami festivalį. Pagrindinis klausimas – kokias strategines kryptis pasirinksime.

– Programą dėliojate, tačiau lankytojų srautai kinta. Kiek iš anksto pavyksta numatyti, kokio dydžio festivalis bus?

– Šiais metais buvo, galima sakyti, net komunikacijos krizė – išties labai gera papildoma komunikacijos kampanija, kurios nebūtų įmanoma suplanuoti. Tai įvyko, kai pirmasis, atidarymo, spektaklis sukėlė itin didelių reakcijų socialinėje medijoje, sulaukė begalės komentarų. Prancūzų trupės „Gratte Ciel“ kūrinys „RoZeO“ buvo labai estetiškai gražus ir negalėjau pagalvoti, kad toks nepasitenkinimas gali kilti dėl uždarame renginyje rodomos nuogos krūtinės (juk tai dažnai matoma žurnaluose, filmuose ir kitur). Tačiau, pasirodo, nuogas kūnas vis dar kelia karštų diskusijų tarp tam tikrų žmonių. Išėjo papildomų tekstų, analizuojančių, ką galima, o ko negalima vaizduoti mene. Kur mes, kaip visuomenė, esame pažengę, o kur dar turime klausimų, kuriuos galbūt reikėtų spręsti padedant švietimui.

Viso to neplanavome, tačiau tai padėjo išeiti iš festivaliui įprasto socialinio burbulo.

Išties, man tai buvo kaip ženklas, kad žmonės iš tikrųjų nemoka filtruoti informacijos, atsirinkti šaltinių, įsiskaityti. Didžioji dalis skaito tik antraštes, pagal jas formuoja savo nuomonę ir ją gana aktyviai reiškia socialinėje erdvėje.

Tiesa pasakius, dėliojant meninę programą, niekada nežinai, kaip ji suveiks pačiame festivalyje. Spektakliai vienas kitą papildo, pratęsia mintis ar idėjas. Jie gali labai harmonizuoti aplinką arba kaip tik sukelti konfliktą. Žiūrovai keliauja per programą matydami vienus ar kitus kūrinius ir taip kaupia patirtį. Skirtingi meniniai maršrutai sukuria skirtingų to paties festivalio nuotaikų ir ar emocijų. Šių dalykų taip pat negali suplanuoti. Jie tiesiog įvyksta arba ne.

Priklausomai nuo pasirinkto patyrimo maršruto sinergija tarp meno kūrinių arba spektaklių tarpusavyje įvyksta arba neįvyksta.

Alkis: tai, kad D. McLoughlino spektakliai sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio,anot G. Masteikaitės, byloja apie konceptualaus meno poreikį. / G. Jovaišos nuotr.

– Koks ryškiausias šių metų festivalio sinergijos pavyzdys?

– Buvo labai įdomių atradimų, kaip, pvz., šiuolaikinio cirko kūrėjas, airis Darragh McLoughlinas. Rodėme net tris jo spektaklius, kurie buvo konceptualiausi festivalio programos darbai. Tačiau jie sulaukė bene didžiausio dėmesio visoje šių metų festivalio programoje. Vadinasi, turime dalį auditorijos, kuri nori konceptualių darbų, kuri jau yra daugiau mačiusi, daugiau patyrusi. Galbūt šie „ConTempo“ žiūrovai festivalyje lankėsi nuo pat pirmų metų ir mes jau galime drąsiau formuoti ateities festivalių programas, atsigręždami į buvusias refleksijas. Tokių dalykų taip pat negali prognozuoti – jie yra patiriami vykstant festivaliui.

– Nuolat lankaisi scenos menų festivaliuose užsienyje. Galbūt kuriuos nors festivalius itin smagu prisiminti? Kuriuos galėtum išskirti?

– Visame pasaulyje vyksta labai daug ir labai skirtingų strategijų ir formų festivalių, kurie savo programoje pristato visus įsivaizduojamus scenos meno žanrus ir ieško autentiško santykio tiek su žiūrovais, tiek su aplinka. Dar prieš pradedant organizuoti „ConTempo“, teko ne viename jų pabūti ir įsikvėpti. Labai daug įkvėpimo parsivežiau iš festivalio „Santarcangelo“ Italijoje, mugės „Fira Tarega“ Ispanijoje, festivalio „Chalon dans la rue“ Prancūzijoje, „Theatterfestival Boulevard“ Nyderlanduose.

Visi aplankyti festivaliai stipriai įkvėpė „ConTempo“ atsiradimą Kaune, tačiau mes „ConTempo“ kūrėme pagal kontekstą ir patį miestą. Nekopijavome nė vieno modelio, bet kuriame patį festivalį. Įdomiausia, kad „ConTempo“ dar yra labai dideliame kūrybos procese. Jis nėra kiekvienais metais vienodas.

– Skirtinguose didesniuose ir mažesniuose miestuose vyksta daug skirtingų meno festivalių. Ar kiekvienas miestas turi turėti savo festivalį?

– Kalbant apie „ConTempo“, jis atsirado Europos kultūros sostinės dėka, tačiau net jei ne tada, vis tiek kada nors būtų  atsiradęs. Kaune buvo jaučiamas scenos menų tarptautiškumo  trūkumas. Taip pat tai miestas, kuriame labai maža alternatyvioji scenos menų platforma ar erdvė bendruomenei. Tad poreikis ją plėsti ir lėmė, kad festivalis atsirado būtent čia. Jis negalėtų vykti kitame mieste ar keliauti per kelis miestus.

– Kokį matytum šio festivalio ir Kauno santykį?

– Mano svajonė – kad „ConTempo“ iš tikrųjų taptų Kauno miesto festivaliu. Ne tik festivaliu, kuris vyksta Kaune, bet ir festivaliu, kuris  kuriamas kartu su miestu ir kartu kuria miesto gyvenimą.

Turiu mintyje bendrą strateginę partnerystę: kurdami festivalį, auginame naujas patirtis Kauno miestiečiams ir miesto svečiams. Norisi, kad prie festivalio jungtųsi vietos verslai, įmonės, restoranai, kavinės, viešbučiai ir kiti miesto žmonės, kad jie ne tik prisidėtų prie festivalio, bet ir patys juo džiaugtųsi, matytų jo naudą ir jaustųsi jo dalimi. Pirmuosius tokio bendradarbiavimo žingsnius jau žengiame.

Scenos menai yra gana nišinė sritis, tačiau ji gali būti gyvybiškai svarbi miestui. Būtent menas leidžia atskleisti miesto unikalumą, jo charakterį ir grožį taip, kaip to nepadaro nei reklama, nei turizmo kampanija. Kai menas išeina į viešąsias erdves, jis pakeičia mūsų santykį su miestu – pažįstamas vietas leidžia pamatyti visiškai kitaip.

Jau esame užsiauginę nemažą raumenį, todėl dabar norisi galvoti nebe apie tai, kaip išgyventi ar tiesiog surengti gerą festivalį, o kokio masto festivalį galime užauginti.

Man labai įdomūs tarptautiniai pavyzdžiai, sakykim, festivalis „Sibiu“  Rumunijoje. Jis taip pat išaugo iš Europos kultūros sostinės programos ir šiandien yra vienas svarbiausių scenos menų festivalių regione. Tokie pavyzdžiai rodo, kad festivalis gali tapti ne tik kultūros renginiu, bet ir viso miesto traukos centru.

Keliaudama po pasaulį matau labai daug gražių integracinių modelių. Vietos kavinės ir restoranai tampa festivalio ambasadoriais, floristikos salonai ar parduotuvės kuria festivalio tematiką, gatvės pasipuošia, viešbučiai žino, kad tam tikru metu į miestą suvažiuos daug žmonių. Miestas gyvena festivaliu. Visi žino, kas vyksta, kur galima nueiti į mokamą ar nemokamą renginį, ką galima patirti ir kur susitikti.

Tai jau nebėra vien kultūros politika. Tai verslo, turizmo, miesto žinomumo ir kultūros ekosistema. Festivalis pritraukia žmonių, žmonės naudojasi miesto paslaugomis, verslas gauna naudos, o miestas tampa labiau matomas tarptautiniu mastu.

Būtent tokį „ConTempo“ matau ateityje – festivalį, kuris užauga tiek, kad tampa aktualus mums visiems, ne tik scenos menų laukui. Festivalį, kurio laukia ne tik menininkai ir kultūros profesionalai, bet ir miestiečiai, verslas, turizmo sektorius, viešbučiai, restoranai.

Čia, man atrodo, turime užduoti sau ambicingą klausimą: ar Kaunas nori turėti didžiausią scenos menų festivalį Baltijos ir Šiaurės šalių regione?

Galime didžiuotis, kad Kaunas yra miestas, kuriame žmonės vis dar linkę bendrauti. Tai labai gera terpė kultūrai atsirasti ir augti.

– Lietuviai, ypač palyginti su Pietų ar kalnų valstybėmis, išsiskiria kuklumu. Kuo kauniečiams verta didžiuotis?

– Be abejo, pirmiausia – modernizmo architektūra. Tai labai svarbi Kauno tapatybės dalis. Tačiau Kaunas turi ir kitų dalykų, kuriais verta didžiuotis. Tai labai žalias miestas, jame daug gamtos, parkų, upių, unikalių viešųjų erdvių. Jo veidą kuria ir istorija, ir architektūra, ir pats miesto išsidėstymas.

Tačiau man atrodo, kad labiausiai Kauną išskiria žmonės. Jų nuoširdumas.

Tai labai gerai atsiskleidžia festivalio metu. Žmonės, atvykstantys į „ConTempo“ iš kitų miestų ar šalių, dažnai pastebi, kad kauniečiai labai atviri, draugiški, lengvai užmezga kontaktą. Tai nėra savaime suprantama. Mes visi norime santykio – su kitu žmogumi, savo kaimynu, bendruomene. Kaune tas santykis labai lengvai užsimezga.

Man atrodo, kad būtent per santykį ir kuriamos naujos patirtys. 2022-aisiais Kaunas labai stipriai išreiškė norą didžiuotis savo miestu, jį pažinti ir parodyti kitiems. Dabar mūsų užduotis – neprarasti tos energijos ir toliau žadinti kultūrinį smalsumą.

Be kauniečių „ConTempo“ nebūtų toks, koks yra. Festivalio atmosferą kuria ne tik menininkai ar programa – ją kuria ir žiūrovas. Mane pačią labiausiai žavi tie žmonės, kurie į festivalį ateina pirmą kartą.

Kartais tai būna jų pirmoji šiuolaikinio šokio, cirko, teatro ar apskritai scenos meno patirtis. Tada mes tampame savotišku tramplinu į kitą pasaulį – parodome, kad scenos menas nebūtinai yra kas nors tolimo, sudėtingo ar skirto tik profesionalams.

Jeigu po spektaklio žmogus išeina ir pagalvoja: o, aš visai to nesitikėjau, man tai vienas didžiausių festivalio laimėjimų.

Taigi didžiuotis galime ne tik savo pastatais, istorija ar žaliu miestu. Galime didžiuotis, kad Kaunas yra miestas, kuriame žmonės vis dar linkę bendrauti. Tai labai gera terpė kultūrai atsirasti ir augti.

– Kaip pavyksta didinti festivalio prieinamumą? Galbūt galima teigti, kad atrakinote kultūros mecenatystę?

– Pirmiausia, mums labai svarbu, kad festivalis būtų prieinamas kuo platesniam žmonių ratui, todėl bilietų kainos nenustatomos vien pagal rinkos logiką. Dalies pasirodymų bilietų kaina – simbolinė, dalis renginių – apskritai nemokami. Tai sąmoningas sprendimas – norime, kad žmogus galėtų ateiti ir patirti scenos meną net ir neturėdamas didelio kultūrai skirto biudžeto. Tačiau kartu norime auginti ir kitą dalyką – žmogaus suvokimą, kad kultūra turi vertę ir kad prie jos kūrimo galima prisidėti pačiam.

Mes nesame labai įpratę prisidėti prie kultūros, jeigu renginys yra nemokamas. Anksčiau būdavo labai paprasta: patiko gatvėje grojantis muzikantas – įmeti į kepurę. Šiandien menininkui į kepurę jau retai kas įmeta, bet galime nusipirkti bilietą, paaukoti ar kitaip prisidėti prie kultūros kūrimo. Todėl mums svarbu ne tik pritraukti kuo daugiau žmonių, bet ir auginti auditorijos sąmoningumą. Kad žmonės suprastų: nemokamas renginys – tai didžiulis menininkų, prodiuserių, technikų ir kitų žmonių darbas. Nemokamas žiūrovui nereiškia nemokamas festivaliui.

Kalbant apie mecenatystę, šiemet tikrai matome labai gražų pokytį. Turime keturis didelius ir rimtus partnerius: „Baltisches Haus“, „Kauno grūdus“, „Akropolį“ ir „Devbridge Foundation“. Su dalimi jų partnerystę pradėjome šiemet, su dalimi ją tęsiame.

Man labai patinka tai, kad kiekvienas partneris turi savo motyvaciją. Vieniems svarbu palaikyti jaunąją menininkų kartą, kitiems – suteikti vaikams kokybiškų kultūrinių patirčių nuo mažens, dar kitiems svarbu kurti patirtį savo klientams ar prisidėti prie miesto įvaizdžio. Todėl manau, kad mecenatystė šiandien nebūtinai yra tiesiog duoti pinigų kultūrai. Tai verslo santykis su aplinka, kurioje jis veikia, ir atsakomybės už tą aplinką prisiėmimas.

Jeigu verslas supranta, kad stiprus miestas, smalsūs žmonės, kokybiška kultūra ir gyva viešoji erdvė naudingi ir jam pačiam, atsiranda labai natūrali partnerystė.

Galbūt mūsų ambicija – ne tiek atrakinti mecenatystę, kiek padaryti taip, kad kultūros rėmimas taptų natūralia miesto verslo kultūros dalimi.

– Kas po festivalio išlieka žiūrovams?

– Noriu tikėti, kad lieka stiprių emocijų ir jausmų.

Vieniems tai naujos pažintys, kitiems – meninės patirtys. Jos galbūt praplėtė požiūrį, atrakino tam tikrus klausimus, o gal sukrėtė.

Pasirodymai dažnai suveikia kaip veidrodis. Per festivalio istoriją turėjome daugybę patirčių, kai žmonės buvo pikti, o vėliau atsiprašė. Juos sujaudino tam tikri klausimai ir jie sugrįžo pasidalyti, kad vienas ar kitas meno kūrinys padeda spręsti asmeninius klausimus. Patirčių yra įvairiausių. Taip pat tai puikus visuomenės veidrodis – kaip mes mokame elgtis vieni su kitais bendruomenėje, viešojoje erdvėje.

Dar didelei žiūrovų daliai tai įkvėpimas ir kitokio pasaulio parodymas. O pats menas skatina svajoti.

– Jei pasvajotumėte – kas laukia toliau? Kitame festivalyje? Po dešimtmečio?

– Nenoriu spekuliuoti skaičiais. Tačiau manau, kad festivalis užprogramuotas augti. Tikiuosi, kad turėsime daugiau verslo partnerysčių, kurios padės iš tikrųjų auginti ir stiprinti kokybę.

Vėlgi, ką reiškia būti miesto festivaliu? Festivalis gali būti visoks ir, manau, mums reikia apsisaugoti nuo virtimo komerciniais renginiais. Išlaikyti aukštą meninę kartelę ir pateikti žiūrovams net ir aštresnių kūrinių. Jie tam jau pasiruošę. Scenos meno kūrinių yra įvairiausių, norisi daugiau diskusijų: kodėl kūriniai tokie arba ne tokie; ką jie atskleidžia apie mus pačius. Tai mus irgi augina, diskusijose atrandame tam tikrus kampus. Tas augimo procesas tiesiog turi tęstis. Negalime užsisėdėti vienoje vietoje. Galvodama apie tolesnę ateitį labai noriu, kad tai būtų festivalis, į kurį važiuotų visa Europa.