Barbara Kasten: pamiršto fotografijos stebuklo sugrįžimas

Maždaug aštuonios dešimtys fotografijų, skulptūrų ir instaliacijų leidžia pažinti menininkę, kuri fotografiją pavertė ne tiek tikrovės fiksavimo, kiek jos konstravimo priemone. Paroda Kaune – pirmoji tokio masto B. Kasten kūrybos retrospektyva Lietuvoje.

Žvelgiant į B. Kasten darbus skaitmeninio amžiaus akimis, pirmoji reakcija būna apgaulinga – ryškios linijos, plokštumų sluoksniai ir optiniai lūžiai atrodo kaip nepriekaištingi kompiuterinės grafikos kūriniai ar vaizdiniai, sugeneruoti dirbtinio intelekto. Viskas atrodo ypač sterilu, net per daug tobula. Tačiau čia ir slypi svarbiausias B. Kasten kūrybos aspektas – tai nėra fotomanipuliacija. Menininkė vaizdo nesukonstruoja kompiuterio ekrane. Ji konstruoja pačią tikrovę prieš fotoaparato objektyvą.

B. Kasten studijoje iš tikrųjų stovėjo stiklo, metalo, organinio stiklo, vielos, popieriaus ir veidrodžių konstrukcijos. Jas veikė tikra šviesa, objektai metė tikrus šešėlius, o veidrodžiai atspindėjo realią erdvę. Menininkė ilgai dėliodavo elementus, keisdavo jų padėtį, apšvietimą ir fotoaparato žiūros tašką, kol trimatė konstrukcija objektyve virsdavo tuo neįprastu dvimačiu vaizdu, kurį šiandien matome muziejaus sienoje.

Tarp dviejų pasaulių

B. Kasten gimė 1936 m. Čikagoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Jos lietuviška kilmė šiandien ypač prasminga žvelgiant į menininkės parodą Kaune, tačiau šis ryšys nėra pasakojimas apie nuo vaikystės nuosekliai puoselėtą lietuvišką tapatybę.

Savo šeimos šaknis menininkė giliau pradėjo pažinti jau suaugusi. Po tėvo mirties kartu su motina ji lankėsi Lietuvoje ir susitiko su netoli Panevėžio gyvenusiais giminaičiais. Kalbėdama apie savo kilmę B. Kasten yra akcentavusi norą pažinti ne tik genealogiją, bet ir tą kultūrinę atmosferą, kuri egzistavo iki jos – pasaulį, kurio ji pati dėl emigracijos tiesiogiai nepatyrė.

B. Kasten lietuviškumas įdomus ne todėl, kad jos kūryboje galėtume ieškoti lietuviškumo. Kur kas įdomiau jos biografiją matyti kaip vieną iš daugelio XX a. migracijos istorijų, kai žmogaus kultūrinė tapatybė formavosi tarp paveldėtos šeimos atminties ir visiškai kitos kultūrinės aplinkos.

Jungtinėse Valstijose augusi ir studijavusi menininkė galėjo tiesiogiai pažinti tuos procesus, kurie XX a. antrojoje pusėje keitė Vakarų meno sampratą. Modernizmo palikimas, bauhauzo eksperimentai, tarpdisciplininis menas, naujos fotografijos, skulptūros, architektūros ir dizaino sąveikos buvo ne tolima teorija, o gyva kultūrinės aplinkos dalis. B. Kasten studijavo tapybą, vėliau Kalifornijos meno ir amatų koledže gilinosi į tekstilę ir skulptūrą. Ten jos mokytoja buvo iš bauhauzo tradicijos atėjusi tekstilės menininkė Trude Guermonprez, anksčiau dėsčiusi garsiajame Juodojo kalno koledže.

1971 m. B. Kasten gavo Fulbrighto stipendiją ir išvyko į Poznanę, kur dirbo su viena svarbiausių XX a. lenkų menininkių Magdalena Abakanowicz. Vien šie keli biografijos faktai atskleidžia, kokio pločio kultūrinėje geografijoje formavosi B. Kasten.

Barbara Kasten . Architektūrinė vieta. Objektas 15. 1987 m. / J. Ilčiukaitės-Katkauskienės nuotr.

Fotografijos unikalumas

Gyvenant vaizdų pasaulyje, galime lengvai pasiklysti. Yra fotografijų, kurios fiksuoja pasaulį; yra fotografijų, kurios verčia suabejoti, ar pasaulis apskritai yra toks, kokį matome. Norint suprasti B. Kasten kūrybą, svarbi dar viena aplinkybė: savo meninę kalbą ji pradėjo formuoti ne kaip fotografė. Ji studijavo tapybą ir tekstilę, dirbo su skulptūrinėmis formomis, eksperimentavo su medžiagomis. Fotografija į jos kūrybą atėjo vėliau. Todėl fotografuodama ji ir toliau mąstė tarsi skulptorė – jai rūpėjo ne tiek rasti įdomų pasaulio fragmentą, kiek jį sukonstruoti.

Tradicinėje fotografijoje tikrovė paprastai egzistuoja pirmiau už fotografą. Gatvė, žmogus, pastatas ar kraštovaizdis egzistuoja nepriklausomai nuo fotoaparato. Fotografas pasirenka momentą, rakursą, apšvietimą ir iš jau esančios tikrovės išskiria vaizdą. B. Kasten šią seką apverčia. Kad galėtų atsirasti fotografija, pirmiausia turi atsirasti jai skirta erdvė. Pastatoma konstrukcija, įkomponuojamas veidrodis, pakabinama geometrinė plokštuma, nukreipiama šviesa, sukuriamas šešėlis, patikrinamas atspindys, keičiama fotoaparato padėtis ir tik tada fotografuojama.

B. Kasten fotografijos iš pirmo žvilgsnio labai artimos abstrakčiajai tapybai. Jose matome spalvų laukus, geometrinius ritmus, įstrižaines, skaidrių ir nepermatomų plokštumų susidūrimus. Kai kurių darbų kompozicinė logika primena konstruktyvizmą, bauhauzą ar geometrinę abstrakciją.

B. Kasten kūryboje ypač svarbi šviesa. Tačiau ji čia nėra vien techninė fotografijos sąlyga. Paprastai sakome, kad šviesa apšviečia daiktą – leidžia jį geriau pamatyti. Šios menininkės darbuose šviesa gali daiktą pakeisti tiek, kad jo nebeatpažįstame. Ji sukuria naują spalvą, išryškina arba panaikina paviršių, paverčia šešėlį savarankiška geometrine forma. Tai leidžia suprasti, kodėl bauhauzo tradicija jai buvo tokia artima. Svarbiausias bauhauzo palikimas B. Kasten kūryboje – mintis, kad fotografija, skulptūra, architektūra, šviesa ir dizainas neprivalo egzistuoti atskirai.

B. Kasten kūrybą galima suprasti ir kaip tam tikrą performansą. XX a. devintajame dešimtmetyje ji padarė savo karjeros lūžį – išėjo iš studijos ir ėmė dirbti su didžiuliais architektūros objektais. Naudodama galingus sceninius prožektorius ir milžiniškus veidrodžius, ji apšviesdavo pastatus taip, tarsi jie būtų teatro dekoracijos. Fotografavimas jai – tai ilgas pasirengimo vaidinimas, kuriame kadrą ji paleidžia tik tada, kai šviesos spektaklis pasiekia kulminaciją. Būtent šis rankų darbo ir analoginio kruopštumo faktorius šiandien, skaitmeninio triukšmo ir DI eroje, B. Kasten darbams suteikia radikalią vertę.

Esame pratę prie kadrų, atsirandančių per sekundės dalį be jokio sąlyčio su medžiaga. B. Kasten darbai primena apie pamirštą fotografijos stebuklą – galimybę pagauti tikros šviesos atspindį ant fizinio paviršiaus. Šiandien bijome netikrų vaizdų, o B. Kasten parodo, kad problema sudėtingesnė – tikras vaizdas taip pat nebūtinai mums sako tiesą.

Kodėl tai laikome menu?

Žvelgiant į B. Kasten kompozicijas, kyla labai sąžiningas ir netgi nepatogus klausimas: kodėl šiuos apšviestus stiklo, veidrodžių ir plastiko darinius apskritai laikome menu, o ne, pvz., tiesiog aukšto lygio dizainu ar reklamine scenografija?

Daugeliui muziejaus lankytojų natūraliai gali pasirodyti, kad tai – tik techniškai nepriekaištingas, bet gana sterilus vaizdas. Atsakymą diktuoja radikalus B. Kasten sprendimas atsisakyti bet kokio pasakojimo.

Šiuolaikinis žiūrovas yra įpratęs, kad menas turi ką nors pasakoti – perduoti socialinę žinutę, išlieti asmeninę traumą, kelti politinių klausimų ar tiesiog pavaizduoti atpažįstamą pasaulio fragmentą. B. Kasten iš žiūrovo atima bet kokį siužetą. Jos darbai nieko nereprezentuoja ir nieko neatspindi iš išorinio gyvenimo. Būtent visiškas prasmės atsisakymas yra drąsus meninis pareiškimas.

Menininkė teigia, kad forma, šviesa ir geometrija pačios savaime yra pakankamos būti menu, be jokios būtinybės pridengti jas filosofija. Tai provokacija žiūrovams – ar gebame mėgautis vaizdu, kai nėra konkrečios istorijos? Dėl šios priežasties B. Kasten kūryboje meninį poveikį kuria ne pats nufotografuotas stiklas ar veidrodis, o žiūrovo patiriamas sutrikimas. Kūrinys atsiranda tarp to, ką mato mūsų akis, ir to, ką bando iššifruoti smegenys. Menas tampa intelektualiniu galvosūkiu, kuris verčia paklausti ne ką autorius norėjo tuo pasakyti, o kaip veikia mano paties meno kūrinio suvokimas.

Galiausiai, B. Kasten kūryba menotyriškai vertinama už tai, kaip ji sulaužė pačios fotografijos prigimtį. Tradiciškai fotografija yra pasyvi medija – mygtuko paspaudimu svarbu įamžinti jau egzistuojančią akimirką. B. Kasten privertė fotografiją elgtis kaip skulptūrą ir architektūrą. Tai reiškinys, esantis tarp trijų meno šakų – skulptūros, scenografijos ir fotografijos, kur nuotrauka tėra galutinis viso šio vyksmo liudininkas.

Ar dar aktualus postmenas?

Parodos pavadinimas „Postabstrakcija“ gali skambėti teoriškai, tačiau jis labai tiksliai apibūdina B. Kasten kūrybos padėtį meno istorijoje. Priešdėlis „post“ čia neturėtų būti suprantamas kaip „po abstrakcijos“ ta prasme, kad abstraktusis menas būtų pasibaigęs. Jis kalba apie tai, kas nutinka abstrakcijai tada, kai jau žinome jos istoriją.

XX a. modernizmo menininkai dar galėjo tikėti galimybe sukurti autonomišką ir unikalų kūrinį, privalėjo sukurti ką nors nematyto, o šiuolaikinis kūrėjas jau veikia visiškai kitokiame vizualiniame lauke. Nutapyti juodą kvadratą po Kazimiro Malevičiaus tapo visiškai neunikalu. Pristatyti spalvinį lauką po Marko Rothko ar ekspresyvų gestą po abstrakčiojo ekspresionizmo reiškia neišvengiamai įžengti į dialogą su tuo, kas jau buvo sukurta. Todėl postabstrakcija visada nešasi meno istorijos atmintį, ankstesnių vaizdų aidą ir kultūrines asociacijas.

Menininkas nebesiekia pradėti nuo nulio, nes šių dienų kūrėjai jau nebetiki naujumo paieškomis, priešingai – jie sąmoningai kuria pasaulyje, perpildytame vaizdų, ir gali juos cituoti, transformuoti, ardyti ar pratęsti. Būtent taip elgiasi ir B. Kasten. Jos paroda „Postabstrakcija“ Kaune įrodo, kad fotografija gali būti ne tik praeities akimirkos dokumentas, bet ir gyvas, nuolat persikuriantis erdvės, šviesos ir mūsų pačių suvokimo teatras.

Šiandien įdomiausia galbūt net ne tai, kas B. Kasten kūryboje yra „post“, o tai, kas joje išlieka po visų „post“. Modernizmo utopijos išblėso, postmodernizmo žaidimas citatomis taip pat tapo istorija, tačiau klausimai, kuriuos kelia B. Kasten, niekur nedingo: kaip erdvė tampa vaizdu, kiek galima pasitikėti savo žvilgsniu ir kur baigiasi tikrovė bei prasideda jos interpretacija?

Kas? B. Kasten paroda „Postabstrakcija“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 25 d.