Problema – apskaita
Lietuvoje vykstant pakuočių ir pakuočių atliekų sistemos pertvarkai, Smulkaus verslo asociacija kelia paprastą klausimą: ar aplinkosauginiai tikslai negali būti pasiekti taip, kad mažiausiems verslams nereikėtų neproporcingai didelės administracinės naštos?
Problema aktuali tūkstančiams mažų parduotuvių, elektroninės prekybos vykdytojų, amatininkų, gamintojų ir importuotojų.
Šiuo metu galiojantis reguliavimas numato svarbią išimtį: gamintojai ir importuotojai, kurie per mokestinį laikotarpį Lietuvos vidaus rinkai patiekia ne daugiau kaip 0,5 t pakuočių, tam tikromis sąlygomis yra atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Tačiau tam būtina tinkamai vykdyti pakuočių apskaitą.
Būtent tai ir yra problema, kurią ne visuomet supranta smulkusis verslas.
Atleidimas nuo mokesčio – ne tas pats, kas atleidimas nuo apskaitos.
Aplinkos ministerija pati pripažino, kad praktikoje iki 0,5 t pakuočių išleidžiantiems subjektams taikomų pareigų interpretavimas kėlė neaiškumų. Ministerija 2026 m. informavo rengianti teisės aktų pakeitimus ir net paragino tokius verslus neskubėti rinktis gamintojams ir importuotojams atstovaujančios organizacijos 2027 m., kol bus apsispręsta dėl reguliavimo.
Tai labai svarbus signalas: problema neišgalvota – reguliavimo aiškumo trūkumą mato ir pati valstybė.
Didelėje įmonėje pakuočių apskaitą gali prižiūrėti buhalteris, aplinkosaugos specialistas ar net atskiras padalinys. Mažoje parduotuvėje situacija visiškai kitokia.
Tas pats žmogus užsako prekes, aptarnauja klientus, administruoja elektroninę parduotuvę, priima siuntas, tvarko sąskaitas, sprendžia darbuotojų klausimus ir dar turi suprasti, kokiai pakuotės rūšiai priskirti dėžę, plėvelę, maišelį ar kitą medžiagą. Todėl kalbėdami apie pakuočių reformą negalime vertinti vien to, kiek eurų sudarys pats mokestis. Reikia skaičiuoti ir administracinę kainą.
Kiek valandų verslininkas sugaiš apskaitai? Ar reikės samdyti papildomą specialistą? Kiek kainuos apskaitos paslauga? Kiek laiko reikės skirti Vieningai gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinei sistemai (GPAIS)? Svarbiausia – ar kelis šimtus kilogramų pakuočių per metus į rinką pateikiančiam verslui pagrįsta taikyti sistemą, kurios administravimas gali būti beveik toks pat sudėtingas, kaip gerokai didesniam rinkos dalyviui?
Tikrasis mastas
Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo tikrąjį problemos mastą. 2024 m. Lietuvos vidaus rinkai buvo patiekta 387 533 t pakuočių. Iš jų sutvarkyta 333 177 t, arba 86 proc., o perdirbta 280 632 t – 72,4 proc. Tai didžiuliai kiekiai. Todėl tikslas saugoti aplinką – suprantamas ir būtinas. Pakuočių turi mažėti, jos turi būti perdirbamos, o jų gamintojai ir importuotojai turi prisiimti atsakomybę. Tačiau šie skaičiai kelia ir kitą klausimą.
Kokią viso 387 tūkst. t pakuočių srauto dalį sudaro patys mažiausi verslai, per metus į rinką pateikiantys keliasdešimt ar kelis šimtus kilogramų? Kokią realią aplinkosauginę naudą sukuriame užkraudami jiems sudėtingas administracines procedūras?
Čia valstybė turėtų vadovautis proporcingumo principu.
Diskutuojant apie naujus reikalavimus labai lengva viską pavadinti „ES reikalavimu“. Tačiau reikėtų atskirti du dalykus.
ES reglamentas (ES) 2025/40 iš tiesų numato didelių pokyčių pakuočių srityje: didesnį dėmesį pakuočių mažinimui, pakartotiniam naudojimui, perdirbamumui ir atliekų prevencijai. Lietuvos teisės aktai prie šio reglamentavimo taip pat derinami. Seime birželį registruotas naujos redakcijos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas.
Numatyti pokyčiai apima ir GPAIS: nuo 2027 m. su registravimu, apskaita ir ataskaitų teikimu susijusios procedūros pagal projektą būtų vykdomos naudojantis šia sistema.
Tačiau kokį administracinį modelį pasirinksime smulkiausiems Lietuvos verslams, yra ir mūsų nacionalinės politikos klausimas.
Europa kelia aplinkosauginius tikslus. Lietuva turi pasirūpinti, kad jų įgyvendinimo mechanizmas būtų suprantamas ir proporcingas.
Smulkaus verslo asociacija nesiūlo atsisakyti aplinkosauginių tikslų. Priešingai – atsakingas atliekų tvarkymas turi būti bendras valstybės, gyventojų ir verslo interesas. Tačiau atsakomybė turi būti proporcinga veiklos mastui.
Jeigu nedidelė regiono parduotuvė ar šeimos verslas per metus į rinką išleidžia keliasdešimt ar kelis šimtus kilogramų pakuočių, negalime jai taikyti tokios pačios administracinės logikos kaip įmonei, į rinką išleidžiančiai šimtus ar tūkstančius tonų. Turime vertinti realų poveikį aplinkai ir pagal jį nustatyti pareigas.
Ne „tiesiog dėžė“
Paprastam žmogui kartoninė dėžė yra tiesiog kartoninė dėžė. Verslui ji gali tapti apskaitos objektu. Priklausomai nuo veiklos modelio, svarbu, ar pakuotė importuota su prekėmis, ar naudojama gaminiams pakuoti Lietuvoje, ar prekės išpakuojamos savo reikmėms, ar pakuotė išleidžiama Lietuvos rinkai, ar gaminiai išvežami iš šalies.
Tada prasideda klausimai. Kas yra gamintojas? Kas laikomas importuotoju? Kuri pakuotė pirminė, antrinė ar tretinė? Kiek ji sveria? Kada ji laikoma išleista į rinką? Ką registruoti GPAIS?
Dideliam verslui tai procesas. Mikroįmonei tai gali būti dar viena profesija, kurią verslininkas turi išmokti. Vienas didžiausių pavojų – kai aplinkosaugos sistema tampa tokia sudėtinga, kad verslininkas pradeda bijoti ne sąmoningo pažeidimo, o paprasčiausios klaidos. Smulkus verslas neturėtų bijoti baudos už tai, kad nesuprato sistemos.
Naujausi komentarai