Leidžia sau apsigalvoti
„Didžiausi mūsų ūkyje – bulvių plotai, auginame ir ankstyvąsias, ir vėlyvąsias bulves, – pasakoja šeimos ūkio šeimininkas V. Martinaitis. – Tai mūsų pagrindinis verslas, iš kurio gauname pajamas. Todėl mes labai gerbiame savo klientus, kurie perka mūsų daržovių. Daržoves nuvežame jiems į namus ar sutartą vietą. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad žmonės užsisako bulvių, jas nuveži ir nerandi nieko namuose. Kai paskambini, sako: oi, mes į Palangą išvažiavome, pamiršome. Tai visiška nepagarba ūkininkui. Suprantama, gali situacija pasikeisti, tačiau tam yra telefonai, galima pranešti, kad nevažiuotume arba net nekastume tų bulvių.“
Gana dažnai pasitaiko, kad žmonės užsisako bulvių, jas nuveži ir nerandi nieko namuose. Kai paskambini, sako: oi, mes į Palangą išvažiavome, pamiršome. Tai visiška nepagarba ūkininkui.
V. Martinaitis bulves veža ir į Tauragę, Šilutę, Rietavą, net į Plungę. Kartais klientai prašo pasukti ir iki Radviliškio ar Šiaulių, tačiau Valdas to nedaro – per toli dėl 10 kg bulvių važiuoti keliasdešimt kilometrų.
Valdas atvirai pasakoja ir apie nuolat girdimus nepelnytus priekaištus ne tik jam, bet ir kitiems ūkininkams: tai kaina per didelė, tai įtaria per daug chemikalų naudojant. Martinaičių ūkyje daržovės išskirtinai ekologiškos, nes šeima nenaudoja praktiškai jokios chemijos nei tręšdami, nei saugodami augalus nuo kenkėjų ar ligų. „Klausiu žmonių: ar tu pats mano dirvoje tą chemiją pylei, kad tai gerai žinai, ar matei, kad aš pilu, – pasakoja Valdas. – Kam kalbėti, jei kalbi netiesą ir man įrodinėji tai, ko aš nedarau.“
Galbūt žmonės tokiomis kalbomis nori numušti kainą, kuri nei didelė, nei maža. Žinoma, kaip sako pats ūkininkas, tai ne akcijinė didžiųjų prekybos tinklų bulvių kaina, kuri būna per maža, kad atpirktų sąnaudas: „Prekybininkai juk patys neslepia, kad geriau jau jie bulves parduos, patirdami nuostolių, bet daugiau gaus už kitus pirkinius: juk žmogus, atėjęs pirkti pigių bulvių, tikrai neišeis iš parduotuvės nusipirkęs tik jų – pakeliui prigriebs dantų pastos, duonos ar dar ko nors. Nauda bus didesnė. Svarbu prisiviliot pirkėją, kad jis įkeltų koją į parduotuvę.“
Kasa ir rankomis
Martinaičių ūkyje auginamos ir ankstyvosios, ir vėlyvosios bulvės. „Ankstyvąsias kasame tik rankomis, nes technika jas per daug pažeistų. Kasant rankomis lieka sveikesnės, – pasakoja Valdas. – O, kad tas klientas, kuris kartais pamiršta, jog užsisakė bulvių, žinotų, kiek darbo ir sąnaudų reikia įdėti, kad užaugtų skani ir sveika bulvė. Net ir 10 kg prikasti rankomis yra daug. Kasi, stengiesi, kad ji klientą pasiektų ką tik iškasta, šviežia, o štai klientas – pamiršo!“
V. Martinaitis socialiniuose tinkluose yra sukūręs savo ūkio puslapį, kuriame skelbia ne tik visas ūkio naujienas, bet ir tiesiogiai bendrauja su klientais, kalba apie produkciją, užsakymus. Tačiau yra griežtas administratorius, neleidžiantis nemandagių, vulgarių ar įžeidžiančių komentarų. „Aš gerbiu savo klientus, juos vertinu, bet noriu, kad ūkininkas taip pat būtų gerbiamas, – aiškina bulvių augintojas. – Reikia suprasti, kad ir kaina neatsiranda iš lubų, paskaičiuoji, kiek įdedi. Kai augini ekologiškai, stengiesi naudoti geresnes organines trąšas, natūraliu būdu kovoji su kenkėjais, nenaudoji priemonių nuo piktžolių, ravi rankomis, o tai juk daugiau kainuoja.“
Valdas „išpažįsta“ svarbiausią rinkos dėsnį: nepatinka, per brangu – nepirk, jei yra pigesnių. Apeik skelbimą internete, praleisk progą paburnoti. Diskutuok civilizuotai.
Šiukšlynu nepavers
Martinaičiai vertina savo klientus ir nuolat jiems dėkoja savo feisbuko puslapyje, turinčiame daugiau kaip 5 tūkst. sekėjų. Tačiau kitaip nei dauguma kitų ūkininkų, išdrįsta pasisakyti viešai ir griežtai: „Kartais po įrašais atsiranda žmonių, kurie skuba vertinti, kritikuoti ar ieškoti priekabių net nesidomėję mūsų produkcija. Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, tačiau nuomonė be žinių ir faktų dažniausiai lieka tik triukšmu. Mes savo laiką skiriame ne ginčams socialiniuose tinkluose, o darbui laukuose, derliaus nuėmimui ir tam, kad klientus pasiektų šviežios, kokybiškos daržovės. Todėl į tuščias diskusijas nesiveliame ir savo darbais kalbame garsiau nei komentarais. Taip pat norime priminti, kad mūsų skelbimų erdvė skirta informacijai apie produkciją ir bendravimui su klientais. Tai nėra vieta bereikalingiems ginčams, piktiems komentarams ar asmeninėms interpretacijoms. Gerbiame kiekvieną žmogų, tačiau tvarką savo paskyroje palaikysime ir jos paversti šiukšlynu neleisime.“
Štai taip. Tai, ko dabar internete turbūt labiausiai reikia, – pagarbos vieni kitiems ir kito nuomonei. Ir štai žmogus iš provincijos padiktuoja sąlygas, kurias turėtų diktuoti ne vienas skaitmeninio turinio kūrėjas. Jis pasako tai, ko kartais nedrįsta pasakyti dažnas ūkininkas, net ir prekiaujantis turguje bei nuolat girdintis priekaištų dėl per didelės kainos ar neva naudojamos chemijos. Į konfliktus su klientais ūkininkai veltis vengia, nors klientai, ypač miestuose, kartais būna itin aršūs.
Kiša koją tarpininkai
Žinoma, Valdas neatmeta, kad geram santykiui su klientais kartais koją pakiša pseudoūkininkai. Tai tie, kurie turgavietėse prekiauja ne savo produkcija. „Tačiau prisistato, kad jie užaugino bulves ar kitas daržoves, – pasakoja bulvių augintojas. – Stovi kasdien turguje ir pardavinėja. Tai kada jie dirba? Juk nė vienas tikras ūkininkas negali stovėti visą dieną už prekystalio, tam gali skirti gana ribotą laiką, pats vežiodamas klientams produkciją ar ją vieną dieną per savaitę kelias valandas pardavinėdamas turgeliuose. Vadinasi, tai ne tų pardavėjų daržovės, ir dar klausimas, ar lietuviškos.“
Žinoma, kai daržovių kilmė neaiški, tai gali visokių prisipirkti – ir lenkiškų, ir egiptietiškų. Tačiau tą ir reikia pasakyti pirkėjui, jeigu jam tiks – tegul perka.
Dar viena daržininkų problema – nedidelių kiekių produkcijos augintojai. Štai turi žmogus keliolika ar keliasdešimt arų mieste ar priemiestyje, pasisodina bulvių, paskui atnešęs į turgų parduoda. Kaina būna nedidelė, nes jam aktualu greitai parduoti. Tačiau nežinai, kaip tos bulvės ar kitos daržovės augintos, kuo tręštos, purkštos, ir nepatikrinsi, nes jis niekur neregistruotas kaip augintojas.
Dar yra viena nauja bėda – dirbtinis kainų mažinimas. Valdas pastebėjo, kad internete atsiranda fiktyvių skelbimų, kuriuose siūloma bulvių perpus pigiau. Tada klientai jam sako: žiūrėk, bulvės pinga, kodėl tu savo nepigini? „Patariu jiems paskambinti tais pigių bulvių numeriais ir pasitikslinti kainą, tačiau paskambinus niekas net neatsiliepia, – pasakoja Valdas. – Vadinasi, skelbimai įdedami pabandymui dirbtinai numušti kainas. Gal kai kurie ir pasiduoda, sumažina ir savo kainas.“
Ūkiui – šešeri
Martinaičių šeima ūkį įkūrė prieš šešerius metus. Tiesa, ūkininkauti ėmėsi anksčiau – pirmiausia augino avietes, kuriomis, kaip sako Valdas, „užkrėtė“ žinomas sodininkas Algirdas Amšiejus. Paskui atsirado braškės, kurias mokė sodinti ir auginti patyręs šios srities specialistas Audrius Giraitis.
Pajutę, kad gali sveikai maitintis savais produktais, Nomeda ir Valdas iš Tauragės miesto netruko persikraustyti į Valdo senelio buvusias valdas Žygaičių seniūnijoje. Ėmė plėsti ūkį, pradėjo auginti daržoves. Ilgainiui suprato, kad visko neaprėps, reikia labiau koncentruotis į vieną sritį. Pasirinko daržoves, o aviečių atsisakė. Nuo šiemet jau nebeaugins ir braškių – darbo daug, o sezonas trumpas, klimatas nepalankus.
Savo daržovių auginimą pradėjo nuo 20 a bulvių. Patys nesuvalgė, dalį pardavė, klientams patiko, vis prašydavo dar, tad Martinaičiai plotus didino ir šiuo metu bulvių augina apie 3,8 ha. Nedaug, tačiau kaip šeimos ūkiui pakankamai. Dar 0,5 ha užima kopūstai, po 30 arų skirta burokėliams ir morkoms.
Ar dar plėtos ūkį? Valdas susimąsto: „Galbūt, tačiau labiau norėtume užsiimti ne tik daržovių auginimu, bet ir perdirbimu, pasistatyti perdirbimo cechą.“
Galbūt pasinaudos ES parama? „Jokiu būdu, – užkerta ūkininkas. – Viską stengiamės daryti savo lėšomis, patys imti paskolas, nesinaudoti parama. Jeigu imi pinigus iš kitur, vadinasi, ūkis jau ne tavo, jau nesi tikras šeimininkas, esi dalininkas su kažkuo, kas tau duoda pinigų.“ Štai tokią nuomonę turi ūkininkas. Jis priduria, kad kai kurie kolegos jau per daug įjunkę į tas paramas. Savo lėšomis jau nieko nenori daryti. O kiek rūpesčio, kiek popierizmo su tomis paraiškomis, terminai, kada, ką ir kaip daryti...
Apsieina be chemijos
„Mes norime patys būti savo ūkio šeimininkai, mūsų plotai nedideli, todėl galime auginti kokybišką, sveiką, ekologišką produkciją, – patikina pašnekovas. – Jeigu jau tręšiame bulves, tai tik organinėmis vištų mėšlo granulėmis.“
Ūkininkas sako, kad net ir be chemijos galima apsieiti, jeigu žinai, kaip auginti. Jeigu žinai, ką daryti, kai pradeda pulti, pvz., kolorado vabalai, gali su jais susidoroti be jokių purškimų. „Tiesiog reikia nuolat stebėti augančias daržoves: vabalai pirmiausia atsiranda vienoje vietoje, paskui plinta. Kai tik pamatote, iš karto visus rinkite, naikinkite, kad jie neplistų. Jeigu praleisite tą momentą, neapsiginsite, tada jau reikės chemijos“, – dalijasi patirtimi Valdas ir patikina, kad jo bulvienojai jau kelerius metus nematę jokių vabalų.
Jeigu koloradas nugrauš lapus, liks stiebai, bulvės jau nebeužaugs. Blogai, pasak ūkininko, ir gausūs lietūs, po kurių žemė būna suplakta, o kai pradeda džiūti, paviršiuje tarsi užsideda luobas, kuris neleidžia žemei kvėpuoti. Tad, sako Valdas, pirmas darbas, kurį turite daryti po lietaus, – eiti į dirvą ir bent kiek aplink bulves pajudinti žemę, kad galėtų kvėpuoti. Kitaip puvinio neišvengsite.
Mokosi vieni iš kitų
Iš kur jaunas žmogus turi tiek žinių, kad gali taip sumaniai ūkininkauti? Pasak Valdo, reikia domėtis tuo, ką darai. „Kalbamės su kitais ūkininkais, važinėjame į seminarus, semiamės žinių. Turiu pasakyti, kad Lietuvoje dabar turbūt koks 50 proc. ūkininkų savo net ir ne ekologiniuose ūkiuose nenaudoja chemijos, – tikina pašnekovas. – Dabar yra daug organinių priemonių, kurias ir renkasi ūkininkai.“
Valdas taip išsamiai pasakoja apie savo ūkininkavimo reikalus dėl to, kad žmonės labiau suprastų, ką reiškia ūkininkauti. Koks tai didelis darbas, kiek investicijų ir laiko reikalaujantis, o pirkėjas kartais paklausia: kodėl taip brangiai parduodi? Arba dar apkaltina nebūtais dalykais. Laimė, didžioji dalis Valdo klientų yra supratingi ir vertinantys ne tik pačią ūkininko produkciją, bet ir jo darbą. Dažnas dėkoja Martinaičių ūkiui už gerą, skanią ir kokybišką produkciją. Tai, kad didžioji dalis klientų yra nuolatiniai, daug ką sako apie ūkininką. „Tai mano geriausi klientai, aš juos taip pat labai vertinu“, – išdidžiai sako V. Martinaitis, ir akivaizdu, kad tie žmonės yra geriausia jo darbų motyvacija. Tam, kad galėtų bendrauti su klientais, jis sukūrė savo puslapį feisbuke, nuolat dalijasi informacija apie savo daržoves, filmuotoje medžiagoje leidžia patiems pamatyti ūkyje auginamas daržoves, įvertinti produkcijos kokybę, pamatyti, kaip ir ką šeima gamina iš bulvių, kitų daržovių. Galima sakyti, kad Martinaičių ūkis sukūrė bendruomenę, kurioje malonu dalytis mintimis, diskutuoti ir spręsti prekybos reikalus. „Linkime visiems daugiau pagarbos vieni kitiems, mažiau pavydo ir daugiau gero žodžio. O mes ir toliau dirbsime tai, ką mokame geriausiai,“ – rašoma Martinaičių ūkio paskyroje.
Ūkyje dirba tik šeima
Paklaustas, ar ūkyje yra samdomų darbuotojų, bent sezoninių, Valdas patikina, kad dirba tik dviese su žmona. Kadaise yra pasamdę žmonių epizodiniams darbams, tačiau dabar to nepraktikuoja. Tiesa, padeda vyresnėlis sūnus, kuris jau devyniolikos. Mažajam dar tik šešeri. Kartais prie darbų prisijungia žmonos mama. „Gerą uošvienę turiu, – džiaugiasi ūkio šeimininkas, – visada pasisiūlo padėti.“
Valdas sako pats neįsivaizdavęs, kad kada nors taps ūkininku. Jis pats miestietis, iš Tauragės, tik į Žygaičius atvažiuodavo padėti darbuose seneliui. Tad žemės darbai jam ne naujiena. Žmona iš pačių Žygaičių, tačiau jos tėvai buvo ūkininkai. Tokia dviejų žmonių sąjunga, matyt, ir leido sukurti ūkį, kuris dabar jiems tapo pragyvenimo šaltiniu.
Diskomforto dėl to, kad gyvena kaime, nė vienas nejaučia. „Mums net neatrodo, kad gyvename kaime, nes Tauragė čia pat – ranka pasieksi, tik 18 km, – džiaugiasi Valdas. – Kartais tenka net kelis kartus per dieną į ją lėkti – kai kas sugenda ar kitais reikalais. Keliai geri, iki mūsų vartų – asfaltas. Namas su visais patogumais. Sūnaus mokykla buvo Tauragėje, kito darželis taip pat ten. Abi mūsų mamos gyvena šiame mieste, tas kartais anūką iš darželio pasiima.“ Problemų gyventi kaime Valdas neįžvelgia. Priešingai, sako, kad tai didelis privalumas. Tą privalumą yra pasirinkę daug žmonių iš miesto ir atsikėlę į provinciją nebūtinai ūkininkauti. Tiesiog kuria gyvenimą ten, kur palankiau sveikatai, kur daugiau laisvės. Dažnas darbus turi Tauragėje.
Naujausi komentarai