Ar tai – pavienis tragiškai pasibaigęs incidentas, ar dar vienas įrodymas, kad drausmės keliuose nėra? Kilus diskusijoms, kad nereikėtų ką tik teises išlaikiusiems leisti vairuoti galingų automobilių, – ar reikia tai uždrausti? Kas daroma, kad būtų užkardytas chuliganiškas vairavimas? Gal kontrolės – per mažai? O gal pareigūnams trūksta pajėgumų? Ką daryti, kad eisme būtume saugesni? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininkas Vytautas Grašys (toliau – V. G.), autožurnalistas, „Žinių radijo“ laidos „Žalia rodyklė“ vedėjas Vitoldas Milius (toliau – V. T.), vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas (toliau – A. P.) ir saugaus eismo ekspertas Saulius Šuminas (toliau – S. Š.).
– Kaip jūs šiandien konstatuotumėte eismo saugumo būklę Lietuvoje? Ką rodo statistika – ji prastėja ar gerėja?
– V. G.: Pirmiausia norėčiau pareikšti užuojautą žuvusiųjų artimiesiems ir šeimos nariams. Tai tikrai tragiškas įvykis. Ir norėčiau šiek tiek pataisyti – jūs sakote, kad jau savaitę kalbame apie šį eismo įvykį. Manau, kad neturėtume niekada nustoti kalbėti apie eismo saugumo situaciją Lietuvos keliuose, kol juose žūsta ar būna sunkiai sužalojami žmonės. Deja, turiu konstatuoti, kad šiandien jau turime 48 asmenis, šiais metais žuvusius Lietuvos keliuose. Nors tai yra apie 30 proc. mažiau negu tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, tačiau 48 gyvybės tikrai yra labai svarbus dalykas mūsų šaliai. Kaip sakau, viena žūtis Lietuvos keliuose, kurios buvo galima išvengti laikantis Kelių eismo taisyklių, saugant save, saugant artimuosius ir nesielgiant netinkamai, mums jau yra per daug.
– Kaip įvertintumėte situaciją? Dabar sakote, kad procentiškai žiūrint žūčių skaičius mažėja. Tačiau turbūt situaciją galima vertinti ne tik pagal tokius visiškai tragiškus įvykius, kurie baigiasi žūtimis, bet ir apskritai pagal tai, kiek yra girtų vairuotojų. Šiuo atveju vairuotoja irgi įpūtė daugiau nei pusę promilės, nors, kaip sakoma, pradedantieji vairuotojai turi važinėti su nuliu. Taip pat yra greičio viršijimo atvejų. Ką čia stebite?
– V. G.: Nors neblaivių vairuotojų policija nustato šiek tiek mažiau, vis dėlto kasmet Lietuvoje iš eismo pašalinama apie 10 tūkst. neblaivių vairuotojų. Tai rodo, kad šis skaičius tikrai yra pakankamai didelis. Gal šiais metais jų bus šiek tiek mažiau, tačiau apie tai reikėtų kalbėti pasibaigus metams. Problema išlieka. Turbūt policijai nepavyksta iš eismo pašalinti visų neblaivių asmenų – jų tikrai dalyvauja daugiau. Dedame pastangas, kad tokių vairuotojų būtų kuo mažiau. Tačiau šioje vietoje labai svarbus ir visuomenės požiūris. Neblaivus vairavimas turi būti netoleruojamas ne tik po tokių tragiškų įvykių, bet kiekvieną dieną, kasdienybėje, kiekvienoje gyvenamojoje vietoje, kiekviename mieste ir kiekvienoje bendruomenėje. Taip pat neturėtų būti toleruojami ir, atrodytų, mažesni pažeidimai.
– Klausytojas pasidalijo istorija: kai tik nelyja, motociklai ir automobiliai rengia dragus tarp šviesoforų. Policijos komisariatas yra už 200 metrų, centrinėje Klaipėdos dalyje, ir nieko nevyksta, niekas nereaguoja.
Kaip yra su tuo lenktyniavimu? Ar policija kažkaip bando gaudyti tokius vairuotojus? Kodėl, jūsų manymu, į situaciją neatsižvelgiama?
– V. G.: Konkrečios vietos tikrai negaliu komentuoti. Tačiau manau, kad jeigu policijai ši vieta yra žinoma, jai tikrai skiriamas dėmesys ir ten fiksuojami bei užkardomi pažeidimai. Tiesiog visuomenė ne visada sužino, kiek toje vietoje buvo surašyta protokolų už chuliganišką vairavimą.
Noriu pasakyti, kad lenktynės Lietuvoje, Europoje ir turbūt visame pasaulyje vyksta lenktynių trasose arba specialiai tam skirtose vietose. Miestų gatvėse lenktynės nevyksta – miestų gatvėse vyksta chuliganiškas elgesys, už kurį yra numatyta atsakomybė. Be abejo, jaunimas galbūt tai vadina lenktyniavimu, tačiau noriu pasakyti, kad policija stebi situaciją, seka informaciją, mato ir socialinius tinklus, stengdamasi užbėgti įvykiams už akių, naudodama virtualų patrulį, reaguodama ir neleisdama tokiems chuliganiškiems veiksmams vykti. Tačiau policijos turime tiek, kiek turime. Turbūt kiekvienoje gatvėje nepastatysime po ekipažą, kuris draustų netinkamai elgtis ar surastų visus pažeidėjus. Ir tikrai nenorėčiau sakyti, kad jie išvengia atsakomybės. Vien per pirmuosius šešis šių metų mėnesius 2016 vairuotojų buvo nubausti už chuliganišką arba pavojingą vairavimą, už kurį vairuotojo teisės atimamos tam tikram laikotarpiui.
Miestų gatvėse lenktynės nevyksta – miestų gatvėse vyksta chuliganiškas elgesys, už kurį yra numatyta atsakomybė.
– Mūsų klausytojai reaguoja į klausimą, ar ką tik teises gavęs žmogus gali vairuoti galingą automobilį. Matau ir tokių priekaištų – kodėl tėvai perka tokius automobilius, reikia uždrausti ir pan. Ar jūs čia matytumėte problemos sprendimą?
– V. G.: Turbūt jau ne pirmą kartą diskutuojama apie maksimalią automobilio galią, kuri būtų leidžiama jauniems vairuotojams. Tačiau turime tikrai ne vieną atvejį, kai tragiškos nelaimės įvyksta ir su visiškai negalingais automobiliais. Turbūt vien tik automobilio galia šios problemos neišspręs. Reikia keisti sąmoningumą, atsakomybės jausmą ir paties jaunimo suvokimą. Tas pats galioja ir suaugusiesiems, nes tenka matyti, kaip netinkamai besielgiantys suaugusieji užaugina taip pat netinkamai besielgiančius vairuotojus. Todėl šioje vietoje labai svarbus yra visuomenės požiūris. Be abejo, švietimas ir prevencija yra labai svarbūs elementai. Policija ir kitos institucijos deda pastangas, kad jauni žmonės keistų savo įpročius. Tačiau pavyzdį pirmiausia turi rodyti suaugusieji – kad ir prisisegdami saugos diržą. Tenka girdėti situacijų, kai tėvai vaikams komentuoja, jog saugos diržas esą reikalingas tik baiminantis baudos. Todėl vien tik automobilio galios ribojimas didelio proveržio, turbūt, nepadarytų.
– Kaip, jūsų manymu, iš policijos pusės būtų galima geriau spręsti šią situaciją? Ar reikia didesnio dialogo su ministerija, kad būtų skiriama daugiau pajėgumų, daugiau pareigūnų, kad juos būtų galima pritraukti? Gal reikėtų daugiau techninių priemonių, kuriomis būtų galima dažniau ir efektyviau fiksuoti pažeidimus?
– V. G.: Be abejo, policija aktyviai dalyvauja teigdama siūlymus teisėkūroje. Pastaruoju metu buvo priimtas sprendimas, kad šiomis dienomis policijos pareigūnai tamsiu paros metu, naudodami nežymėtus specialiuosius policijos automobilius, negali vykdyti kontrolės ir stabdyti transporto priemonių. Tie chuliganai turbūt tai žino, nes, suprantame, pamatę stovintį žymėtą policijos automobilį, jie tokio chuliganiško elgesio nebedemonstruoja. Jis pasireiškia tada, kai, jų manymu, niekas nemato ir policijos nėra šalia. Deja, šiuo metu tokios galimybės neturime, bet manau, kad anksčiau ar vėliau ši tvarka bus pakeista. Tada tikrai galėsime būti gerokai aktyvesni – naudodami nežymėtas transporto priemones fiksuoti pažeidimus ir stabdyti tuos pačius chuliganus, kurie kelia pavojų tiek sau, tiek kitiems.
– Kalbame apie labai nesmagius dalykus – apie nelaimes keliuose. Kai kurie klausytojai priekaištauja pareigūnams, kad jie turėtų daugiau dirbti keliuose. Kur jūs matytumėte pagrindines problemas, dėl kurių tokie incidentai vis dar vyksta?
– V. M.: Dėl pareigūnų tikrai norėtųsi ne tik to, kad jie daugiau dirbtų, bet ir kad jų paprasčiausiai būtų daugiau. Tie pareigūnai, kurie yra, dirba gerai. Ten, kur juos matai, matosi ir jų elgsena – jie stovi tinkamose vietose, mandagiai bendrauja. Jiems priekaištų neturėčiau, tačiau jų akivaizdžiai trūksta. Ir nereikia būti nei dideliu eismo, nei automobilių ekspertu, kad suprastum, jog tiek naktimis, tiek vakarais net ir tame pačiame Vilniuje vyksta lenktynės aplinkkelyje. Tai gali pamatyti tiesiog paprastai važiuodamas namo. Jeigu tai mato paprastas vairuotojas, negali būti, kad to nemato pareigūnai. Paprasčiausiai jų ten nėra. Tai turbūt finansavimo, valstybės ir politikų klausimas – skirti daugiau dėmesio ir didesnį biudžetą šiai sričiai, nes, kaip matome, avarijų vis dar yra pakankamai daug. O ką kalbėti apie tokių vairuotojų elgesį, kuris baigiasi tokiomis skaudžiomis pasekmėmis? Visų pirma, vairuoti išgėrus yra nusikaltimas. Toliau galima ir nebekalbėti.
– Mūsų klausytojai mano, kad bausmės už tokius veiksmus ir tokį pavojingą vairavimą yra per mažos. Ar jūs sutiktumėte, kad Lietuvoje reikėtų jas griežtinti?
– V. M.: Žmogiškai žiūrint, aš nesu didelis šalininkas kuo daugiau bausti. Man atrodo, kad kiekvienas vairuotojas pirmiausia turėtų būti atsakingas pats iš savęs ir elgtis taip, kad nekeltų pavojaus nei sau, nei kitiems. Bet, deja, taip nėra. Dėl kažkokių priežasčių taip nėra. Tos baudos, kurios šiandien Lietuvoje taikomos, mano supratimu, daugeliu atvejų, ypač už greičio viršijimą, daugeliui nieko nereiškia. Jeigu jos nieko nereiškia, niekas ir nekreipia dėmesio. Ir vėl pasikartosiu – nereikia būti jokiu ekspertu. Išvažiuokite, pavyzdžiui, į Palangą, važiuokite leistinu greičiu ir suskaičiuokite, kiek automobilių jus aplenks. Tada ir žinosite, kiek žmonių važiuoja greičiau.
– Ką jūs apskritai pasakytumėte apie Lietuvos vairavimo kultūrą? Kalbant plačiau ir lyginant su kitomis šalimis, kuriose dažnai vairuojate, kokius skirtumus matote?
– V. M.: Mes visur norime spausti, lėkti, lįsti, kažką padaryti greičiau net tada, kai tam visiškai nėra jokios prasmės ir nieko nelaimėsi. Važinėdamas po Skandinaviją ir kitas šalis matau daug ramesnį vairavimą. Žmonės tiesiog susiplanuoja, kada ir kur jiems reikia būti. Jeigu dega raudonas šviesoforo signalas, jie nebando dar spėti pralįsti.
Mes esame neramūs vairuotojai. Taip juos ir pavadinčiau – neramūs, nekantrūs, lengvai užsikrečiantys kitų pavyzdžiu. Kuo daugiau blogų pavyzdžių, tuo daugiau žmonių juos perima. Tačiau yra ir gera žinia – viską reikia lyginti su kažkuo. Jeigu lyginsime ne su kai kuriomis labiau pažengusiomis šalimis, o su pačiais savimi, situacija po truputį gerėja. Daug žmonių, keliaudami po užsienį, parsiveža gerosios patirties, o keliauja lietuviai tikrai nemažai.
– Pone Pakėnai, ar sakytumėte, kad metai bėga, o niekas nesikeičia, stebint eismo situaciją Lietuvoje ir vis pasikartojančius rezonansinius įvykius?
– A. P.: Negalime sakyti, kad niekas nesikeičia. Tačiau jeigu norime, kad eisme kas nors keistųsi, turėtų būti imamasi realių veiksmų. Pabandykime prisiminti, kas per pastaruosius metus ar dvejus iš tiesų pasikeitė. Aš, pavyzdžiui, kažkokių realių pokyčių eismo organizavimo srityje, Kelių eismo taisyklių srityje, auklėjimo ar švietimo srityje nepamenu. Jeigu nieko nedarėme, kokiu pagrindu tikimės pokyčių?
– Ar sakytumėte, kad reikėtų, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skirti švietimui? Gal įtraukti papildomų pamokų – tiek vairavimo teorijoje, tiek apskritai mokantis vairuoti? Gal daugiau šviečiamojo pobūdžio medžiagos apie tai, kas gali nutikti, jeigu elgsiesi vienaip ar kitaip? Nežinau, gal net parodyti šios avarijos vaizdo įrašus visiems moksleiviams?
– A. P.: Rodyti galima, tai vienas iš metodų. Tačiau nesukelkime visos problemos vien moksleiviams. Pažiūrėkime į jaunus žmones. Kas jiems daro didžiausią įtaką? Greičiausiai jų artimiausia aplinka. O pirmoji artimiausia aplinka yra šeima. Jeigu vaikas važiuoja su tėčiu, o tėtis komentuoja, kokie blogi yra trikojai, kiek čia per daug pristatyta radarų, kiek čia visokių greičio ribojimų ir kad reikia važiuoti greičiau, jis per trejus metus padaro daug didesnę įtaką vaikui, negu aš galiu padaryti kaip mokytojas. Tėtis jau visą tą įtaką padarė. Todėl gal pirmiausia reikia pradėti nuo tėčio.
Švietimo sistema nebūtinai turi būti orientuota tik į pradinukus ar mokinius, kurie dar neturi vairuotojo pažymėjimo. Be abejo, ten reikia daryti viską, kas priklauso. Tačiau negalime pamiršti ir tų žmonių, kurie jau dabar vairuoja. Įsivaizduokime žmogų, kuris vairuotojo pažymėjimą gavo prieš 20 ar 30 metų. Prisiminkime, kokia tada buvo situacija. Ir Kelių eismo taisyklės buvo kitokios, ir eismo organizavimo priemonės buvo kitokios, ir kontrolės priemonės buvo kitokios. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė – net automobiliai. Paimkite 30 ar 40 metų senumo automobilį ir palyginkite jį su šiuolaikiniu. Jų galimybės visiškai kitokios.
Tai kaip žmogus apie visa tai gali sužinoti? Reikia šviesti. Dabar gaunasi taip, kad jeigu kažkas nuverčia pastatytą trikojį, jis tampa tautos didvyriu viešojoje erdvėje. Turime padaryti taip, kad žmogui, kuris pažeidinėja taisykles, vairuoja neblaivus ar nuolat, piktybiškai viršija greitį, būtų gėda apie tai prisipažinti. O dabar tai tampa pasididžiavimo objektu: „Aš taisyklių nepaisau“, „Aš ir išgėręs vairuoju geriau negu kitas blaivas.“ Jeigu toks yra mūsų naratyvas, tai ko mes norime?
– Sauliau, ką jūs manote apie bausmes? Ar jos Lietuvoje yra per švelnios?
– S. Š.: Manau, kad labiau reikėtų kalbėti apie bausmės poveikį – kokį efektą ji sukuria ir ar padeda didinti eismo saugumą. Todėl svarbiau yra ne pats bausmės dydis, o jos neišvengiamumas. Galima sutikti, kad kai kurios baudos už tam tikrus pažeidimus buvo nustatytos pakankamai seniai. Infliacija irgi padarė savo, todėl galbūt jas reikėtų šiek tiek indeksuoti. Tačiau nemanau, kad tai būtų kažkokia panacėja – padidinus baudas viskas staiga pagerėtų. Jeigu po baudų padidinimo ir būna tam tikras efektas, jis dažniausiai trunka neilgai, o vėliau situacija grįžta į ankstesnį lygį. Todėl bausmės neišvengiamumas yra tas dalykas, kuris iš tiesų labai svarbus. Jeigu kalbėsime apie chuliganišką vairavimą, visi mieste važinėjame, matome įvairių vairuotojų, darančių įvairius pažeidimus. Jeigu matytume, kad policijos pareigūnai dažniau sustabdo ir nubaudžia tokius vairuotojus, matytume, kad policijos pakanka, ir tai turėtų tam tikrą prevencinį efektą. Tačiau žinome, kad pareigūnai susiduria su dideliu darbuotojų trūkumu. Todėl akcentas nukreiptas į momentinę greičio kontrolę, automatizavimą ir technines priemones. Vis dėlto vien to šiandien tikrai neužtenka.
– Ką galvojate apie pasiūlymą tik vyresnio amžiaus žmonėms įsigyti ir važinėti galingesniais automobiliais? Ar tai logiškas pasiūlymas? Gal reikėtų apskritai žiūrėti statistiką – kokio amžiaus žmonės dažniausiai padaro tokius pažeidimus, ar jie būtinai susiję su galingais automobiliais, ar tik su jaunesniais nei 25 metų vairuotojais? Gal iš to būtų galima daryti tam tikras išvadas?
– S. Š.: Aš nebūčiau didelis draudimo vairuoti galingus automobilius šalininkas. Jeigu kalbėsime apie elektromobilius, pagal tokį apibrėžimą beveik visi jie būtų laikomi galingais. Jie turi labai gerą dinamiką. Tokiu atveju iš karto eliminuotume daugybę švarių transporto priemonių, nors tikrai nemanau, kad būtent jų galia yra pagrindinė nelaimių priežastis. Kiek pamenu, tik viena ar dvi Europos Sąjungos valstybės turi tokius ribojimus. Italija juos yra įvedusi gana seniai. Ten buvo fiksuotas maždaug 13 procentų pagerėjimas, tad tam tikras efektas lyg ir yra. Kroatija bandė taikyti panašias priemones, tačiau reikšmingo efekto neužfiksavo. Jeigu žiūrėsime į tyrimų duomenis, nėra vienareikšmiškai įrodyta, kad tokie ribojimai duoda apčiuopiamą rezultatą. Pažiūrėkime ir iš praktinės pusės. Daugelyje šeimų yra vienas automobilis, kuriuo naudojasi tėtis, mama ir vaikai. Ką tada reikėtų daryti – pirkti dar vieną automobilį? Šeimos automobiliai dažniausiai būna didesni, galingesni. Tai sukeltų daug papildomų nepatogumų, tačiau nemanau, kad realiai išgelbėtų situaciją.
Tokiu atveju iš karto eliminuotume daugybę švarių transporto priemonių, nors tikrai nemanau, kad būtent jų galia yra pagrindinė nelaimių priežastis.
– Tuomet kas galėtų padėti? Prieš tai kalbėjome apie bausmių neišvengiamumą. Kiti pašnekovai minėjo ir kitus dalykus – vieni siūlo riboti automobilių galią, kiti tam nepritaria. Dar kiti kalba apie švietimą ir tai, kad viskas prasideda nuo tėvų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų sutelkti pagrindinį dėmesį?
– S. Š.: Čia labai daug emocijų, nes remiamės konkrečiu rezonansiniu įvykiu, kuris neseniai įvyko. Šiuo atveju, jeigu taip galima pasakyti, į vieną vietą susidėjo maksimalus rizikos veiksnių skaičius. Vairuotoja buvo visiškai nepatyrusi, neblaivi, važiavo dideliu greičiu, naktį, paryčiais. Vien rizikos veiksniai. Be to, kartu važiavo bendraamžiai. Tie, kurie mėgsta draudimus, savo priemonių dėžėje turi dar kelias priemones.
Kai kuriose ne Europos Sąjungos šalyse taikomi papildomi apribojimai – draudžiama jauniems vairuotojams vairuoti nuo saulėlydžio iki saulėtekio arba vežti bendraamžius iki tam tikro amžiaus. Tam tikros logikos čia yra, nes su kiekvienu papildomu bendraamžiu keleiviu rizika eksponentiškai didėja. Atsiranda noras pasirodyti, keleiviai gali provokuoti, ir tai gali paskatinti rizikingą elgesį. Tačiau Europos Sąjungoje tokios priemonės nėra plačiai taikomos, nes yra ir kita medalio pusė. Jeigu sakysime, kad negalima vežti bendraamžių, reikės dar daugiau automobilių keliuose. O ir taip susiduriame su didelėmis spūstimis miestuose. Todėl į viską reikia žiūrėti plačiau.
Kalbant apie receptus, pirmiausia – edukacija. Kuo ilgesnis ir kokybiškesnis mokymo procesas, tuo geresni rezultatai. Tai yra ir Europos Komisijos rekomendacija – geriausia, kai besimokantis vairuoti žmogus praktiką dalijasi tarp profesionalaus instruktoriaus ir tėvų ar kitų artimųjų. Dalį laiko jis mokosi su instruktoriumi, kitą dalį – su tėčiu ar mama. Visa paslaptis slypi kilometruose. Kuo daugiau kilometrų žmogus nuvažiuoja iki savarankiško vairavimo, tuo mažesnė tikimybė, kad pateks į eismo įvykį. Tyrimai rodo, kad jaunas vairuotojas pradeda pakankamai gerai atpažinti pavojus ir objektyviau juos įvertinti maždaug nuvažiavęs 1,5 tūkst km. Iki tol laikotarpis yra rizikingas.
Dar turime dalijimosi automobiliais platformas. Žmogus jomis naudojasi vietoj nuosavo automobilio, todėl jo metinis kilometražas gerokai sumažėja. Tuos 1,5 tūkst. km jis sukaupia daug lėčiau, nes važiuoja tik tada, kai tikrai reikia. Todėl edukacija, tėvų įtaka, kokybiškas mokymo procesas ir pavojų atpažinimo mokymas yra pirmieji žingsniai. Europos Komisijos naujojoje direktyvoje taip pat rekomenduojami bandomieji laikotarpiai jauniems vairuotojams. Lietuvoje tai jau seniai taikoma – turime dvejų metų pradedančiojo vairuotojo laikotarpį, nulinę alkoholio toleranciją, papildomus mokymus už tam tikrus pažeidimus ir kitas priemones. Iš tikrųjų nemažai priemonių jau taikome. Todėl dėl vieno, nors ir labai skaudaus įvykio, turbūt negalime sakyti, kad visa sistema neveikia. Taip, įvykis labai skaudus, sukeliantis daug emocijų, tačiau tai neturėtų būti vienintelė priežastis skubėti priimti naują draudimų paketą.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai