A. Althoffer-Auros kūryboje svarbią vietą užima gamta, žmogus ir būsenos. Jos paveikslai šiek tiek pakyla virš realybės ir atveria unikalių, poetiškų akimirkų. Dailininkės kūrinių galima išvysti šiuo metu Panemunės pilyje veikiančioje parodoje „Kol diena ilga“. Ji lydinčiame tekste lyginama su vasaros popiete: „Čia ištįsęs laikas savyje talpina galimybę — ji vibruoja, dirgina apnuogintą odą, užkvimpa laukinėmis pievomis, randa atokvėpį egzistenciniuose mėliuose. Tapyboje ši būsena tampa bandymu išlaikyti kartu su stipresniais jutimais išaugusį jautrumą momentui. Nuojauta, kad šis laikas yra baigtinis, tįsta šalia kaip šiltas šešėlis, todėl paroda kviečia stabtelėjimui ir atidumui. Kol diena ilga“.
Su menininke kalbamės apie kūrybos pradžią, paieškas ir įtakas, formavusias jos kelią.
– Ar prisimenate akimirką, kai tapo aišku, kad tapyba yra Jūsų kelias? Kas tai lėmė?
– Manau, svarbiausias apsisprendimo momentas įvyko baigiant dailės mokyklą Alytuje. Tada buvau maištaujanti siela, todėl specialybės pasirinkimą lėmė ne tiek racionalūs argumentai, kiek noras eiti savo keliu. Nenorėjau rinktis to, ką rinkosi mano pažįstami ar klasės draugai, ir priešinausi tėvų lūkesčiams, kad turėčiau stabilų, nuolatinį darbą. Mane labai traukė meniška aplinka – kūrybiška ir kartu netvarkingai tvarkinga kasdienybė. Jaučiau, kad visa tai atspindi mano vidinį pasaulį ir tai, kaip norėčiau gyventi. Nenorėjau būti kieno nors darbuotoja, kasdien eiti į darbą pagal nustatytą grafiką. Norėjau būti savo gyvenimo kūrėja. Tapyba man pasirodė visų meno sričių motina, pati plačiausia ir universaliausia meno forma. Leidau sau tikėti, kad baigusi tapybos studijas galėsiu kurti viską, ką tik panorėsiu, ir gyvensiu įdomiai.
Tuo metu mažiausiai galvojau apie stabilumą, karjerą ar šeimą. Labiausiai norėjau išvažiuoti į didmiestį, sutikti įdomių žmonių, atsidurti kūrybiškoje aplinkoje ir susikurti savo erdvę, kurioje galėčiau kurti ir gyventi pagal savo taisykles. Tiesą sakant, rinkdamasi tapybos studijas, nelabai supratau, kuo būsiu jas baigusi. Mano šeimoje nebuvo menininkų, todėl neturėjau pavyzdžio ar supratimo, kaip atrodo menininko profesinis kelias. Nežinojau, kokios galimybės manęs laukia, kaip užsidirbsiu pragyvenimui ar kokia kryptimi galėčiau eiti baigusi studijas. Ši nežinomybė atrodė patraukli. Viską romantizavau, tikėjau, kad jei būsiu kūrybinga, atkakli ir ištikima sau, vienaip ar kitaip man pavyks. Prisimenu, tuomet ne kartą girdėjau, kad tapyba yra labiau vyriška specialybė ir reikėtų rinktis labiau amatą, o ne kūrybą. Tada manyje buvo daug maišto ir noro eiti ten, kur iš manęs buvo mažiausiai tikimasi. Gal tai buvo savotiškas noras įrodyti ne tik kitiems, bet ir sau, kad galiu rinktis pati ir nebijoti?
Mane domino aliejiniai dažai, spalvos ir šešėliai, svajojau kada nors tapyti ant didelių drobių. Jaučiau, kad tai nėra tik mano pomėgis ar laikinas susižavėjimas. Labai norėjau su tuo gyventi kasdien, augti, patirti iššūkių. Man patiko būti nuolatos apsikrovusiai eskizais, drobėmis, knygomis. Tapyba man atrodė kelias, kuriuo norėjau eiti visa širdimi.
– Kaip formavosi Jūsų tapybos kalba – vaizdiniai, technika? Tai buvo sąmoningos paieškos ar labiau intuicija?
– Studijų pradžioje neturėjau jokio supratimo apie savo tapybos stilių ar asmeninę meninę kalbą. Pirmuosius metus Kaune daugiausia piešiau ir tapiau iš natūros: kopijavau aplinką, grupiokus, stengiausi kuo geriau atlikti užduotis ir gauti gerus įvertinimus per peržiūras. Man buvo svarbu baigti aukštąjį mokslą. Tuo metu nelabai supratau, ką reiškia ieškoti savęs mene, niekas mūsų to tiesiogiai nemokė. Egzistavo tam tikri to laikmečio meniniai kanonai, nerašytos taisyklės, prie kurių reikėjo prisitaikyti. Norėjosi pritapti prie grupės, pateisinti dėstytojų lūkesčius, todėl daugiau galvojau, kaip gerai atlikti užduotį, o ne apie savo individualumą.
Savo tapybinę kalbą pradėjau sąmoningiau suvokti gerokai vėliau, kai pirmą kartą išvykau į Prancūziją. Kelionės, naujos kultūros, muziejai ir susitikimai su kitais žmonėmis labai praplėtė mano akiratį. Tada pirmą kartą pajutau, kad menas gali būti labai įvairus ir kad nėra vieno teisingo būdo tapyti. Būtent tuomet pradėjau labiau pasitikėti savo intuicija ir mažiau galvoti apie taisykles. Mano tapybinė kalba formavosi labai lėtai: kaupiant patirtis, keliaujant, gyvenant ir vis drąsiau būnant savimi.
Technikos niekada nelaikiau pagrindiniu tikslu. Man technika visada buvo tik priemonė kurti ir perteikti tai, ką noriu pasakyti. Žinoma, svarbu ją įvaldyti, suprasti medžiagas, jų galimybes, bet man daug svarbiau buvo raiška. Technikos galima išmokti, tačiau savita raiška atsiranda gerokai lėčiau.
– Ar buvo menininkų ar kūrėjų, kurie formavo Jūsų matymą ir jautrumą pasauliui?
– Niekada nenorėjau užsidaryti vien bohemiškame ar tik meno pasaulyje. Man visada buvo įdomūs žmonės, todėl tarp mano draugų buvo įvairiausių profesijų atstovų. Mėgau bendrauti, klausytis skirtingų patirčių ir matyti pasaulį ne tik per meno prizmę. Manau, tai ir formavo mano jautrumą – ne vien menas, bet ir gyvenimas. Žinoma, buvo laikotarpių, kai didelį įspūdį darė konkretūs menininkai.
Prisimenu valandas, praleistas bibliotekose vartant meno albumus ir katalogus... Tas jausmas buvo ypatingas – tarsi atsivertų durys į kitus pasaulius. Norėjosi mokytis ir suprasti, kaip jie matė šviesą, spalvą, erdvę, žmogų...
Vis dėlto mene, kaip ir muzikoje, negalima apsistoti ties vienu laikmečiu, viena kryptimi ar keliomis pavardėmis. Kuo daugiau pamatai, tuo labiau supranti, kad svarbiausia yra ne kopijuoti, o rasti savo santykį su pasauliu. Iki šiol kūrybiškai stipriausia jaučiuosi tada, kai pavyksta atsiriboti nuo stilių, autoritetų ir garsių vardų, nors ir žaviuosi jais. Didžiausią laisvę patiriu tuomet, kai tampu savotiška autsaidere ir leidžiu sau matyti ir kurti be išankstinių nuostatų, nepaisydama Lietuvos, Prancūzijos ar pasaulio tendencijų, atsijungusi nuo instagramo.
Žinoma, visada buvo menininkų, kurių darbai tam tikrais etapais mane lydėjo. Jų daug: nuo prancūzų tapytojo François Cachoud ir lietuvių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kurių mistiški peizažai ir gilus ryšys su savo krašto gamta man labai artimi, iki šiuolaikinių menininkių – Rūtos Katiliūtės ar Claire Tabouret. Viena menininkė kalba spalvomis, kita pasitelkia žmogų ir istoriją, bet abiem svarbiausia tapyba, kurioje nėra nieko per daug modernaus. Tik dabar suprantu, kaip modernu yra turėti savo tapybinę kalbą.
Jautrumą pasauliui labiausiai ugdo artimi žmonės, šeima, meilė, draugystės, o ypač – motinystė. Būtent buvimas mama mane išmokė matyti ir jausti daug giliau, atskirti, kas tikra, o kas ne. Visi mano jautrumo sluoksniai atsirado ne studijoje prie drobės, o kuriant santykius su žmonėmis, prisiimant atsakomybę už kitą žmogų, kaupiant kasdienes patirtis, džiaugiantis ir net patiriant sunkumų. Manau, būtent tai ir maitina mano kūrybą labiau nei bet kokios meno teorijos ar stiliai.
– Jūsų darbuose dažnai matome žmogų gamtos apsuptyje: peizažus, augaliją, tylias būsenas. Ką Jums pačiai reiškia šis santykis tarp žmogaus ir gamtos?
– Man žmogaus ir gamtos santykis pirmiausia yra labai asmeniškas. Nors mano darbuose dažnai matomi peizažai, augalai ar gamtos fragmentai, tačiau mane labiausiai domina žmogus ir jo buvimas pasaulyje. Man labai svarbus žmogiškas ryšys, laikas kartu, bendros patirtys, o gamta nuo to yra neatsiejama. Ji nėra tik fonas ar dekoracija – tai erdvė, kurioje vyksta tikras gyvenimas.
Gražiausi mano prisiminimai dažniausiai susiję ne su konkrečia vieta, o su žmonėmis joje, ilgais pasivaikščiojimais, pokalbiais ar buvimu kartu neskubant. Man atrodo, gamta suteikia galimybę žmogui sugrįžti į save, atkurti santykį su kitais ir savimi. Todėl savo darbuose dažnai vaizduoju žmogų gamtos apsuptyje. Tai nėra bandymas idealizuoti gražią gamtą, kurioje gyvenu Prancūzijoje, taip kalbu apie tam tikrą gyvenimo kokybę, kurios šiandien dažnai pasigendame. Man atrodo, kad artimas ryšys su žmonėmis ir ryšys su gamta yra vieni svarbiausių visaverčio, žmogiško gyvenimo pagrindų. Būtent ten randame ramybę, artumą, tikrumą.
– Ar galima sakyti, kad Jūsų kūryboje gamta tampa būdu kalbėti apie būties ar gyvenimo prasmės paieškas?
– Kai tapau žmogų ar objektą gamtos apsuptyje, man svarbiausia ne pati konkreti vieta ar botaninis architektūrinis tikslumas, o tai, kas vyksta tarp žmogaus, laiko ir aplinkos: tyla, sustojimas, trapumas, dažnai ir vienatvė, laikinumo momentas. Vaizduojant gamtą man lengviau kalbėti apie tai, kas yra sunkiai įvardijama tiesiogiai: apie gyvenimo laikinumą, vidinę ramybę ar jos paieškas, apie santykį su savimi ir kitais. Tai ne sąmoningas filosofinis gestas, labiau natūraliai atsirandanti būsena iš mano pačios gyvenimo, nes gamtoje praleidžiu labai daug laiko.
– Jūsų tapyboje jaučiamas savotiškas pakylėjimas virš kasdienės realybės, artimas magiškajam realizmui. Kaip pati apibūdintumėte šią būseną, stilistiką savo kūryboje? Kodėl Jums svarbu peržengti realybės ribas?
– Man visada buvo įdomu ne tik tai, ką matome realybėje, bet ir tai, kas yra tarp matymo ir jausmo – tarpinė erdvė, kurioje vaizdas jau nėra visiškai tikslus, bet dar nėra ir išgalvotas. Ten ir atsiranda tas pakylėjimas.
Niekada specialiai nesistengiau peržengti realybės ribų. Visada atsispiriu nuo realybės ir nuo to, ką matau pradėdama tapyti, tik ji tarsi pasislenka, sulėtėja, tampa labiau vidinė nei išorinė. Kartais pakanka šviesos, spalvos ar judesio, kad įprastas vaizdas įgautų kitą, labiau jausminį lygmenį. Man atrodo, svarbu išlaikyti jautrumą akimirkai, kai realybė pradeda virsti būsena – ne iliustracija, ne istorija, o pojūčiu. Gal būtent tai atrodo kaip pakylėjimas ar magiškesnė tikrovė, bet man tai būdas matyti giliau, ne tik paviršių. Man svarbu ne pabėgti nuo realybės, o ją šiek tiek atverti, kad joje atsirastų daugiau tylos, daugiau vidinio laiko, daugiau jausmo. Žvelgti jautriau ir yra mano darbo esmė. Noriu pagauti tuos jautrius, paprastus momentus. Man svarbu jų neprarasti ir per daug neužspausti racionalumu ar kontrole.
Mano tapybinė kalba formavosi labai lėtai: kaupiant patirtis, keliaujant, gyvenant ir vis drąsiau būnant savimi.
– Kaip gimsta Jūsų vaizdiniai? Jie kyla iš konkrečių patirčių, prisiminimų ar labiau iš vidinių būsenų?
– Mano vaizdiniai retai gimsta iš vieno konkretaus šaltinio. Dažniau tai yra visuma: patirtys, prisiminimai, nuotraukos ir vidinės būsenos susilieja į vieną. Labai daug lemia tai, ką esu patyrusi gyvenime – žmonės, buvimas gamtoje, kelionės. Tačiau tapant vaizdiniai neatsiranda tiesiogiai, kaip atpažįstami siužetai. Jie labiau persiformuoja į jausmą, nuotaiką, atmosferą.
Tuomet ateina akimirka, apie kurią jau kalbėjau: kai pagaunu būseną, kai vaizdas nėra nei prisiminimas, nei realybė, o kažkas tarp jų. Tai labiau vidinis pojūtis nei konkretus vaizdas.
– Ar kurdama galvojate apie galutinį vaizdą ir jį matantį žiūrovą, kuris kūrinį išjaus galerijoje?
– Man atrodo, jei kas nors yra tikra man, tai turi galimybę būti atpažįstama ir kitam. Žinoma, ne visiems. Bėgant metams tai vis labiau suprantu. Kad žiūrovas tave suprastų, reikia tam tikros bendros estetinės kalbos, bendro jautrumo, kuris leidžia susikalbėti per vaizdą.
Visi mes esame skirtingi, tai visiškai natūralu. Būtų keista, jei visiems patiktų tas pats ar visi vienodai reaguotume į meną. Todėl ir egzistuoja tiek daug skirtingų kūrėjų, stilių ir žiūrėjimo būdų. Kartais pagalvoju, kad jei būtų viena paroda, kuri patiktų visiems vienodai, ji greičiausiai būtų labai paviršutiniška. Man daug įdomiau, kai menas sukelia skirtingų reakcijų: vienus paliečia stipriai, o kitiems lieka svetimas. Tai ir yra gyvas santykis tarp kūrinio ir žiūrovo.
– Esate daug keliavusi ir dabar kuriate Prancūzijoje. Kaip gyvenimas skirtingose vietose paveikė Jūsų santykį su pasauliu ir su prasmės paieškomis?
– Išvažiavus iš Lietuvos, atsirado daugiau atstumo – tiek nuo savo šaknų, tiek nuo įprasto matymo. Tai beveik priminė tą studentišką jausmą, kai išvažiuoji iš mažo miesto į didmiestį. Viskas staiga pasidarė intensyviau.
Gyvendama skirtingose vietose ir šalyse aiškiai suvokiau, kad pasaulis nėra vienas ir vienalytis. Nėra „gražiausios vietos pasaulyje“ ar vienos teisingos nuomonės. Lietuva, Prancūzija, kalnai, miestai, gamta – kiekviena vieta turi savo ritmą, šviesą, žmonių santykį su aplinka. Tie atstumai leidžia pamatyti dalykus jautriau. Pradedi suprasti, kad svarbiausia ne konkreti vieta, o tai, ką tu su ja darai, kaip ją jauti ir kuri, kad ir kur būtum.
Mano kūrybinė pradžia formavosi Lietuvoje – atsirado pirmieji pagrindai, pirmas žvilgsnis ir pirmasis jautrumas, o vėliau tai brendo ir keitėsi kitose šalyse. Kiekviena nauja vieta tarsi pridėdavo vis kitą sluoksnį, naują santykį su pasauliu, naujų patirčių ir temų. Man visada atrodė nuostabu, kad menininko kelias yra nuolatinis pažinimas ir mokymasis, galimybė atrasti vis naujus siužetus ir matymo būdus. Dabar atrodo, kad viskas susijungia į vieną bendrą patirtį – nebe apie atskiras vietas, o apie būsenas, įkvepiančias kurti ir būti.
Man prasmės paieškos nėra kas nors labai didingo ar filosofinio. Tai labiau paprasti, kasdieniai dalykai, kurie iš tikrųjų ir sudaro gyvenimą. Tai stebėjimas – žmonių, gamtos, kasdienybės, kai leidi sau niekur nebėgti. Prancūzai tai puikiai moka daryti.
Aš tai suprantu gana žemiškai: prasmė man atsiranda ne galvojant apie ją, o gyvenant. Kartais atrodo, kad jos reikia mažiau ieškoti, o daugiau būti. Jei diena baigiasi su artimais žmonėmis, užbaigtu tapybos darbu, skania vakariene ir be chaoso galvoje, tai man jau visai nebloga prasmės forma (šypsosi).
– Ko šiuo metu ieškote savo kūryboje? Ar keičiasi Jūsų klausimai apie gyvenimą, būties prasmę?
– Dabar man įdomiausia nebe kur link einu, o kaip jaučiuosi eidama. Pats procesas tampa vis įdomesnis. Vis dėlto laiko tėkmė priverčia mėgautis tuo, kas ir kur esi dar labiau.
Šiuo metu savo kūryboje ieškau dar didesnio paprastumo ir tikrumo. Atrodo, kad bėgant laikui mažėja poreikis ką nors įrodyti ar išskirti aiškias temas. Lieka tik noras pagauti labai subtilius, beveik nepastebimus būsenų momentus.
Keičiasi ne tiek klausimai apie gyvenimą ar prasmę, kiek pats žiūrėjimo kampas. Anksčiau klausimai buvo didingesni, gal net kiek dramatiški, svarstydavau apie moterį kūrėją, mamą, žmoną – apie jos vietą šeimoje ir visuomenėje. Tai buvo klausimai ne tik apie asmeninę tapatybę, bet ir apie įvairias problemas, su kuriomis susiduria žmogus bei pasaulis - santykių trapumą, atsakomybę, socialinius lūkesčius, vienatvę, laiko tėkmę, vertybių kaitą.
Dabar esu pasiekusi brandesnį gyvenimo etapą ir tai leidžia viską išgyventi kitaip – su daugiau ramybės, lengvumo ir tikro mėgavimosi kiekviena akimirka. Atsirado daugiau erdvės tiesiog būti ir kurti neskubant, nespaudžiant savęs ir nesiekiant nieko įrodyti.
Prasmę man vis dažniau reiškia ne atsakymai, o pats buvimas: kaip gyveni, kaip stebi, kaip reaguoji į aplinką.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai