Baltijos kelias, kurio 37-ąją sukaktį minime, laikomas išskirtiniu ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio tautų neginkluotoje kovoje už laisvę. Jis įkvėpė į gyvas žmonių grandines stoti ir kitas laisvės siekiančias tautas, o jį liudijančių dokumentų kolekcija įrašyta į UNESCO Tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Tačiau ar būtų buvę įmanoma, kad sovietmečiu apie 2 mln. žmonių išdrįstų stoti į gyvą protesto grandinę, jei mūsų istorijoje nebūtų buvę daugybės pavyzdžių, kai žmonės ir be ginklo kovojo už savo tautos siekius?
„Turime kovotojų geną, tačiau kartais nesuprantame, kaip jį panaudoti ir žadinti“, – interviu „Kauno dienai“ sakė Lietuvos kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras, nesmurtinio pasipriešinimo ekspertas Albertas Daugirdas.
Šimtmečiai kovos
– Ar anuomet, prieš 37-erius metus, stovėjote Baltijos kelyje?
– Taip, teko dalyvauti šiame istoriniame įvykyje. Buvau dar vaikas, su tėvais vykome iš savo gimtojo miesto ir kažkur Ukmergės autostradoje prisijungėme. Puikiai atsimenu kamščius artėjant link autostrados, užkaitusius sovietinių automobilių variklius ir milžinišką žmonių kantrybę. Prie eilių buvome pripratę – juk visko tada trūko, buvo sovietmečio deficito laikas, tad eilės lyg ir įprasta. Tačiau čia buvo visai kita nuotaika, kažkas vedė iš vidaus. Visi vykome su nepaprasta viltimi, buvo toks masinis važiavimas nepaisant nieko, stengiantis pasiekti nurodytas vietas ir prisijungti.
Prisimenu, kad buvo tikrai nepaprasta atmosfera ir kad masė žmonių sovietmečiu buvo ne kokiame spalio revoliucijos ideologiniame paminėjime. Tai buvo išskirtinis jausmas.
– Vis dėlto ar būtų buvę įmanoma, kad sovietmečiu apie 2 mln. žmonių trijose valstybėse išdrįstų stoti į gyvą protesto grandinę, jei mūsų istorijoje nebūtų buvę knygnešių, Romo Kalantos, mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, Sąjūdžio ir daugybės kitų pavyzdžių, kai žmonės ir be ginklo kovojo už savo tautos siekius?
– Vienareikšmiškai – laisvės jausmą reikia ugdyti. Už vertybes reikia pakovoti, suvokti skirtumą, kada tu esi laisvas, o kada tau okupantas ar diktatorius tik duoda pakištukų, tokių kaip žinybinis butas ar talonas patalynei.
Mūsų visa istorija – nuolatinė kova už savo laisvę, vertybes, gyvenimo būdą. Tai sukūrė kovotojų geną. Pradedant nuo to, kai susivienijo mūsų valstybė, kai kovėmės prieš visos Europos galingiausius karinius blokus ir atsilaikėme, paskui turėjome didžiausią, galingiausią valstybę Europoje su progresyviausiais sprendiniais, vėliau visa tai ištaškėme, tačiau visą laiką, net ir žlungant Abiejų Tautų Respublikai (ATR), kildavo sukilimų. Net kai valdžia, sprendimų priėmėjai jau sudėjo ginklus, visuomenėje atsirado lyderių, kurie vis dėlto sugebėjo suburti mases ir dar pakovoti.
Paskui, ypač XVIII a. pabaigoje žlugus ATR, maždaug kas 30–40 metų Lietuvoje ir Lenkijoje kildavo stambių sukilimų, visą laiką vyko kova už laisvę iki pat 1990-ųjų, paskui – 1991-ųjų įvykių. Taip kovodami neleidome užmigti tam genui, jį ugdėme ir tai lėmė, kad dabar mes gyvename taip, kaip gyvename.
Palyginimui – mūsų kaimynai baltarusiai. Dabar jie bando nusavinti mūsų didžiąją istoriją, tačiau jie neturi mums būdingo kovotojo geno, nesikauna už savo vertybes. Naujausias to indikatorius – kiek baltarusių susirinko Vilniuje prieš kelias savaites minint 2020 m. protestų Baltarusijoje metines? 100, gal 200 žmonių? Kur tie dešimtys tūkstančių Lietuvoje gyvenančių baltarusių, pabėgusių nuo Baltarusijos režimo persekiojimo?
Štai ir atsakymas: jei kauniesi, iš kartos į kartą tą geną ugdai, perduodi per motinos pieną, per mokymą, švietimą, per prisiminimus, per istoriją, sukuri tą užtaisą, kuris iš kartos į kartą neleidžia mums prarasti savo vertybinio stuburo.
– Lietuvos istorijoje daug dramatiškų išgyvenimų, okupacijų – ne tik sovietinė, bet ir carinė, ir nacistinė. Lietuviai visada joms priešinosi. Kurie, Jūsų manymu, pasipriešinimo pavyzdžiai buvo išskirtiniai?
– Jų daugybė. Prisiminkime, kas įvyko per 200 metų laikotarpį žlugus ATR. Pirmiausia, 1831-ųjų sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. Sukilo masės, tarp jų ir bajorai, bandė ką nors daryti. Tačiau viskas buvo sunaikinta: uždaromi universitetai, nes okupantas suprato, kad neužtenka tiesiog užimti teritoriją – reikia naikinti švietimo taškus. Jie tą ir darė, o tokie veiksmai sukėlė nepasitenkinimą Vilniuje ir plačiau.
Po 1831-ųjų sukilimo nužudyta daugybė sukilėlių, tada kilo vadinamasis moterų juodų drabužių protestas – gedulo apranga buvo naudojama kaip protesto forma. Tai tęsėsi net iki 1863-iųjų sukilimo, t. y. net prabėgus trims dešimtmečiams moterys eidavo gatve dėvėdamos juodus gedulo drabužius. Carinė valdžia galiausiai susivokė, kad reikia drausti šią protesto formą.
1858 m. Motiejus Valančius inicijavo blaivystės sąjūdį, kreipėsi į tikinčiuosius, į valstiečius – liaukitės gerti. Alkoholis buvo carinės valdžios tylusis ginklas – nugirdyk tas tautas, nes kvailą, nusigėrusią visuomenę lengviau valdyti. Žinoma, ir biudžetas gauna didelių pajamų iš karčiamų pelno. Tą matome ir dabar Rusijoje: ką daro valdžia, tas gerai, žmonės atsiriboję. Sako eiti į frontą – eina, sako: žūk čia pat – jie eina ir žūsta.
Praėjus keleriems metams po M. Valančiaus inicijuoto sąjūdžio prablaivėjusi valstietijos dalis, kai buvo pakviesta kautis už savo laisves, žemę, galimybę ją dirbti ne ponui, o sau, išsitiesino dalgius ir išėjo į 1863-iųjų sukilimą.
Vėliau prasidėjęs lietuviškos spaudos draudimas pagimdė knygnešių judėjimą, knygų spausdinimo vajų. Iki šio draudimo nebuvome išspausdinę tiek knygų lietuvių kalba, kiek paskui per 40 metų sugebėjome išspausdinti Mažojoje Lietuvoje ir kitur. Tai išugdė naują – signatarų – kartą, suformavo naują spaudą, naujų iniciatyvų.
Įdomu, kad po truputį ėmė rastis kovotojų iš vadinamųjų paprastų žmonių sluoksnių, valstietijos. Tie, kurie gavo išsilavinimą, mokėjo skaityti, rašyti, sugebėjo prasimušti į aukštesnius mokslus, mokėsi Rusijoje, Varšuvoje, o jų išsilavinimas leido matyti pasaulį kitomis spalvomis, pažinti istoriją, ją prisiminti. Tie paprasti žmonės, matę ir vargo, ryždavosi bekompromisei ir kartu sumaniai kovai už savo teises, laisves.
Pažiūrėkime, kaip suformuluotas 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – ne du sakiniai, kaip, pvz., Indonezijoje, skelbiant nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo. Pas mus numatyta visa valstybės vystymosi tvarka, tam reikėjo turėti itin šviesių galvų. Tą patį liudija 1990-ųjų Nepriklausomybės Atstatymo Aktas, 1990-ųjų, 1991-ųjų Aukščiausiosios Tarybos priimtų teisinių dokumentų aiškumas. O dabar vyniojame kažką, veliame, niekaip nesukuriame tinkamų sprendinių, teisės aktų.
200 taikių „šaudmenų“
– Sovietmečiu pirmas toks ryškus antisovietinis mitingas vyko 1987 m. prie A. Mickevičiaus paminklo, po metų – vadinamasis bananų balius, kai protestuotojus sovietinės struktūros vaikė mušdamos guminėmis lazdomis. Tačiau protestui buvo pasitelkti ir roko maršai, keliamos trispalvės, imamasi kitų taikaus pasipriešinimo formų. Ar „Roko maršas“ toks pat efektyvus kaip mitingas? Kurios protesto formos veiksmingiausios?
– Amerikiečių mokslininkas Gene’as Sharpas šios srities moksliniuose tyrimuose išskyrė, kad yra politiniai, ekonominiai, psichologiniai, socialiniai, visuomeniniai nesmurtinio pasipriešinimo ginklai ir juose yra beveik 200 įvairiausių „šaudmenų“. Išvestas pilietinio pasipriešinimo algoritmas, kurį sudaro strategija, taktika, taikiniai, minėtieji ginklai ir „šaudmenys“. Vadovaudamasis šiuo algoritmu, pagal esamą situaciją, savo galimybes ir priešininko agresyvumą gali labai lanksčiai pasirinkti tinkamiausius „šaudmenis“, kurie ves prie laimėjimų.
Tačiau be algoritmo sukurtas pasipriešinimas, pvz., Rusijoje, Baltarusijoje, panaudojus kontrpriemones, buvo uždusintas ir sunaikintas.
Nuo 2014 m. pas mus gerokai padaugėjo žmonių, pasiryžusių įvairiais būdais – su ginklu ar be jo – kovoti už mūsų vertybes, gyvenimo būdą ir Tėvynę.
Lietuvoje neseniai vykęs kultūrininkų pasipriešinimas buvo itin taikus ir su algoritmais, buvo galima įžvelgti strategiją, ieškojimus, kaip patraukti visuomenę, kaip daryti įtaką valdžiai. Tai turėjo akivaizdų efektą sprendimams, diskusijoms, visuomenės nuotaikoms. Tai rodė, kad galima būti efektyviems ir net permušti kontrargumentus, kad čia tik Vilniaus burbulas, Vilniaus elitas kažkuo nepatenkinti, ką bandė įteigti protesto priešininkai.
Vyko kova su priemonių įvairove. Ar visos buvo taikliai parinktos? Ar reikėjo atsisukus į Seimą rėkti (vienu atveju buvo parinktas ir toks „šaudmuo“)? Manau, šis buvo netaiklus. Tuo pasinaudojo Remigijus Žemaitaitis, dar kai kas, sakydami, kad čia susirinkę laukiniai.
Tačiau mūsų istorijoje buvo ir labai daug taiklių „šaudmenų“. Prisiminkime roko maršus: muzika, iškeltos vėliavos, jaunų žmonių energija ir renginiuose skelbiamos tam tikros deklaracijos darė didelę įtaką.
Prisiminus riaušes prie Seimo, galima būtų sakyti, kad ir tai – dalies visuomenės pozicijos pareiškimas: žmonės padaužė langus, susirėmė su policija. Tačiau turint omenyje, koks buvo tų riaušių užtaisas, kokiame kontekste jos vyko ir kaip visa tai buvo daroma savo pačių šalyje, akivaizdu, kad tiek organizatoriai, tiek riaušes inspiravę asmenys turėjo visai kitokių tikslų. Tai jau nebebuvo nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdys.
Reikia studijuoti nesmurtinio pasipriešinimo strategijas, taktikas, ginklus, „šaudmenis“ ir tada šis kovos būdas gali tapti toks galingas, koks buvo Sąjūdžio metu, kuris ir atvedė iki siekiamo rezultato. Ten buvo tam tikras nuoseklumas, ėjimas tikslo link, buvo sugalvota, kaip ir kur norime nueiti. Kai neturime tikslo, lieka tik dūžtantys stiklai ir nereikalinga įtampa. Nėra paprastų ir trumpų atsakymų, bet turime daug geros informacijos apie tai, kaip šias priemones galėtume pasitelkti ir dabar, taikos metu, kovodami už savo valstybę, ir karo atveju, kad taikiais būdais galėtume veikti efektyviau.
– Tačiau, pvz., R. Kalantos susideginimas 1972 m. neturėjo organizacinės struktūros strategijos ir taktikos, buvo spontaniškas, o sukėlė vienus ryškiausių antisovietinių protestų.
– Tai nebuvo visiškai spontaniška. Taip, tai buvo ne per kokią organizaciją atliktas veiksmas, tačiau reikia matyti platesnį vaizdą. 1969-aisiais Prahoje susidegino studentas Janas Palachas ir tokia protesto forma jam pavyko ten dar kelis mėnesius sukelti papildomą pasipriešinimo bangą. Tas laikotarpis buvo garsus ir vienuolių susideginimais Azijoje. Žmonių atmintyje dar buvo gyvas ir pokario kovotojų pasiaukojimas. Tam tikros sąsajos kartais inspiruoja vienus ar kitus veiksmus. Nenorėdamas taikstytis su sovietmečiu, R. Kalanta pasirinko protesto formą susideginti.
Tas jo poelgis itin ryškiai rezonavo visuomenei, tai sukėlė protestų bangą. Kita vertus, ją sukėlė ne tik pats R. Kalantos poelgis, bet ir okupantų klaidos – slaptas jo palaidojimas, suteikęs pretekstą pasipiktinimui. Vytautui Kaladei – jaunuoliui, kuris jau turėjo konfliktų su okupacine valdžia, užteko pasakyti – einame į kapines pagerbti R. Kalantą, einame į jo žūties vietą, ir visi buvo inspiruoti.
Štai čia dar vienas svarbus aspektas – asmeninė lyderystė. R. Kalanta parodė asmeninę drąsą, pasirinkdamas tokį protesto būdą, V. Kaladė – pakviesdamas pagerbti R. Kalantą. Ar mes turime tokios asmeninės drąsos? Šios dienos parodė, kad kai kurie turi, bet daug kas ją praradę. Remdamiesi savo genetika, istoriniais pavyzdžiais, mes pasirenkame, kas kokioje nors aplinkoje mums netinka. Tačiau paskui reikia išdrįsti parodyti savo poziciją. Štai čia ir yra problema.
Beje, kiek žmonių šiandien žino, kada R. Kalanta susidegino, kada minima Pilietinio pasipriešinimo diena, su kuo ji susijusi? Aš važinėju po visą Lietuvą, taip pat ir Kauną, kur buvo centrinė tų įvykių vieta. Nustebsite, kad labai daug kas, net jauni žmonės su aukštuoju išsilavinimu, nežino apie tai. Ką tai sako apie mūsų visuomenę, švietimo sistemą? Mes didžiuojamės savo kova, istorija, tačiau jos nestudijuojame.
Daug, bet ne visi
– Jūs – parlamento gynėjas 1991-ųjų Sausio įvykių metu. Ar Jums būnant jo viduje buvo svarbu, kad jį tarsi skydas juosia beginklių gynėjų minia?
– Parlamento viduje buvau nuo sausio 8 d. Vidaus gynėjai iš esmės buvo beginkliai. Įvairių ginklų – nuo primityvių savadarbių, primenančių Pirmojo pasaulinio karo laikus, iki sovietinių – turėjome vos apie 200, be to, ne visi jie vienu metu buvo parlamente. Tad daugiausia buvome ginkluoti tuo, kas pakliuvo po ranka: basliais, peiliais, kirviais, grandinėmis. Rimčiausias ginklas buvo „Molotovo kokteiliai“. Taigi tik labai nedidelė dalis buvo ginkluoti. Jautėme įtampą, kad neturime įrankio, su kuriuo galėtume fiziškai efektyviai apginti parlamentą.
Tačiau neabejotinai labai ryškiai jautėme tų, kurie buvo išorėje, jėgą. Ji mums buvo labai reikšminga dėl masiškumo, dėl to užtaiso, kurį toje minioje jautėme, kai dešimtys tūkstančių žmonių vienu metu meldžiasi, gieda giesmes, kartu dainuoja, skanduoja „Lietuva“.
Kita vertus, labai aiškiai supratome, kad dalis susirinkusios minios yra atsitiktiniai žmonės, atėję tik dėl to, kad galėjo paklausyti didžiausių to meto Lietuvos žvaigždžių, kurios ten nemokamai koncertavo, siekdamos palaikyti, sutelkti žmones. Tačiau pasibaigus koncertui, kai tapo pavojinga, dalis jų paliko aikštę.
Niekas nekalba apie tai, kad sausio 12, 13 ir 14 d., kai mes, anuomečio Pedagoginio instituto studentai, parlamente rengėmės jo gynybai, kiti to paties instituto studentai, baigdami egzaminų sesiją, bendrabučiuose girtuokliavo. Sausio 13-osios rytą tėveliai iš visos Lietuvos vežė savo atžalas į kaimus, kur buvo saugiau.
Matėme, kad tomis dienomis tik dalis, ir toli gražu ne pati didžiausia, visuomenės yra už mūsų laisvę, vertybes. Dalis buvo pasimetusių, dalis akivaizdžiai kolaboruojančių, dalis dar laukiančių, į kurią pusę pasisuks įvykiai. Okupacinės represijos išugdė atsargumą. Tie, kurie tomis dienomis, tą naktį sąmoningai buvo prie Aukščiausiosios Tarybos, prie kitų objektų visoje Lietuvoje, – tikrai didžiulė jėga, tačiau ne tokia ir didelė visuomenės dalis.
– Harvardo universiteto politologė Erica Chenoweth išanalizavo šimtus XX–XXI a. pasipriešinimo judėjimų ir priėjo prie išvados, kad pakanka bent 3,5 proc. aktyvios ir pasiryžusios visuomenės dalies, kad pilietinis pasipriešinimas turėtų poveikį. Žinoma, kad jis išsilaikytų, logistiškai, finansiškai ar morališkai juos turi remti, nors ir pasyviau, kur kas didesnė masė. Jūsų, nuolat bendraujančio su žmonėmis įvairiuose pilietiškumo ugdymo kursuose ir susitikimuose, nuomone: kokia mūsų visuomenės dalis šiandien prireikus eitų ginti Tėvynę su ginklu ar be jo?
– Apie procentus sunku kalbėti. Moksliniai tyrimai rodo, kad apskritai visuomenėje yra apie 20 proc. aktyvaus pagrindo, apie 70 proc. pasyvaus palaikymo ir apie 10 proc. kolaboruojančių, išdavikiškų visuomenės narių.
Apklausose Lietuvoje panaši situacija. Jose apie 50 proc. sako, kad eitų ginti Tėvynę, tačiau kai tik pakeičiamas klausimo kampas – ar pasiryžę žūti už savo valstybę – iš karto procentai keičiasi į mažesnę pusę. Sėdėti ant sofos ir sakyti, kad ginsiu valstybę, būsiu patriotas – tai tik apklausų žaidimai. Mūsų apklausos tuo ir ydingos, kad iki galo nesugeba tinkamai užkabinti klausimais.
Manau, teiginys, kad užtektų 3,5 proc. aktyvių žmonių, yra absoliutus nukrypimas nuo to, kur turėtume vesti visuomenę, nes okupantai tokius procentus fiziškai sunaikina akimirksniu. Vadinasi, jei mes dar sykį leisimės okupuojami, tą aktyviąją visuomenę sunaikins fiziškai per minimalų laiką, nes okupantai žino, kad tai reikia padaryti norint problemą išspręsti dešimtmečiams į priekį.
Mano prielaida – kad nuo 2014 m. pas mus gerokai padaugėjo žmonių, pasiryžusių įvairiais būdais – su ginklu ar be jo – kovoti už mūsų vertybes, gyvenimo būdą ir Tėvynę. Ta dalis tikrai kur kas didesnė nei tie 3,5 proc., kas džiugina, nors tikslaus procento negalėčiau įvardyti. Tą indikuoja Šaulių sąjungos augimas, kur ateina vidurinė amžiaus grupė – 30–40 metų, jaunimas savo noru eina į kariuomenę, atsiranda įvairių visuomeninių iniciatyvų Ukrainai ir mūsų pačių kariuomenei remti. Tai rodo, kad situacija pas mus gerėja. Nors visuomenės rengimas strategiškai vykdomas ne itin efektyviai, net ir atskirais nedideliais žingsniais po truputį judame į priekį. Tačiau yra kur būti efektyvesniems.
– Kaip dar efektyviau galėtume ugdyti pilietiškumą?
– Visos klestinčios, gerovėje gyvenančios visuomenės turi aukšto lygio švietimo sistemas. Reikėtų strateginio žingsnio – nebekalbėti apie reformas, o surinkti šviesiausius protus, tuos, kuriems rūpi mūsų valstybė, ir paieškoti sprendinių, kad švietimo sistema taptų pagreitį generuojančiu mechanizmu, o ne smukdančiu valstybę. Mes dabar jau tokiame etape.
Mūsų istorijoje buvo ir labai daug taiklių „šaudmenų“. Prisiminkime roko maršus: muzika, iškeltos vėliavos, jaunų žmonių energija ir renginiuose skelbiamos tam tikros deklaracijos darė didelę įtaką.
Antra, tokia sistema pradėtų ugdyti lyderius. Ar jų turime visuomenėje? Taip, bet turime ir situaciją, kai žmonės nebenori eiti į sprendimų priėmėjų gretas. Ar visuomenė paragins tas šviesias galvas mesti savo profesūras, verslus, asmeninius gyvenimus ir dar sykį pasiryžti stoti už valstybę, o šie ar pajus poreikį eiti ten dirbti? Rinkimų etapas demokratinėje valstybėje yra galingas įrankis leisti į sprendimo priėmėjų pozicijas stoti žmonėms su platesniu požiūriu. Tačiau dabar turime save lyderiais vadinančių žmonių, kurie negalvoja apie valstybę, visuomenę, ateitį, nemato platesnio vaizdo, o ateina tvarkyti savo reikalų. Rinkėjai jiems daro įtaką, tačiau jei jie pasyvūs, tada turime problemą ir patys savo rankomis toliau ją tęsiame.
Visos pilietiškumo iniciatyvos, įvairūs kursai yra gerai. Tai žadina, ugdo atskirų žmonių grupių patriotiškumą, suvokimą. Tačiau kaip sistema tai neveikia taip, kaip norėtųsi. Neužtenka lokalių veiksmų, reikia švietimo sistemos pokyčių, reikia nukreipti visuomenę naudoti teisingus įrankius savo tikslams pasiekti. Tada galima padaryti didesnių darbų.
Savo istorijoje turime puikių pavyzdžių, kaip, gavus išsilavinimą, perdavus šeimoje tam tikras vertybes, galima turėti aiškų suvokimą, kodėl verta pakovoti už savo gyvenimą, teises, Tėvynę. Ar dabar mūsų visuomenė dar turi ugnelės pakovoti už save? Kiek mes leidžiame mūsų valstybę vairuoti nežinia kur, panašiai kaip žlungant ATR bajorai prapylė puikią valstybę? Turime kovotojų geną, tačiau kartais nesuprantame, kaip jį panaudoti ir kaip jį žadinti.
Projektas „Diena X: ginti ir gintis“ portale diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 4 800 eurų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)