Pasigenda konkrečių veiksmų
Žemės ūkis prieš metus buvo pripažintas nacionaliniam saugumui svarbi sritimi. Tuometis Vyriausybės vadovas Gintautas Paluckas motyvuodamas šį žingsnį sakė: „Tai reiškia, kad didiname mūsų atsparumą bet kokioms krizėms ir sudarome palankesnes sąlygas stiprėti pačiam sektoriui.“ Tai ypač svarbu kuriant savarankišką, atsparią šalies apsirūpinimo maistu sistemą.
Startas buvo duotas geras. Visa bėda, kad per dvejus metus vyriausybės keičiasi jau trečią kartą, trečią kartą koreguojama Vyriausybės programa, trečią kartą keičiasi ir žemės ūkio ministras, o tai žemdirbiams jau ima kelti nerimą – žemės ūkiui šiuo metu kaip niekada reikia pastovumo, darbų tęstinumo, o permainos visada procesus pristabdo.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Gedas Špakauskas palankiai vertina trečiojo šios kadencijos ministro Kęstučio Mažeikos kandidatūrą. Į Vyriausybės programos nuostatas, liečiančias žemės ūkį ir labiau primenančias lozungus, LŪS pirmininkas žiūri ramiai: programos turi skambėti patraukliai. „Visa bėda, kad nors žemės ūkis ir yra pripažintas strategiškai svarbia, prioritetine sritimi, žemdirbiai dažnai pasigenda konkrečių veiksmų šiai nuostatai įgyvendinti, – sako G. Špakauskas. – Juk jeigu kalbame apie apsirūpinimo maistu užsitikrinimą, tai svarbu žinoti, ar atsiras papildomo finansavimo šaltinių šiam sektoriui pastiprinti, kokios konkrečiai bus sudarytos sąlygos. Programoje visada galima daug prirašyti, bet svarbiausia, kaip tai įgyvendinti.“
Negalima spręsti atskirai
Žemės ūkio sektoriui, pasak LŪS pirmininko, dabar labai svarbus naujas finansinis laikotarpis. „Juk nebeliko atskiro žemės ūkio finansavimo fondo, viskas bus dalijama iš bendro su kitomis sritimis katilo. Viena dalis visų fondo lėšų jau yra „užrakinta“, bet dėl kitos, kol kas neaiškios dalies, kurios lėšos dar tik bus skirstomos, dar tik prasidės diskusijos. Svarbu, kaip jos vyks Lietuvoje, štai tada ir pasirodys mūsų Vyriausybės pozicija žemės ūkio klausimais, nes tada, skirstant lėšas, šiai strateginei sričiai bus galima skirti daugiau lėšų ir realiai įgyvendinti programos nuostatas“, – sako G. Špakauskas.
Svarbiausia, kad žemės ūkio finansavimas nėra vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) reikalas: susijusi ir Finansų ministerija, ir Aplinkos. Tai tarsi susisiekiantys indai, kur finansiniai klausimai negali būti sprendžiami atskirai.
Visa bėda, kad nors žemės ūkis ir yra pripažintas strategiškai svarbia, prioritetine sritimi, žemdirbiai dažnai pasigenda konkrečių veiksmų šiai nuostatai įgyvendinti.
Nėra darbų tęstinumo
Kita kalba, kad sunku užtikrinti programų tęstinumą, kai šitaip dažnai keičiasi vyriausybės. Kandidatas į žemės ūkio ministrus Kęstutis Mažeika bando stiprinti tą tęstinumą, kviesdamas į savo komandą du buvusius žemės ūkio ministrus – Andrių Palionį (dabar laikinai einantį pareigas) ir Igną Hofmaną. Abu jie labai gerai supranta žemės ūkio sritį ir žemdirbiams kelia pasitikėjimą. Kitas klausimas, ar nenutiks taip, kad jie pasijus vien šachmatų lentos figūrėlėmis, kurias stumdo kiekviena Vyriausybė ir nauji ministrai pagal savo pageidavimus, ir neis į naują komandą.
G. Špakausko nuomone, K. Mažeika pastaruoju metu labai neblogai atstovauja žemės ūkiui. Žemdirbių bendruomenė palaiko K. Mažeiką, juolab kad kitų tinkamų kandidatų šiuo metu nemato. Tačiau LŪS vadovas pažymi, kad labai svarbu ir kitų susijusių ministerijų vadovų pozicijos. Pvz., su dabar jau buvusiu finansų ministru yra vykęs ne vienas žemdirbių susitikimas, daug diskutuota ir pasiekta neblogų rezultatų, nes ministras suprato žemdirbių problemas. Neužtenka, kad žemės ūkio ministras būtų palankus žemdirbiams: jei nebus pritarimo iš kitų svarbių ministerijų, rezultatų nebus.
„Žinoma, neramu, kad ateina jau trečia Vyriausybė, – sako G. Špakauskas. – Strategijos juk turėtų būti ilgalaikės, tęstis bent dešimt, penkiolika metų. Jeigu į komandą ateitų A. Palionis ir I. Hofmanas, galima būtų kalbėti apie tęstinumą, ir jie visi iš karto galėtų pradėti dirbti, nereikėtų tų 100 dienų įsivažiuoti. Žemės ūkis nė nepajaustų pasikeitimų. Jeigu ministras ateis su nauja komanda, vėl reikės laiko įsigilinti, apsišlifuoti, susipažinti su informacija. Tačiau reikia palaukti, nereikia kalbėti pirma laiko.“
Vieni giria, kiti peikia
21-osios Vyriausybės programoje žemės ūkis minimas tik penkioliktame punkte. Kitos sritys, kad ir tvari energetika, yra svarbesnės. Kita vertus, nesvarbu, kurioje programos vietoje sudėliotos sritys: iki šiol matomi žemės ūkiui skiriamų lėšų skaičiai tik patvirtina, kad žemės ūkis kol kas tik popieriuje yra nacionalinės svarbos sritis.
Vis dėlto, kai kurios Vyriausybės programos nuostatos džiugina žemdirbius. Seimo Kaimo reikalų komitete vykusios diskusijos metu Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas džiaugėsi, kad numatyta mažiau kontroliuoti žemdirbius ir mažinti jiems tenkančią administracinę naštą. „Dabar visos kontrolės organizacijos atrodo sukurtos tik tam, kad nubaustų, – piktinosi LŽŪBA lyderis. – O galėtų pirmiausia pakonsultuoti.“
Kitą paradoksą įžvelgia Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) vadovas Algis Baravykas: „Kiekviena Vyriausybė kalba apie gyvulininkystę kaip prioritetinę žemės ūkio sritį, tačiau kas yra ta gyvulininkystė, jeigu kai kurie jos sektoriai apskritai pamiršti? Mūsų sektorius susiduria su modernizavimo lėšų trūkumu, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio.“
A. Baravykas tik apgailestauja, kad visų vyriausybių programos nuolat svarstomos paskubomis, nenuodugniai, nes amžinai reikia skubėti patvirtinti Vyriausybę, tad programos taip ir lieka neišdiskutuotos. Beje, tikras paradoksas – lietuvių populiariausia mėsa yra kiauliena, tačiau Lietuvoje nieko nedaroma, finansiškai neskatinamas kiaulininkystės verslas, o pozicijos užleidžiamos atvežtinei, kartais mažiau kokybiškai produkcijai.
LŽŪBA generalinis direktorius Sigitas Puodžiukas apgailestauja, kad Vyriausybės programoje numatyta daugiau galių suteikti ir visuomeninėms organizacijoms. „Jau patyrėme, ką tai reiškia, – sakė S. Puodžiukas. – Sunaikintas kailinių žvėrelių verslas, kėsinamasi padaryti poveikį kiaulininkystei...“
Abejoja pasirinkimu
Šiomis dienomis Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) išplatino savo poziciją kandidato į žemės ūkio ministrus klausimu. „Kandidato tinkamumas turi būti vertinamas pagal jo gebėjimą realiai spręsti kartų kaitos, žemės prieinamumo, smulkių ir vidutinių ūkių stiprinimo bei sąžiningos konkurencijos problemas, – rašoma viešai išplatintame LJŪJS pranešime. – ŽŪM šiandien yra viena svarbiausių valstybės institucijų. Nuo jos sprendimų priklauso ne tik maisto gamyba, kaimo gyvybingumas ir ūkių konkurencingumas, bet ir tai, ar jauni žmonės apskritai matys perspektyvą kurtis Lietuvos kaime. Todėl šiai ministerijai turi vadovauti asmuo, gebantis suderinti ekonominius, socialinius, aplinkosauginius ir regioninės plėtros interesus. Per ilgametį K. Mažeikos darbą žemės ūkio politikos srityje pasigendame aiškios, nuoseklios ir aktyvios lyderystės jaunųjų ūkininkų klausimais.“
LJŪJS pirmasis vicepirmininkas Vytautas Buivydas sako, kad labai dažnai pamirštame, jog ŽŪM sprendžia ne tik ūkininkavimo klausimus. „Ji sprendžia visus kaimo reikalus, – aiškina V. Buivydas. – Vyriausybės programoje norėtųsi matyti daugiau nuostatų, liečiančių visą kaimo, regionų gyvenimą, bendruomenes, verslus, atskirties tarp regionų mažinimą. To mes pasigendame Vyriausybės programoje.“
Pasak jaunųjų ūkininkų lyderio, neseniai pristatyti ES atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje skurdo lygis yra vienas didžiausių tarp sąjungos šalių. „Europos Komisijos ataskaitose taip pat pažymėta, kad pagal regionų atskirtį esame sąrašo gale. Regionuose žmonės gyvena kelis kartus prasčiau nei, pvz., Vilniuje ar Kaune, – sako V. Buivydas. – Mes turėtume spręsti šias problemas, ne tik kalbėti konkrečiai apie žemės ūkį.“
Vyriausybės programoje norėtųsi matyti daugiau nuostatų, liečiančių visą kaimo, regionų gyvenimą, bendruomenes, verslus, atskirties tarp regionų mažinimą.
Abejonės dėl prioritetų
Pasak jo, Lietuvoje vis dar nepasigaminame užtektinai maisto. Tik grūdų užsiauginame daugiau negu mums reikia, pieno irgi pakanka, o visų kitų produktų – mėsos, daržovių, vaisių, uogų – neužtenka. „Mes ne tik turime vieną didžiausių Europoje atskirčių tarp regionų, bet ir sukuriame bene mažiausią pridėtinę vertę iš 1 ha, ES esame treti nuo galo pagal šį rodiklį, – sako V. Buivydas. – Mūsų žemės ūkyje dominuoja grūdininkystė. Kaimo reikalų komitete buvo kalbama apie ketinimus vietoje perdirbti grūdus. Manau, kad kalbama neįsigilinus, nes kalbas skatina ketinimas Lietuvoje įkurti stambią grūdų perdirbimo gamyklą. Jau dabar kalbama apie jos ketinimus parsigabenti pigesnių ukrainietiškų grūdų ir juos perdirbti, tad Lietuvos grūdininkams vargu ar iš tos įmonės bus naudos.“
Pasak jaunojo ūkininko, grūdininkystė Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, iš 1 ha sukuria didelę pridėtinę vertę. Kaip pavyzdį jis pateikia Kietaviškių šiltnamius, kuriuose 1 ha sukuria maždaug 1 mln. eurų pridėtinės vertės. Grūdininkystės sektoriuje prie darbų 200 ha lauke dirba apie dešimt žmonių, o 20 ha šiltnamiuose dirba mažiausiai 100. Nesunku suskaičiuoti, kiek mokesčių sumokama valstybei. Šiuos paradoksus ir turėtų sureguliuoti valstybė. Kol kas grūdininkystė yra labiausiai remiama žemės ūkio sritis. Tikėtina, kad tokia ir liks.
Užmiršo jaunuosius
Vyriausybės programoje nėra jokių aiškių nuostatų dėl jaunųjų ūkininkų, o jiems ir kartų kaitai kaime net ES dokumentuose skiriama ypač daug dėmesio. „Per ilgametį K. Mažeikos darbą žemės ūkio politikos srityje pasigendame aiškios, nuoseklios ir aktyvios lyderystės jaunųjų ūkininkų klausimais. Jauniesiems ūkininkams šiandien svarbiausi klausimai yra ne teoriniai, o tiesiogiai lemiantys galimybę pradėti ir išlaikyti ūkį, – rašoma pranešime. – Mūsų vertinimu, žemės ūkio ministras turi aiškiai pasakyti, kieno interesas ginamas tada, kai jaunas ūkininkas lieka silpnesnėje pozicijoje prieš stambų žemės valdytoją, medžioklės plotų naudotoją, supirkėją ar perteklinę biurokratiją. Dialogas yra būtinas, tačiau dialogas negali tapti patogiu būdu atidėti sprendimus, kurių jaunieji ūkininkai laukia daugelį metų.
Viešojoje erdvėje esanti informacija apie ankstesnius K. Mažeikos politinius sprendimus, viešus pasisakymus ir prioritetus leidžia pagrįstai kelti klausimą, ar Lietuvoje nėra tinkamesnių kandidatūrų vadovauti tokiai svarbiai ministerijai. Šiandien žemės ūkiui reikia ne tik patyrusio politiko, bet ir ministro, turinčio aiškią jaunųjų ūkininkų, smulkių ir vidutinių ūkių, žemės prieinamumo, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės bei regionų gyvybingumo viziją.“
Kad nereikėtų vėl keisti
LJŪJS išplatintame pranešime dėl K. Mažeikos kalbama ir apie kandidato reputaciją: „Taip pat negalima ignoruoti, kad viešojoje erdvėje keliama ir daugiau reputacinio pobūdžio klausimų, į kuriuos, mūsų vertinimu, iki šiol nėra pateikta pakankamai aiškių atsakymų. Prieš skiriant žemės ūkio ministrą būtina įvertinti ne tik formalią kandidato patirtį, bet ir galimas politines bei reputacines rizikas, kurios gali išryškėti jau po paskyrimo.“
V. Buivydas sako, kad jaunieji ūkininkai nėra nepalankiai nusistatę prieš K. Mažeiką kaip prieš žmogų. „Vis dėlto, jeigu yra kokių nors reputacinių neaiškumų, visos abejonės turi būti išsklaidytos dabar, – sako LJŪJS I vicepirmininkas. – Žemės ūkiui nebūtų naudinga situacija, kai po kurio laiko, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar detalesnei informacijai, ministrui tektų trauktis. Žemės ūkio ministrai Lietuvoje ir taip keičiasi pernelyg dažnai, todėl šiuo metu būtina rinktis kandidatą, kurio paskyrimas nekeltų papildomos rizikos viso sektoriaus stabilumui, pasitikėjimui ministerija ir ilgalaikių sprendimų tęstinumui. Stabilumo labai trūksta – nuo įstojimo į ES, didžiausia ministrų kaita buvo būtent ŽŪM.“
Nieko keisto, kai būtent per šią ministeriją į Lietuvą ateina bene didžiausi europiniai pinigai.
Naujausi komentarai