Musninkai – vienas iš tokių atradimų. Tarpukario laikų namą naujam gyvenimui prikėlę Gintarė ir Rygaudas Guogiai čia sukūrė ne tik „Musės krautuvėlę“, bet ir vietą, kur susitinka vietiniai gyventojai, naujakuriai, ūkininkai, amatininkai ir visi, ieškantys šiltesnio ryšio.
Pelkės kaimynystėje
Pakeliui į Musninkus Širvintų rajone Gintarė kauniečiams siūlo dar vieną atrakciją – pasinaudoti garsiuoju Čiobiškio–Padalių keltu per Nerį. Tai vienintelis Lietuvoje srovės varomas lyninis keltas. Iš Kauno reikėtų važiuoti A1 magistrale Vilniaus kryptimi iki Kaišiadorių apylinkių, o paskui sukti link Padalių kaimo, kur ir rasite keltą. Persikėlę į Čiobiškio pusę, maždaug už 15 km pasieksite Musninkus.
Gintarė kuklinasi, kad jiedu su vyru yra paprasti žmonės, atgaivinę miestelyje seną trobą, kuri ilgainiui tapo ne tik „Musės krautuvėle“, bet ir vietos bendruomenės traukos centru. Čia vyksta įdomūs mokymai, jaukūs renginiai arba žmonės susitinka tiesiog pasikalbėti.
Paprašyti pristatyti savo šeimą, Guogiai sako, kad Peklynės vienkiemyje gyvena keturiese – Gintarė, Rygaudas ir du jų vaikai: beveik dvejų metų Pranukas ir trejų su puse Ieva Bitė. Peklynė, aiškina jie, yra vietovė, nutolusi vos kelis kilometrus nuo Musninkų.
„Kaip rodo pavadinimas, mūsų gyvenamojoje vietoje yra pelkė. O mes patys įsikūrėme dauboje, iš kurios tolumoje, ant kalno, matyti kelios kaimynų sodybos“, – aiškina Gintarė.
Jai antrina ir vyras Rygaudas, pridurdamas, kad artimiausi jų kaimynai yra ne žmonės, o keturkojai ir sparnuoti gyventojai – stirnos, lapės, ereliai, varnos ir daugybė kitų laukinių gyvūnų.
Keliasi jaunos šeimos
Pašnekovai tikina, kad, lyginant Peklynę ir Musninkus, pastarieji atrodo tarsi kitas pasaulis. Jį atranda vis daugiau lietuvių ir užsieniečių. Pora pastebi ryškią tendenciją: jaunos šeimos iš Vilniaus, pavargusios nuo greito gyvenimo tempo, perka aplinkines sodybas, kuriasi ir pasilieka gyventi.
Paklausti, ar patys prie to neprisidėjo, šmaikštauja: „Be abejo!“ Ir pasakoja, kad miestelio renesansas prasidėjo dar prieš pandemiją – tuomet, kai prancūzas ir lietuvaitė Musninkuose, vos 450 gyventojų turinčiame miestelyje, atidarė kavinę. Maždaug tuo metu kelininkai sutvarkė kelius.
Tuomet daugelis pamatė, kad tai ne tik miestelis su Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia ir keliomis kaimo parduotuvėmis centrinėje aikštėje, bet ir vieta, kurioje gali vykti įdomūs dalykai.
„Pamatę, kad jau yra kavinė, nusprendėme kitoje gatvės pusėje atidaryti krautuvėlę, kurioje būtų prekiaujama vietinių ūkininkų ir amatininkų produkcija“, – savo sumanymą atskleidžia Rygaudas.
Norime, kad mūsų vaikai paukščių ir gyvūnų rūšis pažinotų geriau negu madingus prekės ženklus.
Abu – buvę miestiečiai
Gintarė yra kilusi iš Dzūkijos. Alytuje baigė mokyklą, vėliau studijavo Kaune, tad save drąsiai gali vadinti miestiete. Tiesa, vaikystėje turėjo kaimą, kuriame leisdavo vasaras ir svajodavo, kaip būtų gera nuolat gyventi gamtos apsuptyje. Į Peklynę atitekėjo maždaug prieš penkerius metus.
Rygaudas čia gyvena jau apie septynerius metus. Nors gimė, augo ir dirbo Vilniuje, tačiau šiuose kraštuose turi gilių šeimos šaknų.
Paklaustas, kas paskatino miestietį persikelti į kaimą, jis šypteli: „Į kaimą persikrausčiau ne iš karto – etapais. Iš pradžių kurį laiką gyvenau Čiobiškyje, kur dabar gyvena mano seneliai, o tik vėliau pasistačiau rąstinį namelį Peklynėje. Gimus pirmagimei vienu kambarėliu jį praplėtėme.“
Vyras neslepia, kad viena pagrindinių priežasčių buvo nuovargis nuo miesto ritmo, triukšmo, erzelio, skubos. „Vilniuje reikia labai daug ką nuveikti, kad galėtum gyventi taip, kaip nori, o ilgainiui tai pradeda varginti“, – atvirai dėsto jis.
Dabar Guogiai sostinei dažniausiai skiria vieną dieną per savaitę – iš anksto susiplanuoja visus reikalus. Be to, jų vyresnioji dukra dainuoja „Tele bim-bam“ studijoje, todėl tenka vežioti ją į repeticijas.
Iki Vilniaus, sako, visai netoli – automobiliu galima pasiekti maždaug per 40 minučių.
Paklausta, ar vaikams paaugus nebandys jų vežti į mokyklą sostinėje, Gintarė džiaugiasi, kad Musninkuose ir aplink juos netrūksta gerų ugdymo įstaigų. Yra ir tokių, kurios remiasi Montessori ir Valdorfo pedagogikos principais. Nuo rudens šeima vyresnėlę planuoja leisti į lauko darželį.
Krautuvėlėje daug autentikos
Kai Rygaudas sumanė įsigyti seną namą ir jame įkurti krautuvėlę, buvo apsisprendęs išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių.
„Sugalvojome viską daryti pačiu sunkiausiu būdu. Pasirašėme europinį projektą, gavome lėšų. Atrodė, kad jų beveik užteks remontui. O kai pradėjome...“ – už galvos susiima vyras. Vis dėlto jis tikina nė kiek nesigailintis, nes dabar „Musės krautuvėlė“ yra išties išskirtinė vieta.
Čia išsaugota daug autentiškų elementų – namo forma, langų dydžiai, durys, originalios medžiagos. Tai tarpukario žydų namas, prikeltas naujam gyvenimui, todėl jame iki šiol jaučiama ano laikotarpio dvasia.
Ne vienas juos ragino namą nugriauti ir vietoje jo pastatyti naują – greitai, naudojant šiuolaikines medžiagas. Tačiau Guogiai atsilaikė. Dirbo ir patys, ir meistrai padėjo. „Buvę šeimininkai labai gražiai viską išlaikė, todėl nekilo ranka jų triūso sugriauti“, – prisipažįsta R. Guogis, prie šio projekto plušęs net trejus metus.
„Užtat dabar džiaugiamės ne tik mes, bet ir visi, kurie pas mus užsuka“, – su pasididžiavimu sako Rygaudas.
Pirmyn mus veda tikrumo jausmas, kurio kaime labai daug. Čia nelieka laiko nei depresijai, nei liūdesiui, kuo dažnai skundžiasi miestų gyventojai.
Įrengė ir muziejų
O pamatyti „Musės krautuvėlėje“ tikrai yra ką. Penktadieniais čia suvažiuoja vietiniai tiekėjai su šviežia, dar šilta duona, pieno produktais, galvijų mėsa. Veikia vietinių amatininkų kampelis-galerija, įrengta erdvi renginių erdvė, kurioje vyksta edukacijos, filmų peržiūros, koncertai, išbandomos naujos veiklos.
„Jei tik atitinka mūsų vertybes, tai ir bandome, – šypsosi G. Guogienė. Anot jos, tie patys kriterijai galioja tiek maistui, tiek ir kitoms veikloms: – Visa produkcija turi būti vietinė ir pagaminta švariai. Kaip juokaujame – be keiksmažodžių etiketėse, kad žmogus suprastų, ką valgo. Ir dar viena sąlyga – produkte turi jaustis meilė.“
Paklausti, kas lankosi jų krautuvėlėje, Guogiai sako, kad įvairūs žmonės – ir musninkiečiai, ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir naujakuriai. Šiame krašte, primena, daug jaunų šeimų, kurios atsikėlė ieškodamos ramybės, švaros ir lėtesnio gyvenimo ritmo. O Vilnius juk visai netoli, jei reikia kelias dienas per savaitę padirbėti mieste.
Čia įrengtas ir nedidelis muziejus. Rekonstruojant namą teko lieti naujus pamatus, todėl buvo iškasta nemažai žemių. Guogiai jas kruopščiai persijojo, o iš rastų radinių parengė ekspoziciją.
„Viena keramikė net sakė, kad kai kurios keramikos šukės, sprendžiant iš ornamentų ir glazūros, galėtų būti datuojamos XVII–XVIII a.“, – pasakoja Gintarė.
Nuoširdi bendrystė
Smalsauju, kuri prekė galėtų pretenduoti į populiariausios titulą. Guogiai nedvejoja: „Vienareikšmiškai – koldūnai su biodinamine jautiena iš netoliese esančio Martinėlių ūkio.“
Šeimos gyvenimas ir prieš porą metų pradėtas verslas šiandien yra glaudžiai susipynę. Nors krautuvėlė penktadieniais duris atveria tik 15 val., Gintarė į ją atvyksta dar anksti ryte – priima tiekėjus, tvarko dokumentus. O jau nuo pietų pradeda rinktis nuolatiniai pirkėjai, pamėgę „Musės krautuvėlės“ produkciją, jos kokybę ir šviežumą.
Savaitgaliais, kai miestelio gyvenimas suaktyvėja, krautuvėlė dirba nuo ankstyvo ryto iki septintos vakaro. „Kitomis dienomis nedirbame – maisto užsakome tiek, kad iki sekmadienio vakaro jau būtume viską išpardavę. Kadangi esame pačiame miestelio centre, mėgstame ir pabendrauti su šalia turgelyje prekiaujančiomis moterimis. Kaip juokaujame, einame „pakalėdoti“ – sužinoti, kaip kam sekasi, kaip musninkiečiams praėjo savaitė“, – šypsosi Gintarė ir neslepia, kad labai laukia šitų susitikimų.
Vietiniai žmonės čia vieni kitus palaiko. Su turgelio prekeiviais jie nekonkuruoja. „Kuo mūsų daugiau, tuo geriau. Žmonės važiuodami pro šalį sustoja, nes mato, kad čia verda gyvenimas“, – džiaugiasi moteris ir prisipažįsta, kad būtent bendrystėje slypi didžiausia tokių savaitgalių prasmė.
Pats Rygaudas irgi mėgsta suktis krautuvėlėje, bendrauti su lankytojais. „Mūsų prekyba nėra tokia kaip didžiuosiuose prekybos centruose. Ten viskas anonimiška, o mes labiau primename seną gerą turgelį. Asmeniškai pažįstame visus savo tiekėjus ir daugelį pirkėjų. Daug kalbamės. Produktus perkame tik iš netoliese gyvenančių ūkininkų, kad viskas būtų kuo šviežiau ir ranka pasiekiama“, – aiškina jis.
Daugumą maisto produktų Guogiai taip pat susirenka iš savo krautuvėlės. Į prekybos centrą važiuoja kur kas rečiau negu anksčiau. Ten perka bananų, kavos pupelių. „Jų dar patys neužsiauginame“, – šmaikštauja ir priduria, kad šalia namų turi nediduką daržą ir nemažą sodą.
Susipažino per darbus
Kol dar gyveno mieste, Gintarė dirbo neformaliojo švietimo srityje, o Rygaudas su kolega rengė mokymus mokyklų vadovams. Būtent tada vyras ją pirmą kartą ir pastebėjo. Pirmieji jaunuolių susitikimai buvo grynai darbiniai. Vėliau ryšys nutrūko ir atsinaujino tik po kelerių metų.
Tuomet Gintarė atvyko į Čiobiškį, kur tuo metu gyveno Rygaudas.
„Jis pakvietė mane pasivaikščioti turistiniais takais, o man buvo smalsu. Išėjome į ilgą žygį per miškus ir... prisižygiavome“, – juokiasi Gintarė, kurios nė kiek negąsdino mintis, kad po vestuvių teks palikti miestą.
Kai studijavo, ketverius metus gyveno Kaune. Svajojo kada nors persikelti į Vilnių, gyventi pačioje jo širdyje. Po studijų išėjo į Šv. Jokūbo kelią, o grįžusi apsigyveno išsvajotame Vilniuje. „Tačiau per dvejus metus Senamiestyje buvau gal tik kartą – darbai neleido. Žodžiu, ta graži miesto iliuzija greitai subliuško“, – šypsosi pašnekovė ir kaimui negaili gražių žodžių.
Ypatinga duona
Viena didžiausių kaimiško gyvenimo privilegijų yra lėtesnis gyvenimo tempas. Vis dėlto, klausantis R. ir G. Guogių pasakojimo, susidaro įspūdis, kad veikla čia veja veiklą, o išsvajotas lėtas gyvenimas Musninkuose teka dar intensyviau nei sostinėje.
Ar nuo vilko bėgdami ant meškos neužšoko? „To greitumo tikrai yra, bet mums jis patinka. Abu esame labai bendraujantys, pilni idėjų. Pirmyn mus veda tikrumo jausmas, kurio kaime, patikėkite, labai daug. Be to, čia nelieka laiko nei depresijai, nei liūdesiui, kuo dažnai skundžiasi miestų gyventojai“, – tikina abu.
Guogiai sako labai mylintys savo bendruomenę ir žmones, kurie užsuka į jų krautuvėlę. Dažnai pakanka žmogui praverti duris, ir Gintarė jau žino, kokios duonos jam reikia ir kiek jos atriekti.
„Viena klientė net savo puodelį pas mus yra pasidėjusi, nes jai skaniau kartu gerti kavą“, – juokiasi Gintarė ir tikina, kad jų trimetė dukra taip pat labai bendruomeniška – vedasi draugus iš kiemo ir siūlo jiems ką nors nusipirkti.
Čia galima rasti ir „gyvosios“ Ruperto duonos. Velsietis ir lietuvė, gyvenę Velse, dabar įsikūrė tarp Vievio ir Trakų, o į „Musės krautuvėlę“ atveža savo keptos duonos. Kadaise socialiniuose tinkluose jie paskelbė žinutę, kad šiose apylinkėse ieško namų.
„Labai norėjome juos čia prisivilioti, ir mums pavyko. Iš pradžių duoną kepė mažoje krosnelėje, o dabar jau turi didelę krosnį ir su savo „Gyva duona“ važinėja po muges visoje Lietuvoje“, – sėkminga draugų istorija džiaugiasi abu.
„Jų duona unikali tuo, kad kepama malkinėje krosnyje. Ir dar tuo, kad viskas daroma taip, kaip reikia: naudojami tinkami grūdai, iš kurių gimsta aromatinga ir maistinga duona, o miltai malami akmeninėmis girnomis. Šiuolaikiniai maisto, taip pat ir duonos, gamintojai dažnai pasirenka lengviausią, bet ne patį geriausią kelią“, – aiškina Rygaudas.
Kiti jų tiekėjai kepa tradicinę ruginę duoną pagal senąsias lietuviškas tradicijas. „Ruginiai miltai, raugas, druska ir vanduo – viskas. Jokių papildomų priedų“, – vardija vyras ir kviečia užsukti penktadieniais ypatingos duonelės paragauti.
Vaikai pažįsta ne ekranus
Kai Gintarė darbuojasi krautuvėlėje, vaikus prižiūri Rygaudas. Ir atvirkščiai. „Patyrėme, kad su vaikais būti krautuvėlėje gana sudėtinga – ten per daug pagundų: ledai, veganiški saldumynai ir dar daug visko. Todėl stengiamės kažkaip laviruoti.“
Po intensyvių savaitgalių Guogiai jaučiasi pavargę, tačiau sako, kad širdis vis tiek dainuoja.
„Mieste daug beprasmio lėkimo, o kaime viskas lėčiau ir tam tikra prasme paprasčiau“, – įsitikinę jie.
Tėvams ypač smagu stebėti, kaip gamtoje auga jų vaikai – be ekranų, nuolatinės įtampos ir skubos. Pirmagimė Ieva Bitė jau atpažįsta įvairius augalus, gyvūnus ir paukščius.
„Mano akimis, tai neįkainojamas turtas. Norime, kad mūsų vaikai paukščių ir gyvūnų rūšis pažinotų geriau negu madingus prekės ženklus“, – juokiasi Gintarė.
Paklausti, ar, turėdami namus gamtoje, ir patys gyvena pagal gamtos ritmą? „Ne visai“, – susižvalgo abu, tačiau pripažįsta, kad kaimo darbai naktinėti neleidžia.
Dažniausiai miegoti eina apie dešimtą vakaro, o keliasi apie septintą ryto. „Nors mūsų proseneliai karvių girdyti su dviračiu išmindavo gerokai anksčiau“, – šmaikštauja.
Televizoriaus namuose jie neturi, tačiau nuo technologijų nenusigręžia, nes tai svarbus bendravimo įrankis tiek su vietos bendruomene, tiek ir su pasauliu.
„Vaikus auginame be ekranų ir matome akivaizdžią to naudą. Žiūrėdami pro langą jie dar pastebi paukščius, gyvūnus, rūką, lietų ir kitus gamtos reiškinius. Žaislų turi įvairių, bet įdomiausi tie, kuriuos atranda patys. Aplinkui daug natūralių pievų ir miškų – nėra taip, kad viskas būtų suarta ar ištrinkelinta. Todėl gamta pati pasiūlo daugybę veiklų“, – džiaugiasi tėvai.
Pasak jų, kai mažasis Pranukas atrado pienių pūkus, galėdavo pusvalandį sėdėti pievoje ir juos pūsti. O Ievutė šiuo metu turi savo žirnių lysvę ir kasdien eina jų laistyti.
Vienas paskutiniųjų vaikų žaidimų, suteikusių tėvams net pusantros valandos ramybės, buvo stebėtinai paprastas – metalinis kibiras, vanduo ir akmenukai. Jie dėliojo, pilstė, eksperimentavo.
„Man labai artima Montessori metodika, kuri sako, kad vaikas yra dirbantis žmogus. Todėl svarbu leisti jam daryti tai, ką daro suaugusieji. Duodu Ievutei ir bulves skusti. Aišku, seneliai ne visada tai supranta, bet dukra tiesiog mėgaujasi tuo. Kartą ji įsipjovė pirštą ir savotiškai didžiavosi, kad įsipjovė dirbdama“, – juokiasi Gintarė.
(be temos)