Apie tai kalbėjo SEB banko asmeninių finansų ekspertė Sigita Strockytė-Varnė.
– Kodėl Lietuva tarp Baltijos šalių išsiskiria mažiausiu oficialiai vasarą dirbančių paauglių skaičiumi? Kur slypi problema – tėvų požiūryje, darbdavių nenore ar pačių paauglių motyvacijoje?
– Iš tiesų tai labai geras klausimas. Manau, kad svarbios yra visos trys priežastys, todėl ir turime tokį mažą procentą.
Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad apklausą atlikome birželio viduryje, o dar bent 12 procentų paauglių planavo pradėti dirbti. Labai tikiuosi, kad šiandien šis skaičius jau yra didesnis ir bent šiek tiek priartėjome prie Estijos.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo tėvų. Jie galbūt ir nori, kad jų vaikai pradėtų dirbti, tačiau už šį norą dažnai stipresnis būna nerimas. Tėvai svarsto, kaip jų vaikui seksis, ar su juo bus tinkamai elgiamasi.
Kartais šis nerimas priveda prie sprendimo dar vienus metus palaukti. Taip laukimas tęsiasi tol, kol vaikas tampa pilnametis ir jau pats pradeda priimti sprendimus.
Taip pat turime darbdavių klausimą. Darbdaviui visuomet lengviau įdarbinti pilnametį asmenį, nes tuomet nėra tiek daug apribojimų. Nepilnamečiui negalima leisti dirbti vėlai vakare ar su alkoholiu. Jam gali būti skiriami tik lengvesni darbai, darbo valandos yra trumpesnės, o darbdaviui tenka gerokai didesnė atsakomybė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Tyrimas rodo, kad nemažai vaikų pirmuosius pinigus uždirba neoficialiai – padėdami kaimynams, tėvams ar kitiems artimiesiems. Ar tokia veikla suteikia tiek pat naudos, kiek pirmasis oficialus darbas?
– Taip, net 13 procentų apklaustųjų pripažino, kad vasarą bando šiek tiek užsidirbti padėdami kaimynams, artimiesiems ar kitiems žmonėms.
Tai yra gerai, tačiau tokia veikla niekuomet visiškai neprilygs oficialiam darbui. Oficiali darbo sutartis iš žmogaus reikalauja daug daugiau atsakomybės.
Seneliui gali pasakyti, kad šiandien lyja, todėl sode padėsi rytoj. Oficialiame darbe taip elgtis negalima – reikia ateiti nustatytu laiku, išbūti sutartas valandas ir atlikti darbą, už kurį mokamas atlygis.
Oficialus darbas ir darbo sutartis daug geriau moko atsakomybės, tačiau nuo kažko pradėti reikia. Jaunesniems, maždaug 7–13 metų vaikams, pagalba artimiesiems gali būti puiki pradžia. Taip jie pajunta, ką reiškia užsidirbti savo pinigų.
Vis dėlto labai svarbu neiškreipti vaiko suvokimo apie darbą ir atlygį. Jeigu už agurkų palaistymą šiltnamyje vaikas gauna 20 eurų, jam gali susiformuoti klaidingas lūkestis, kad dirbti ir užsidirbti yra labai lengva.
Už tokius darbus būtų galima skirti mažesnį atlygį ir pasirūpinti, kad vaikas padirbėtų šiek tiek ilgiau. Tuomet vėliau jam bus lengviau prisitaikyti prie oficialaus darbo.
– Kitaip tariant, geriau duoti nupjauti žolę, o ne tik palaistyti agurkus. Kokias svarbiausias finansines ir gyvenimo pamokas vaikai išmoksta pradėję dirbti? Ko jiems negali suteikti vien iš tėvų gaunami kišenpinigiai?
– Kišenpinigius tėvai dažniausiai tiesiog duoda. Vaikai įpranta šiuos pinigus gauti gana lengvai, todėl lengvai juos ir išleidžia.
Kai pinigai uždirbami savarankiškai, juos išleisti tampa gerokai sunkiau. Laukdamas atlygio vaikas jau gali planuoti, kam norės panaudoti savo pinigus, ką norės įsigyti ir kaip juos paskirstys.
Tai yra viena pirmųjų finansinio raštingumo pamokų. Vaikas pats turi nuspręsti, kaip išleisti uždirbtus pinigus ir kiek jų pasilikti.
Be abejo, pirmasis darbas moko ir atsakomybės. Vaikas supranta, kad atlygio reikia išlaukti, o pinigų nepakanka tiesiog paprašyti – pirmiausia juos reikia uždirbti.
Naujausi komentarai