Nuo armijos iki baleto
Apie garsiąją A. Poškos ir M. Šalčiaus ekspediciją motociklu į Indiją, prasidėjusią 1929 m., yra daug viešos informacijos. Tačiau kiti lietuviai motociklininkai, savo šalį garsinę ir anksčiau, yra kiek primiršti.
Nedaug kam žinoma, kad dar 1928 m. liepos 15-ąją laikraštis „Biržų žinios“ paskelbė trumpą, bet labai vertingą žinutę: „7 000 kilometrų keliautojas biržietis J. Vasiliauskas liepos m. 13 d., apvažiavęs Vokietiją, Vengriją, atvyko motociklu į Biržus ir tęsia kelionę per Latviją ir Estiją“. Dabar, praėjus beveik šimtmečiui, ši kelių eilučių žinutė tapo atspirties tašku atkuriant iki šiol mažai žinomą dviejų bebaimių lietuvių – Jono Vasiliausko ir Vlado Matulkos – kelionę po Europą.
Pradžiai reikėtų plačiau susipažinti, kas gi buvo tas kelionės iniciatorius J. Vasiliauskas? Ogi labai įdomi ir įvairiapusė asmenybė! Gimęs 1905 m. rugpjūčio 3 d. Biržuose, dar būdamas paauglys savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, vėliau dalyvavo Nepriklausomybės kovose.
1925-aisais jo gyvenimo kelias pasuko kiek netikėta kryptimi – į studijas Valstybės teatro baleto studijoje. Jas baigęs J. Vasiliauskas nuo 1928 iki 1944 m. dirbo šiame teatre baleto artistu ir teatrinių renginių organizatoriumi. Karjerą sujaukė Antrasis pasaulinis karas, kuriam baigiantis pasitraukė į Vokietiją, o 1949-aisiais atvyko į JAV ir apsigyveno Bostone. Mirė 1969 m. balandžio 27 d.
Tarp verslo ir technikos
Archyviniai dokumentai rodo, kad 1925 m. Biržų apskrities viršininko kontoroje J. Vasiliauskas įregistravo amerikietišką motociklą „Evans“.
Vėliau motociklas dingo iš apskaitos – paaiškėjo, kad savininkas jį buvo padovanojęs savo svainiui kapitonui Viliui Koškuliui.
Papildomos archyvinių šaltinių paieškos leido nustatyti, kad J. Vasiliauskas buvo gerai žinomo tarpukario Biržų verslininko, automobilisto ir kino teatro „Žvaigždė" savininko Vaitiekaus Vasiliausko brolis. Vaitiekus valdė ir garinę dirbtuvę, plėtojo kitus su technika susijusius verslus. Tad šeimos aplinka turėjo įtakos Jono domėjimuisi technika ir transportu.
Taigi, 1928 m. liepos pradžioje J. Vasiliauskas ir V. Matulka išvyko į kelionę po Europą. Iš pradžių buvo planuojama 8 tūkst. kilometrų kelionė per Berlyną, Miuncheną, Paryžių, Barseloną, Romą ir Vieną. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, faktinis maršrutas vedė iš Kauno per Eitkūnus, Karaliaučių, Berlyną, Drezdeną, Prahą į Milaną. Iš Italijos motociklininkai į Lietuvą grįžo per Berlyną, Marienburgą ir Eitkūnus. Toliau, keliaudami per Lietuvą, Latviją ir Estiją, jiedu pasiekė Taliną. Iš ten grįžo į Kauną.
Pirmosios atstovybės
Kai kur buvo pranešta, kad keliautojai, apvažiavę Vokietiją ir Vengriją, tęsia kelionę per Latviją ir Estiją. Tačiau Vengrija minėta klaidingai – motociklininkai lankėsi Italijoje, o ne Vengrijoje.
Faktiškai kelionėje buvo įveikta tik apie 5 tūkst. kilometrų, o 7 000–8 000 km skaičiai buvo susiję su pradiniu planu ir preliminariais skaičiavimais.
Tiksliausią ir išsamiausią informaciją apie kelionę 1928 m. liepos 30 d. pateikė dienraštis „Lietuvos žinios", paskelbęs pačių motociklininkų pasakojimą. Dienraštis nurodė, kad J. Vasiliauskas važiavo 6 arklio galių (AG) galios „Douglas“, o V. Matulka vairavo galingesnį 10 AG „Harley-Davidson“. Konkrečių motociklų modelių laikraštis nenurodo, bet pagal galią galima spėti, kad J. Vasiliausko „Douglas“ buvo apie 600 cm³, o V. Matulkos „Harley-Davidson“ motociklas galėjo būti su 1 000 cm³ darbinio tūrio varikliu.
„Lietuvos žinios“ taip pat mini Kaune tuo metu jau veikusius šių motociklų pardavėjus – „Harley-Davidson“ atstovavo Frumkinas, „Douglas“ – Valdenbergas.
Faktinis maršrutas vedė iš Kauno per Eitkūnus, Karaliaučių, Berlyną, Drezdeną, Prahą į Milaną.
Teko taupyti degalus
Įdomu, kad išvykę iš Kauno ir pasiekę Lietuvos–Vokietijos pasienį ties Eitkūnais, motociklininkai nusprendė taupyti degalus ir kelionės išlaidas.
Todėl J. Vasiliausko motociklas „Douglas“ buvo paliktas Eitkūnuose, o tolesnė kelionė po Europą tęsta vienu – galingesniu – V. Matulkos „Harley-Davidson“ motociklu.
Po maždaug kiekvieno šimto nuvažiuotų kilometrų motociklininkai keisdavosi vairuotojo vietomis. Keliauta vidutiniškai 80–90 km/val. greičiu. 1928 m. vasara buvo labai karšta, todėl dažniausiai važiuota anksti rytais, o per dieną buvo įveikiama apie 350–400 km. Pasak pačių keliautojų, per visą žygį rimtesnių techninių gedimų nepasitaikė.
Kelionėje netrūko ir įdomių susitikimų. Karaliaučiuje lietuvius priėmė vietos motociklininkų klubas, prie Berlyno juos pasitiko vokiečių motociklininkai ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Vaclovas Sidzikauskas. O atvykus į Prahą, J. Vasiliauskas netgi sudalyvavo tarptautinėse motociklų varžybose.
Pritrūko užstatui
Toliau keliautojai planavo vykti Austrijos kryptimi, tačiau prie sienos susidūrė su finansiniais sunkumais – neturėdami pakankamos pinigų sumos užstatui už motociklą, jie buvo priversti atsisakyti šio kelionės etapo.
Vietoje to per Drezdeną lietuviai pasiekė Milaną, kur buvo sutikti vietos motociklininkų ir spaudos atstovų. Trumpai pabuvę Italijoje, J. Vasiliauskas ir V. Matulka per Berlyną bei Marienburgą (dab. Malborkas) grįžo į Eitkūnus, pasiėmė paliktąjį „Douglas“ motociklą ir toliau tęsė turnė po Baltijos šalis.
J. Vasiliausko ir V. Matulkos žygis parodė, kad Lietuvos motociklininkai jau buvo pasirengę ilgiems tarptautiniams maršrutams ir galėjo įsilieti į platesnį Europos motociklų gyvenimą. Nepamirškime, kad 1928 m. tarptautinė kelionė motociklu buvo sudėtingas techninis ir organizacinis išbandymas. Reikėjo įveikti skirtingų šalių kelius, pasienio formalumus, pasirūpinti degalais ir motociklų priežiūra, užmegzti ryšius su kitų šalių motociklininkais.
Tai buvo tik viena iš kelių avarijų, kurias V. Matulkai teko patirti važiuojant motociklu. Viena jų baigėsi tragiškai.
Primirštas bendražygis
Atkuriant šią istoriją svarbu nepamiršti ir antrojo kelionės dalyvio – V. Matulkos.
Pirmuosiuose pranešimuose 1928 m. jo pavardė minima kartu su J. Vasiliausku, tačiau vėliau spauda vis dažniau rašė tik apie pastarąjį, ypač pabrėždama jo, kaip baleto artisto, profesiją.
Po kelionės V. Matulka ir toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos motociklininkų gyvenime. Tai patvirtina 1928 m. „Lietuvos žinių“ publikacija apie didelę avariją pakeliui į Klaipėdą, kur rugpjūčio 4–5 d. buvo rengiamos motociklų varžybos.
Kauno motociklininkai kartu su vokiečių kolegomis, važiuodami nuo Tilžės Klaipėdos link, prie geležinkelio pervažos nepastebėjo nuleisto šlagbaumo. Pirmieji ekipažai atsitrenkė į užtvarą, o ant jų užvirto dar apie dvidešimt iš paskos važiavusių bendražygių. Labiausiai nukentėjo pirmieji važiavę studentas Jonikas ir V. Matulka. Pastarajam buvo sužeistos kojos, o sudužusių akinių stiklai sužeidė veidą.
Tragiška lemtis
Tai buvo tik viena iš kelių avarijų, kurias V. Matulkai teko patirti važiuojant motociklu. Viena jų baigėsi tragiškai.
Spaudoje buvo pasakojama, kad prieš pat nelaimę jis buvo nusprendęs atsisakyti motociklininko gyvenimo. Pardavęs savo motociklą, notarui jis esą pasakė: „Tai mat, pone notare, nuo mirties išsigelbėjau. Tegul kiti dabar mušasi...“
Tačiau naujasis motociklo savininkas – draudimo agentas, dar nemokėjo juo važiuoti ir paprašė V. Matulkos jį pavežėti į provinciją sudaryti skubios draudimo sutarties. 1931 m. birželio 20 d., važiuojant pro Garliavą, įvyko nelaimė. Laikraščių duomenimis, važiuojant maždaug 35–40 km/val. greičiu, sprogo užpakalinė motociklo padanga. Manoma, kad išsigandęs keleivis, šokdamas nuo motociklo, išmušė jį iš pusiausvyros. Motociklas apvirto, o sunkiai sužeistas V. Matulka buvo nugabentas į ligoninę. Kitą dieną jis mirė.
Taigi, narsuolių kelionė po Europą buvo svarbi ne tik kaip vienas ankstyvųjų Lietuvos motociklininkų žygių. Jų maršrutai padeda iš naujo atrasti žmones, kurių vardai išliko istorijos šaltiniuose, tačiau kurių gyvenimo istorija iki šiol dar nebuvo papasakota. Visa laimė, kad išlikę laikraščių pranešimai ir archyviniai dokumentai leidžia papildyti šauniųjų Lietuvos keliautojų paveikslą.
Naujausi komentarai