Lietuvių ir daugelyje kitų kalbų gausu posakių apie namus. Jie siejami su šventove, saugumu, ant stalo garuojančiu maistu, kaimynais už tvoros. Be savų namų žmogus dažnai jaučiasi lyg pasimetęs gyvenime. Namai asocijuojasi su taika, ramybe ir šiluma. Vis dėlto namai ne visada yra tik konkreti vieta – kambarys, lova ar valgomasis. Kartais namais tampa pati vietovė, žmonės ar tarpusavio santykiai. Namų jausmą gali suteikti draugai, mylimasis ar mylimoji, o kartais net ir nepažįstami. Tačiau sugrįžti namo po darbo dienos, ilgos kelionės ar atostogų daugeliui išlieka vienas didžiausių malonumų. Būtent namų ilgesį ir klausimą, kas iš tiesų yra namai, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto „Muitinės“ galerijoje pristatytoje parodoje „Home Sweet Home“ (liet. „Namai, mieli namai“) tyrinėja estų tekstilininkė Aet Ollisaar.
A. Ollisaar kelia klausimą: kas iš tiesų yra namai? Ar tai vieta, žmonės, santykiai? Galbūt namų jausmas slypi mūsų prisiminimuose ir kasdieniuose daiktuose? Kas lemia, kad vienose vietose jaučiamės lyg namuose, o kitose – svetimi?
Namų temą autorė tyrinėja pasitelkdama tekstilę: gobelenus, autorines audimo technikas ir pačią medžiagą, kuri tampa ne tik antrąja oda, bet ir namų simboliu.
Pirmasis kūrinys „From Dream to Dream“ man netikėtai priminė Vincento van Ghogo kūrinį „Miegamasis“. Nors šių darbų koloritas visiškai skirtingas, pirmoji asociacija buvo būtent namai. Prieblandoje skendinti erdvė, į kurią šviesa patenka tik pro praviras duris, primena kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinusį grįžimo namo po ilgos dienos vaizdinį. Sugrįžti į saugią erdvę, atsigulti į minkštą patalą ir bent trumpam nebegalvoti apie nieką.
Kitame gobelene dėmesį patraukia subtilus autorinės technikos elementas – į audinį įsegti keli plaukų segtukai. Ši nedidelė detalė iš pradžių beveik nepastebima, tačiau ją atradus kūrinys įgauna papildomą artumo ir kasdieniškumo sluoksnį. Tokios smulkmenos primena, kad namų jausmą dažnai kuria ne monumentalūs vaizdai, o maži, asmeniški ženklai.
Prie bendro stalo dalijamės istorijomis. Vienos jų kartojamos kiekvieną kartą susitikus, kitos prisimenamos tik po daugelio metų. Vis dėlto stalas tampa savotišku portalu, saugančiu šeimos ir draugų paslaptis, mintis, idėjas, ištartus ir nutylėtus pasakojimus. Būtent tokią namų erdvę autorė įprasmina kūrinyje „Stories Told and Untold“. Lauko stalas kieme taip pat kaupia istorijas. Jis suburia žmones prie maisto ir gėrimų, tampa nebyliu liudininku, kuris mato ir girdi viską, tačiau niekada neišduoda. Galbūt todėl stalas yra vienas universaliausių namų simbolių – aplink jį mezgasi santykiai, perduodami prisiminimai ir kuriamas bendrumo jausmas.
Namų jausmą dažnai kuria ne monumentalūs vaizdai, o maži, asmeniški ženklai.
Statyti namus – ilgas ir sunkus darbas, plyta po plytos kuriant vietą, kuri ilgainiui tampa gyvenimo dalimi. Tačiau juos praradus skauda ne mažiau nei netekus artimo žmogaus. Šią mintį primena kūrinys „Someday, Everything Will Be Possible Again“. Tik trečdalis gobeleno yra nuausta – jame vaizduojamas karkasinis namas rožinio dangaus fone, o žemiau audinys pereina į iki pat grindų nusidriekiančius, palaidus siūlus. Sunku pasakyti, ar tai dar tik statomas, ar jau griūvantis namas. Kaip ir į amžiną klausimą, ar stiklinė yra pusiau pilna, ar pusiau tuščia, atsakymas priklauso nuo žiūrovo.
Šalia eksponuojamas iš plastikinių gumyčių sunertas ore kabantis objektas. Pasak autorės, jis pasakoja apie nematomą nerimą. Man tai vienas paveikiausių parodoje matytų kūrinių, kalbančių apie nerimą. Plastikinės gumytės beveik nepastebimos – toks dažnai būna ir mūsų nerimas. Jos mažos, lengvos, tačiau prisilietus prie odos tempia, veržia, o ilgainiui gali palikti žymių. Lygiai taip pat ir nerimas: iš pirmo žvilgsnio nematomas, bet nuolat lydintis kūną ir mintis. Šis objektas įtaigiai parodo tai, ko beveik neįmanoma pavaizduoti vienu simboliu. Lengvas tarsi oras, beveik permatomas, jis kalba apie vieną didžiausių šiuolaikinio žmogaus sunkumų – vidinį nerimą, kurio dažnai nepastebi aplinkiniai, tačiau kurį nuolat jaučia pats žmogus.
Kitoje salėje su šia tema tarsi susisieja dar vienas kūrinys. Atskiroje, drabužinę primenančioje erdvėje ore kabo pakabos, o ant jų – iš tekstilės likučių suformuoti žmogaus siluetai, drabužių fragmentai ir aksesuarai. Kūrinys „I Just Hang Up My Worries“ – apie nerimą, kurį ne tik nešiojamės savyje, bet ir tarsi pakabiname savo spintose, palikdami jį ten tyliai trūnyti. Vieni „kostiumai“ atrodo sunkesni, tarsi traukiami žemės centro link, kiti – lengvesni, tačiau ne mažiau slegiantys. Apėjus instaliaciją iš kitos pusės, netikėtai išryškėja žmogaus siluetas, lyg pasislėpęs tarp kabančių audinių. Ši detalė verčia susimąstyti, kad namuose slepiame ne tik savo daiktus, bet ir dalį savęs: baimes, nerimą, neišsakytas mintis. Kasdien keičiame drabužius, tačiau kartu, sąmoningai ar ne, apsivelkame ir skirtingus nerimo kostiumus. Jie tampa beveik nematomu mūsų tapatybės sluoksniu – tokiu, kurį dažnai pastebime tik tada, kai grįžtame namo ir pagaliau galime jį nusivilkti.
Vis dėlto nesinori šios parodos afišuoti vien per nerimo ar netekties prizmę. Vieniems namai išlieka saugumo, šilumos ir šviesos simboliu, kitiems jie primena skaudžias patirtis, verčiančias ieškoti naujos vietos, kurią būtų galima pavadinti savais namais. Tačiau, nepaisant skirtingų patirčių, visus šiuos pasakojimus jungia bendra mintis – namai žmogui yra svarbūs. Būtent tai savo parodoje A. Ollisaar ir kviečia permąstyti. Kas tau yra namai? Ar tai konkreti vieta: valgomasis, drabužinė, minkšta lova? Galbbūt namai yra ten, kur jautiesi laukiamas draugų, artimųjų ar mylimo žmogaus? Gal namai apskritai nėra vieta, o jausmas. Tai viena iš tų parodų, iš kurių išeini galvodamas ne apie ekspozicijos architektūrą ar kūrinių išdėstymą, bet apie klausimus, kuriuos ji paliko. A. Ollisaar neprimeta atsakymų – ji tik nutiesia kelią apmąstymams. Kur tas kelias nuves, kiekvienas žiūrovas turės atrasti pats.
Naujausi komentarai