Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo vaizdo tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, bendrovės „Energesman“ vadovas Algirdas Blazgys, Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjas Dalius Krinickas, Vilniaus miesto tarybos narys Aleksandras Nemunaitis ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro atstovas Marius Švaikauskas.
– Jūs šiuo Vilniaus atliekų krizės siužetu domėjotės ir galbūt supratote, kas gi čia kaltas, kad kilo tokia krizinė situacija?
Skirmantas: Yra buvusi didelė verslo grupė, dabar visi mes ją žinome – buvęs „Rubikonas“, paskui „Icor“, ir ji turėjo daug įmonių. Tarp tų įmonių buvo ir „City Service“, iki 2021 m. – „Ecoservice“. Kad tų pavadinimų nesupainiotume, tai domėjausi, mano žiniomis, „Ecoservice“. Bet kas mane sudomino ir čia turbūt naujienų pasakysiu pačiam „Energesman“ direktoriui, tai yra tai, kad prieš keturis mėnesius įvyko susitikimas su Vilniaus meru Andriumi Janukoniu. Andrius Janukonis tikrai yra labai gerai vilniečiams žinomas nuo Zuoko laikų – įvairiausi abonento skandalai, juodoji buhalterija, visi tie „Rubikono“ reikalai ir panašiai. Ir, kiek suprantu, jis svarsto apie įėjimą į šiukšlių tvarkymo rinką. Tai yra jis galvoja deginti tas šiukšles. Kiek man žinoma, prieš tris mėnesius buvo kreiptasi į Vilniaus savivaldybę dėl leidimo. Ir prasideda reikalai, kurie susiję su dideliais verslo interesais, milijoninėmis sumomis, kalbant apie rinką. Taip pat kas mane sudomino – mane pasiekė informacija iš šaltinių, kad, sakykime taip, žinomas politikas, susijęs su keliomis politinėmis partijomis, prieš keletą dienų iki šio kylančio skandalo perduoda kitos konkuruojančios grupės, su jais susijusių asmenų, pasiūlymą įsigyti „Energesman“ akcijas. Kai matai tuos du dalykus, tada kitaip pasižiūri į krizę. Mes dabar labai trumpai kalbame apie krizę, bet, Aurimai, prisimeni, kai vyko gaisras ir kai buvo iš tikrųjų didžiulė krizė? Niekas įmonės neperiminėjo. Valstybė nesakė, kad dabar pasiims į savo rankas tvarkyti atliekų. Prieš tris mėnesius buvo pasirašyta taikos sutartis, gegužės mėnesį sutarta, kad bus atstatoma sudegusi įranga, gamykla. „Energesman“ atstato įrangą, ją, kiek žinau, tiekia VAS, bet, žodžiu, viskas vyksta gerai iki šio laikotarpio, sakykime, prieš tris mėnesius, ir man pradeda kilti klausimas – ar čia iš tikrųjų yra krizė? Vėlgi turbūt pašnekovui bus mano klausimas, bet, pavyzdžiui, ar jie gali tas 20 000 t laikyti? Kiek aš žinau, jie lyg ir turi tokį leidimą, net ir daugiau galėtų savo teritorijoje sandėliuoti atliekų. Tada kyla klausimas – ar mes čia turime šiukšlių atliekų tvarkymo krizę, ar turime situaciją, kai verslo grupės persidalina rinką? Kitaip tariant, iš tos rinkos paprasčiausiai šalinamas konkurentas. Man teko kalbėtis ir su meru. Jis sako, kad tikrai taip nėra, kad pirmiausia rūpinamasi miestiečiais. Bet irgi labai paprasta pastaba. Šiuo metu Vilniuje, kiek žinau, „Energesman“ atliekas tvarko pigiausiai – už 53 eurus už toną. Kiek žinau, klausimas, kiek mes mokėsime toliau ir kiek bus, pavyzdžiui, mokama kitoms verslo grupėms, kurios tuo užsiims. Čia reikėtų pasižiūrėti skaičius. Man atrodo, kad tie žodžiai, jog vilniečiai nenukentės ir miestas nenukentės, šiek tiek skirsis nuo tų skaičių. Tada kyla klausimas – kokios tikrosios priežastys?
– Tai tos tikrosios priežastys... Jūs, Skirmintai, norite pasakyti, kad reikia matyti čia akivaizdų verslo pamušalą, verslo interesus perimti srautus, persidalinti rinką, kaip sakote. Tą rinką, pone Algirdai, kad mes geriau ją suprastume, tas srautas, logiškai galvojant, gali masinti verslą dėl to, kad tai yra pinigai, nemaži pinigai į kišenę, ir nieko daryti nereikia. Iš esmės, turėdamas srautą, tu turi pinigus, ar kaip čia?
Tada kyla klausimas – ar mes čia turime šiukšlių atliekų tvarkymo krizę, ar turime situaciją, kai verslo grupės persidalina rinką?
Algirdas: Kad nieko nereikia daryti, būtų labai drąsu pasakyti. Daryti tikrai reikia daug. Bet turbūt ir aš girdžiu iš Skirmanto Malinausko, kad tam tikras interesų ir rinkos persidalijimas galbūt vyksta. Na, tikėtina, nes, kaip bebūtų, gamykla... Kaip ir teisingai minėjo pašnekovas, po gaisro jokio perėmimo nebuvo, kai sudegė ir kai iš tikrųjų buvo tikroji krizė. O ji ateina tuo metu, kai suprantama, kad, kaip bebūtų, kontraktas yra dvidešimčiai metų, tai dar 10 metų mūsų įmonė turėjo tvarkyti visas tas Vilniaus regiono mišriąsias komunalines atliekas pagal laimėtą viešąjį pirkimą. Ir dabar suprantama, kad jeigu bus modernizuota visiškai nauja gamykla ir tas atliekas toliau dar 10 metų bus galima puikiai tvarkyti, tai į rinką joks papildomas žaidėjas neateis. O atliekų kiekis... Reikia suprasti, kad Vilniaus regionas generuoja maždaug 31 proc. visų Lietuvos mišriųjų komunalinių atliekų. Tai yra apie 220 000 t atliekų per metus. Žinot, jeigu 53 eurai 81 centas yra UAB „Energesman“ kaina, tai suma yra apie 11 mln. Bet jeigu pasiimame kitų didžiųjų miestų pavyzdį ir pritaikome 100 eurų už toną kainą, tai jau turime 22 mln. Vadinasi, susidaro papildomi 11 mln.
– Bet aš suprantu, kad sostinės mero bent jau vieša pozicija praėjusią savaitę nuskambėjo tokia, jog atliekų verslas neturėtų būti privačiose rankose. Iš principo tai turėtų būti valdoma valstybės, tai yra savivaldybės įmonių, kontroliuojama, tada būtų geriau įtakojama kainodara ir kiti dalykai, investicijos. Kaip tada dera, Skirmantai, su tavo darbine hipoteze, kad čia taip pat vyksta ir gana stiprūs verslo karai Vilniuje?
Skirmantas: Suprantu, kad galbūt klausytojams sudėtinga suprasti, bet jeigu prieš tris mėnesius tu su įmone sudarai taikos susitarimą, pasirašai, kad ta įmonė turi dar 10 metų galiojančią sutartį, prieš tai vyksta viešasis pirkimas, ir tau nekyla jokių klausimų dėl perėmimo, o tada po trijų mėnesių tu staiga sakai, kad, tavo manymu, konceptualiai tai turėtų daryti savivaldybė. Kas pasikeitė? Kas atsitiko tokio, kad visiškai pasikeitė tavo filosofija? Aš buvau kovo mėnesį. Kaip tik kalbėjomės, nes man buvo įdomios gaisrų priežastys. Aš dariau siužetą apie tai. Iki tol nebuvau bendravęs su Algirdu, bet tiesiog paskambinau, jis priėmė, pasikalbėjome. Ir aš mačiau lygiai tuos pačius kalnus. Bet kas mane šitoje vietoje sudomino? Mes turime žiūrėti ne į atliekas. Didelių problemų dėl to dabar nėra. Taip, yra klausimas, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė sumažino priėmimą, ir jeigu pažiūrėtume, kokį sprendimą padiktavo Vyriausybė, tai buvo tiesiog didinti deginamų atliekų kiekius, kas ir išspręstų tų atliekų sandėliavimo klausimą. Bet man didesnis klausimas yra toks – dabar objektyviai nėra tokios krizės, kokia buvo prieš kurį laiką po gaisro, tačiau užtat mes turime iš esmės privataus verslo perėmimą. Mes tai, kas, pavyzdžiui, vadinasi reideryste Rusijoje, turime čia. Viskas teisėtai, ar ne? Tu sakai: žiūrėkite, mes kreipėmės į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, mes padarėme tą, tą, trečią, penktą, bet iš esmės verslas, kuris sudėjo kažkiek pinigų, turi galiojančias sutartis ir taip toliau, lieka nušalintas. O ta rinka tikrai neliks laisva. Dabar ar ją pasiims Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras, ar tai bus kiti operatoriai – kol kas yra tik žodžiai. Aš tikrai neadvokatauju „Energesman“, bet tai, kas čia vyksta, yra didžiulių pinigų srautai. Jeigu mes, pavyzdžiui, kalbame apie galimą korupciją, tai čia nekalbame apie tai, kad tu kažkam nuneši 100 tūkst. dėžutėje. Čia gali kažkam nunešti 1 mln. ir vis tiek turėti didžiulį pelną, nes kalbame apie dešimtis milijonų per metus. Ir čia esmė ne įmonė. Esmė yra būtent tos sutartys, srautai, kurie iš esmės yra garantuoti. Tu iš esmės perimi tai, kas jau generuoja pajamas, ir perimi tokiu metu, kai yra susitarta dėl modernizavimo, atstatytas po gaisro stogas ir taip toliau. Aš į tai taip žiūriu. Pavyzdžiui, galvoju, kad „Energesman“ akcininkas, jis to turbūt viešai nesakys, bet turėtų jaustis kaip žmogus, iš kurio ką tik pavogė ką tik nusipirktą prabangų automobilį.
– Kaip jūs jaučiatės? Kaip jūs, akcininkas, šiuo atveju jaučiasi?
Algirdas: Aš nesu akcininkas, aš esu samdomas darbuotojas. Dar norėčiau sureaguoti dėl atliekų kiekių. Leidimas UAB „Energesman“ teritorijoje laikyti atliekas yra 24 000 t. Jis niekada nebuvo viršytas. Net ir šiuo metu, jeigu kalbame apie tuos atliekų kalnus, viešojoje erdvėje manipuliuojama 20 000 t skaičiumi, tačiau ten yra turbūt 17–18 tūkst. t. Šitos krizės šiuo metu tikrai nėra.
– Kodėl jūs nesusitvarkėte su tais kalnais ir gaisro padariniais per gana ilgą laikotarpį – pusantrų metų?
Algirdas: Jeigu grįžtame prie to, tai iš tikrųjų pirmiausia labai ilgai buvo tariamasi. Mūsų įmonė veiksmų planą UAB „VAATC“, arba Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui, pateikė praėjusių metų gegužės 24 d., tai yra praėjus šiek tiek mažiau negu metams. Vyko derybos, o taikos sutartį teismas patvirtino tik šių metų gegužės mėnesį, ir tai tik iš trečio karto. Sakyti, kad per metus ar per pusantrų metų įmonė nieko nepadarė, būtų nelabai teisinga. Tuo labiau kad statybos jau buvo pradėtos net ir nesant pasirašytos taikos sutarties. Mūsų įmonė dar praėjusių metų gruodžio 9 d. buvo išvaliusi teritoriją, atvežtos naujos kolonos, kurios dėl oro sąlygų buvo pradėtos montuoti po Naujųjų metų, vasario mėnesį. Tačiau darbai buvo vykdomi nepaisant to, kad dar nebuvo pasiektas galutinis susitarimas, nes mūsų tikslas buvo kuo greičiau atstatyti ir kuo greičiau turėti pačią moderniausią Lietuvoje veikiančią atliekų gamyklą. O dėl mero pasakymo dar norėčiau sureaguoti. Buvo sakoma, kad būtinai turi tvarkyti savivaldybės įmonės ir tada kainodara yra aiškesnė bei žmonėms geriau. Galima pasižiūrėti tą pačią oficialiai skelbiamą VERT statistiką. Yra Lietuvoje vietų, kur atliekas tvarko savivaldybių įmonės, ir ten vartų kaina už mišriųjų komunalinių atliekų tvarkymą viršija 600 eurų. Tai yra vienas momentas. Kitas momentas – dar net 2018 m. Konkurencijos tarybos išaiškinimas, kuriame pasakoma, kad europinė parama negali būti skiriama tiems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, kurie neturi privačių operatorių, nes tai yra valstybės pagalba. Visoje Europoje tai yra visiškai normali verslo teikiama paslauga. Atsisakyti europinio finansavimo arba labai jį apriboti, kartu pasidarant didesnes kainas. Nežinau, ar tai labai tikslinga ir ar to reikia vilniečiams.
– Kodėl reikėjo spręsti situaciją būtent taip, kaip ji buvo sprendžiama, ir šiuo atveju perimti įmonės valdymą. Tai buvo padaryta teismo sprendimu. Mariau, kodėl tai buvo vienintelė išeitis, dėl kurios kilo daug diskusijų ir tam tikrų rizikų?
Marius: Matote, ką turbūt jau dabar matome su atliekomis, turbūt visą laiką buvo tam tikrų problemų. Pirmieji ir didžiausi signalai pradėjo ateiti jau kovo mėnesį, kai atliekų kiekis teritorijoje stipriai pradėjo didėti. Birželio mėnesį jau veiklos tęstinumo užtikrinimo rizikos – „Energesman“ pusė negalėjo priimti atliekų vežėjų. Susidarė eilės, vežėjai buvo apsukami atgal ir turėjo vežti savo atliekas atgal į miestus, kur būtų dar didesnė krizė kilusi. Tada buvo atlikti aplinkosaugos ir priešgaisrinės saugos patikrinimai, kuriuose išsakytos kritinės rizikos ir duotas kelių dienų terminas susitvarkyti, arba būtų išvis uždaryta ši gamykla. Taip pat turbūt didžiausia ir esminė rizika buvo tada, kai pamatėme, kad veiklos tęstinumas su šituo operatoriumi jau nebegalimas, nes jo įsipareigojimai pagal taikos sutartį, pagal eksploatacinę sutartį buvo visiškai neįvykdyti. Kalbu apie birželio 30 d., kai turėjo būti atstatyta gamykla. O gamykla, kaip visi turbūt matėte, kokio yra atstatymo lygmens – gandrai ant sijų susukę lizdus. Tai gamykla neatstatyta. Veiklos tęstinumo ir finansinės rizikos pradėjome gauti signalus – galimus jų tiekėjų ieškinius arba pareiškimus dėl skolų. Tai VKJ skola – 500 tūkst. eurų, VMI skola, „Sodros“ skola. Visą šitą vertindami priėmėme sprendimus.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Ar šitie sprendimai, Aleksandrai, jūsų akimis, opozicijos akimis, yra pamatuoti, pagrįsti ir įtikinami?
Aleksandras: Mes turime situaciją, kai metus laiko opozicijai, kuriai ir aš priklausau Vilniaus mieste, buvo slepiamos derybų sąlygos su „Energesman. Aš buvau didelis kritikas, nes tikrai ilgą laiką nebuvo pateikiami netgi skaičiai apie tai, kokio dydžio nuostolis padarytas įrangai, kurią savivaldybė kažkada pirko ir kuri nebuvo apdrausta. Bet baigėsi viskas taikos sutartimi – teisme patvirtinta taikos sutartis. Reiškia, derybose garantuotai dalyvavo Dalius Krinickas. Vadinasi, susitarė du subjektai, kokiomis sąlygomis dar dešimtmetį jie dirbs kartu. Buvo susitarta dėl tikrai pakankamai didelių investicijų. Jau buvo pažengę tiek, kad žinojo, iš ko pirkti tą įrangą, kad savivaldybė skolina pinigus ir kad visa ta veikla tęsis. Vadinasi, Dalius Krinickas patvirtino, kaip skyriaus vadovas, kaip žmogus, kuris jau ilgą laiką dirba šioje veikloje, kad „Energesman“ tinkama vykdyti šitą veiklą. Matomai, vis tiek su mero ir administracijos direktoriaus patvirtinimu tokie dalykai vyksta. Dabar ateina naujas žmogus, kuriam atrodo kažkas kitaip, ir jis pradeda mojuoti kardu bei vykdyti tą revoliuciją. Jam atrodo, kad yra per dideli kiekiai. Man irgi gal atrodo vizualiai, kai aš nesu susipažinęs dabar, kai matau, kad vis dėlto „Energesman“ naujas žmogus yra...
– Kas tas naujas žmogus, kad dar suprastume?
Aleksandras: Aš apie Marių Švaikauską. Jis tik gegužės pabaigoje atėjęs į šitas pareigas ir kvestionuoja sprendimus, kurie buvo priimti anksčiau – to paties Daliaus Krinicko, mero ir „Energesman“. Jie rodo dokumentus, skirtingai nuo Mariaus, su kuriuo irgi bandžiau susisiekti nesėkmingai, kad išgirsčiau jo nuomonę. Aš dabar pirmą kartą jį matau nuotoliu. Vengiama atsakyti į pakankamai paprastus klausimus, skirtingai nuo „Energesman“, kurie ateina su dokumentais, rodo, kad jie turi leidimus dar didesniam kiekiui sandėliuoti. Ir čia jau ne Mario Švaikausko ar Daliaus Krinicko kompetencijų vertinimas – tai vertina ir kiti žmonės, ir Aplinkos apsaugos agentūra. Tai jais reikėtų pasitikėti.
– Čia jūs stebitės, kad gegužės mėnesį kažkas apsivertė. Mariau, ką jūs atsakytumėte Aleksandrui?
Marius: Aš turbūt labai paprastai bandysiu atsakyti. Mes nesiremiame tik savo arba tik mano įžvalgomis ar nuomone dėl papildomo atliekų kiekio. Yra visų institucijų išvados birželio mėnesio. Pasidalinsime, jeigu reikės, kad atliekų kiekiai neatitinka leidime nurodytų kiekių ir viršija juos keletą kartų. Tai apie kokį išsigalvojimą galime kalbėti, jeigu taip oficialiai parašo Aplinkos apsaugos departamentas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas? Tai yra institucijos, kurios turi tai kontroliuoti, ir jų aiškios išvados dėl kiekių viršijimo keletą kartų.
– Bet jie nesusikaupė per du mėnesius – jie kaupėsi ilgus laikotarpius. Ir kas atsitiko tokio, kad jau gegužės mėnesį trūko kantrybė?
Marius: Turbūt galiu tik pasikartoti. Kai operatoriui iškilo finansinių sunkumų, neatsiskaitymų su savo tiekėjais, neatsiskaitymų su VKJ, mes nuosekliai mokėjome ir iš anksto, ne pagal sutartyje numatytą laiką, apmokėjome sąskaitas. Sumokėjome apie 900 tūkst. eurų ne liepos gale, kai buvo numatytas sąskaitos apmokėjimas, o gegužės gale ir birželio pradžioje. Tačiau operatorius visiškai nesusitvarkė su situacija. Atliekų kiekiai pradėjo dar didėti, pradėjo strigti priėmimas iš miestų vežėjų ir atsirado kiti esminiai sutarties pažeidimai, tokie kaip pastatų neatstatymas. Nežinau, kurioje vietoje Aleksandras mato išsigalvojimą, kai yra institucijų išvados, ne tik mano nuomonė.
– Norėčiau vis dėlto dar paklausti dėl to, ką ir Skirmantas Malinauskas mūsų laidoje bei savo tinklalaidėse kelia – kad už visos šitos šiukšlių krizės yra tiesiog verslo interesas persiskirstyti rinką, perimti turtą, akcijas, srautą, finansus. Ką jūs, Mariau, apskritai manote apie tokią žurnalisto iškeltą versiją – ieškokite, kam tai naudinga versle?
Marius: Neturiu jokio komentaro apie tai. Niekada niekas manęs neįtakojo ir niekada niekas negalės įtakoti. Esu samdomas organizacijos vadovas ir priimu atsakingus sprendimus, matydamas, ko reikia regionui. Kokie ten santykiai tarp įmonių, tikrai negaliu pasakyti. Niekada nebuvau nei susitikęs su spaudoje minimais atstovais ir net negaliu nieko pakomentuoti tais klausimais. Čia turbūt yra jų abiejų asmeniniai, tarp įmonių susiklostę kažkokie santykiai.
– Pone Daliau, sostinės meras turi daugybę pasisakymų, vienas iš jų skamba taip, kad šiukšles turėtų tvarkyti valstybė, savivaldybės įmonė, o ne privatus sektorius. Ką tai reiškia? Kad ši sritis, jūsų ir savivaldybės nuomone, neturėtų turėti jokio privataus elemento?
Dalius: Galiu paantrinti, ką meras sakė: viešosios paslaugos – pradedant vandentvarka, šiluma, atliekų tvarkymu – yra visuotinės paslaugos, kurios turi būti užtikrinamos nenutrūkstamai. Jos turėtų būti kuruojamos, prižiūrimos, valdomos ir iš esmės organizuojamos valstybės arba savivaldybių, kaip įstatymais deleguota funkcija savivaldybėms. Nėra planuojama turėti privataus operatoriaus, nes, mūsų žiniomis, Vilniaus miestas arba Vilniaus regionas iki šiol buvo vienintelis likęs su privačiu operatoriumi, o visi kiti regionai jo atsisakė. Dar šiek tiek užbėgdamas už jūsų klausimo – dėl kitų verslų dalyvavimo.
– Taip. Ar jie gali siekti perimti srautą, kaip sakė Skirmantas?
Dalius: Aš į dvi dalis padalinčiau komentarą dėl akcijų. Dėl akcijų pardavimo ar kažkokių užkulisiuose vykstančių sandorių savivaldybė tokios informacijos neturi ir neturėjo. Kas liečia pono Janukonio vaidmenį ar planus, jis buvo kreipęsis į savivaldybę ir informavo apie planus statyti dar vieną atliekų deginimo jėgainę Vilniaus mieste bei klausė, kokia yra Vilniaus miesto savivaldybės pozicija. Galiu pasakyti, kadangi dalyvavau tame susitikime, mūsų pozicija buvo tokia, kad Vilniaus mieste veikia Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Jos pajėgumų užtenka Vilniaus regionui, Alytui ir Utenai. Galbūt ten yra komercinis srautas, kurį kogeneracinė jėgainė turi. Iš esmės mums to pakanka. Kiekiai dabar netgi, lyginant su projektiniais, kuriems buvo statyta, yra padidinti, ir papildomo poreikio turėti deginimo jėgainę Vilniaus miesto savivaldybėje nėra. Be to, ką taip pat priminėme, kad dėl papildomų deginimo jėgainių turėtų pasisakyti Aplinkos ministerija ir Vyriausybė, nes konkretūs deginimo įrenginiai ir vietos, kur jie yra pastatyti, yra įtvirtinti valstybiniame atliekų tvarkymo plane. Čia iš esmės net ne savivaldybės pozicijos klausimas, o Aplinkos ministerijos ir Vyriausybės klausimas. Su tokia pozicija mes išlydėjome įmonės atstovus ir daugiau kažkokių susitikimų nebuvo.
Naujausi komentarai