Vienais istoriniais laikotarpiais koplytėlių statyta daugiau, kitais – mažiau, vienu metu statyba buvo intensyvi, kitu atveju – lėtesnė.
Keičiantis istoriniams laikotarpiams, socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, keitėsi ir koplytėlių fundatoriai. Medinį kryžių galėjo pastatyti paprastas ūkininkas, o brangesnes mūrines statė dvarininkai, turtingi ūkininkai, kunigai su parapijiečiais ar vietos bendruomenė.
Dažnu atveju mūrinių koplytėlių pagrindinis akcentas būdavo šventųjų skulptūros – jų parinkimas priklausė nuo statymo intencijos, pvz., jei asmuo norėdavo Dievui atsidėkoti už išgijimą arba pasveikti, koplytėlėje pastatydavo šv. Roko skulptūrą; jei norėdavo apsisaugoti nuo nelaimių vandenyje, pastatydavo šv. Jono Nepomuko arba šv. Jono Krikštytojo skulptūrą; nuo gaisrų saugojo šv. Florijono skulptūra. Išliko mūrinių koplytėlių su šv. Jurgio, šv. Onos, šv. Izidoriaus ir kitomis šventųjų skulptūromis.
Trys išlikusios koplytėlės – Vepriuose (Ukmergės r.), Normainių II k. ir Žeimiuose (Jonavos r.) – mena Baro konfederaciją.
Išskirtinis įvykis
Normainių dvaro koplytėlė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 26179), esanti Normainių II k., Žeimių sen., Jonavos r., Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 04 29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui, naudojimui ir viešajai pagarbai.
Koplytėlės vertingąsias savybes ir reikšmingumo lygmenį (regioninis) nustatė ir teritorijos ribas apibrėžė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2020 08 24 aktu Nr. KPD-AV-1502. Viešai skelbiamame Kultūros vertybių registre nurodoma, kad Normainių dvaro koplytėlės vertingųjų savybių pobūdis: architektūrinis (lemiantis reikšmingumą „retas“); dailės (lemiantis reikšmingumą „svarbus“); memorialinis (lemiantis reikšmingumą „svarbus“).
Normainių dvaro koplytėlės statyba išsiskiria tuo, kad ji buvo pastatyta Baro konfederacijai (1768–1772 m.) atminti. Baro konfederacija laikoma pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos bandymu išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. Ji visuomenėje paskatino reformų poreikį, kuris realizavosi Ketverių metų seimo laikotarpiu.
Baro (Vinicos sritis) konfederacija, kaip Lietuvos ir Lenkijos didikų sąjunga, buvo įkurta 1768 m. vasario 29 d. Šios sąjungos pradėti kariniai veiksmai tapo pirmuoju dideliu sukilimu Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), kurios tikslas buvo ginti katalikų tikėjimą, bajorų teises ir laisves, išlaisvinti ATR iš Rusijos imperijos kontrolės. Konfederacija siekė atstatyti valstybės suverenitetą ir reformuoti politinę sistemą.
Skausmingas pralaimėjimas
Kovos, prasidėjusios 1768 m. pavasarį, apėmė beveik visą šalį. Nors šis judėjimas neturėjo stiprios politinės programos ar gerai apskaičiuotos strategijos, jis rado atsaką tarp to meto bajorijos, buvo gerai suprantamas ir aktyviai paremtas. Sukilėliai siekė atstatydinti karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, kurį laikė Rusijos statytiniu. Konfederacijos steigėjai lenkų pusėje buvo generolas Kazimierzas Pulaskis, vėliau tapęs vienu iš Amerikos nepriklausomybės karo vadų, vadovavęs Brendivaino mūšiui ir atlikęs esminį vaidmenį kuriant Amerikos kavaleriją, Michalas Hieronimas Krasinskis, Waclawas Rzewuskis ir Joachimas Potockis.
Lietuvoje Konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė paskutinis Lietuvos didysis etmonas ir aktyvus ATR konfederacijų dalyvis Simonas M. Kosakovskis (1741–1794), palaidotas Jonavos bažnyčios rūsiuose, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir ATR valstybės bei karo veikėjas, meno mecenatas, kompozitorius Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800), kurio daliniai 1771 m. sumušė Rusijos kariuomenę. Jis netrukus patyrė skaudų pralaimėjimą Aleksandrui Suvorovui ir emigravo į užsienį.
Prie organizacijos veiklos prisijungė Kauno pavieto pakamaris Domininkas Medekša (paskirtas Žeimių dvaro statytoju), jo sūnus Teodoras Medekša (1781–1826), LDK kariuomenės priešakinės sargybos rotmistras Steponas Šveikauskas. Baro konfederacijos kovose dalyvavo žymiausi LDK valstybės veikėjai: Mykolas Jonas Pacas (1730–1787), M. K. Oginskis, Karolis S. A. Radvila II (1734–1790), Romualdas Giedraitis (1750–1824), Albertas Radvila III (1712–1790) ir kt.
Lenkus ir lietuvius finansiškai, ginkluote ir amunicija parėmė Prancūzija, atsiuntusi ir savo karininkų: Prancūzijos generolą, vadovavusį kovoms prieš Rusijos kariuomenę, Claude’ą Gabrielį de Choisy ir prancūzų karininką, ištremtą į Sibirą už pasiaukojimą konfederacijai, François Auguste’ą de Belcourą. Vienas Baro konfederacijos vadų – Šv. Liudviko ordino Didžiojo kryžiaus kavalierius, kurio vardas įrašytas po Triumfo arka Paryžiuje, – Charlesis François Dumouriez.
1768 m. liepą S. Kosakovskio vedami Jonavos, ir Vilkmergės (dabartinės Ukmergės) apylinkėse būrėsi pirmieji ginkluoti bajorijos būriai. Konfederacijos metu įvyko keli šimtai mūšių ir susidūrimų: prie Šventosios Trejybės tvirtovės (1769), Balstogės (1769), Dobros (1770), Vidavos (1771), Stolovičių (1771), Lanckoronos (1771) ir Vavelio (1772).
1770 m. spalio 13 d. Prešove konfederatai paskelbė S. A. Poniatovskio, kaip Rusijos statytinio, nušalinimo nuo sosto aktą. 1771 m. lapkričio 3 d. karalius buvo suimtas, tačiau, padedant vienam bajorui, jis sugebėjo pabėgti. Rusijos pajėgos konfederatus sumušė. 1772 m. buvo sudarytos ATR padalijimo sutartys ir konfederacija likviduota. Konfederacijai pralaimėjus, dalis jos dalyvių emigravo, dalis buvo išsiųsta į Sibirą, kita dalis paimta į Rusijos kariuomenę.
Statinys Normainiuose
Normainių dvaro koplytėlė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 26179) stovi buvusio Normainių dvaro teritorijoje, netoli kelių kryžkelės Šėta–Normainiai–Mitėniškės–Naujokai. Nuo 1784 m. Normainių dvaras priklausė Jonui Mikalojui Brunovui, kurio giminė save kildino iš Livonijos.
J. M. Brunovas buvo LDK kariuomenės pulkininkas, Breslaujos pastalininkas, kilęs iš senos kilmingos baronų fon Brunhofų giminės lenkiškosios šakos. Brunovai nuo seno turėjo daug valdų Kurše apie Daugpilį, užėmė aukštus valstybės postus. J. M. Brunovas pirmas iš giminės atsikėlė į Lietuvą. Vedęs Marijoną Karpytę, Upytės pavieto didiko Jokūbo Karpio dukterį, įsikūrė Normainiuose (Ukmergės pav.), vėliau šios valdos atiteko jo anūkui Karoliui Brunovui. Įrašai dvaro inventoriuose patvirtina, kad Normainių dvarą K. Brunovas valdė 1811 m. J. M. Brunovas ir su žmona 1748 m. nusipirko Pavermenio dvaro pastatus (Kėdainių r.), jų giminė šį dvarą valdė iki 1940 m.
XIX a. pradžioje Kauno miesto aristokratė grafienė Kotryna Šukšina (Katarzyna Szukszyna) kartu su aktyviu Baro konfederatu Karoliu Brunovu iš savo dvarų pajamų 1 140 sidabro rublių skyrė Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios atnaujinimui ir jos išpuošimui. Baronai Brunovai vedybų keliu giminiavosi su garsia Kosakovskių gimine, grafais Tiškevičiais. Brunovų vaikaitė Marcelina buvo ištekėjusi už vieno turtingiausių Lietuvos didikų Benedikto Karpio, buvo Ignoto Karpio mama.
Vėlyvojo baroko Normainių koplytėlė yra kompaktinio, netaisyklingo trikampio plano, dviejų tarpsnių, susideda iš masyvaus anstato ir trijų kolonų, sujungtų kupolu. Anstato sienos įgaubtos, kampai pabrėžti laiptuotais, lenktos formos stogeliais, dengtais čerpėmis. Virš karnizo iškeltas pusapvalis kupolas.
1975 m. koplytėlė buvo restauruota, išimtos šv. Jono Nepomuko ir Nukryžiuotojo skulptūros, kurios po restauravimo į pirmines vietas negrąžintos. Normainių koplytėlės rytiniame fasade esantis įrašas lenkų kalba ODNOWIONY PRZEZ PRAWNUKA / PROSPERA BARONA BRUNNOWA / Ru 1852.JUNIJ25D byloja, kad koplytėlė buvo atnaujinta 1852 m. birželio 25 d. J. M. Brunovo proanūkio barono Prospero Brunovo iniciatyva.
Žeimių dvaro koplytėlė
D. Medekšos pastatyta 1768 m. Žeimių dvaro koplytėlė, pavadinta šv. Jono vardu, dar vadinama Sukilėlių koplytėle. D. Medekša koplytėlę pastatė jauniausio sūnaus Teodoro, Baro konfederato, žuvusio 1768 m. ties Višakio Rūda, atminimui įamžinti.
Vėlyvojo baroko koplytėlės tūris kompaktinis, trijų aukštų, planinės struktūros tipas salinis, aštuoniakampis, iš rytų pusės yra įėjimas. Koplytėlė stovi miestelio centre prie kelio Jonava–Šėta sankryžos su liepų alėja, vedančia į dvaro sodybą. Koplytėlė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1350) – valstybės saugoma pripažintos Žeimių dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 129) kompleksinė dalis.
Baro konfederatų pasipriešinimas buvo panašus į tikrą sukilimą prieš neteisėtai išrinktą valdžią, už laisvę ir nepriklausomybę. Tai mūsų istorijos reikšmingas puslapis, įamžintas statant mūrines koplytėles.
Naujausi komentarai